II

O Klara ne tokia – jos švelnų kūną
apglėbę šiurkštūs ašutiniai marškiniai po abitu,
ji miega ant sausų šakų, po galva pasidėjus
medinę pliauską, jos sapnai
ne, ne mediniai, saldesni už medų,
ji regi mylimojo veidą sapnuose,
už jo visi dievai ir demonai būriuojas,
neturto įžadai už uolą tvirtesni,
jų neįveikia mūsų jūros bangos,
šią žemę ji paliko kažkada,
ji negimdys vaikų, jos mylimasis
ne toks, ji irgi ne tokia. Nelengva tai suprasti,
nes „neišmanėlių nesiekia išmintis,
ji negyvena nuodėmės šešėly“.

III

O ką pasakytų hierarchai iš savo sostų?
Jie sako: tvarka įsteigta,
o tie, kurie po ja kiša jausmo bombas,
yra ligoniai, isterikai, kamuojami meilės priepuolių,
haliucinacijų. Kankinasi, kol numiršta,
tampa nebepavojingi, net nustoja vaidentis.
Tada juos paskelbia šventaisiais,
ar bent jau palaimintaisiais. O kol dar gyvi,
geriausias būdas su jais tvarkytis –
nukanalizuoti jausmus į vargšų prieglaudas,
ligonines, oratorijas, mokslo įstaigas,
suteikti daug tarnavimo artimui džiaugsmo,
nes taip nušaunami du zuikiai:
įdarbinami pasionarijai
ir sutvirtinami hierarchų postai. O tie,
kurie šiam darbui netinka, atitveriami
nuo žmonių vienuolynų sienom,
tylėjimo įžadais, laime
keroti Dievo akivaizdoj.
Taip, tvarka įsteigta.