cukrus

aštuoni šaukšteliai
cukraus diedukui

apvalus senas stalas,
švari cerata

puodeliai žali
su baltais žirniukais

ne, nereikia man cukraus –
juk arbata ir taip su uogiene

eglutės puošimas

kai visai neturėsim ką veikti –
visai visai

kurį nors šeštadienio vakarą
nerangiai užsilipę ant taburetės

neatsargiai iškelsim aukštyn
tą mus vainikavusią žvaigždę

o iš sudužusių kalėdinių žaisliukų
tau lipdysiu kreivą mėnulį

kasmet vis duždavo bent vienas
didelis, gal net didžiausias bumbulas

pats gražiausias, kažkodėl
visuomet pats gražiausias

raudonas, dažniausiai raudonas,
atspindintis mus ir kambarį

dėl to ir reikia sulipdyt mėnulį,
kad anuomet neliktume be Kalėdų