Tais laikais, į kuriuos įsiūta mano vaikystė, vasarų kaime (nors iš tiesų tai, kaip parašyta ant jo viduryje pakabintos drožinėtos lentos – urbanistinis paminklas) pas močiutę linksmoji dalis buvo savaitgaliniai šokiai – diskotekos. Po darbų namų ūkiuose ir kolūkio laukuose jaunimas smagindavosi įstaigoje, kurią vadino kultūrnamiu. Čia sueidavo ar suvažiuodavo panelės ir bernai, gyvenę ne tik pačiame miestelyje, bet ir aplinkiniuose kaimuose – jauni, tvirti, įdegę, gražūs. Nuostabiausi vyrukai buvo tie, kurie turėjo motociklus. Šokiuose visi to paties – atitrūkti nuo ravėjimo, šieno vartymo, vežimo, gyvulių šėrimo, traktorių vairavimo, na, žodžiu, nuo kasdienybės, pašokti, susipažinti, rasti antrąją pusę, išgerti ir taip toliau. Kas būdavo su „taip toliau“, nežinau.

Buvau atvykėlė iš miesto, pacankė, prisiplakėlė ir stebėtoja, nes turėjau blatą – mano tetos vyras dirbo direktorium, todėl įleisdavo, o šiaip – pagal amžių man ten nepriklausė. Diskotekoje grodavo įvairią muziką: disko ir roko stiliaus gabalus, jausmingas balades ir popsinius meilės šlagerius. Vaikinams ir juos į kariuomenę išlydinčioms merginoms buvo ypač aktualus „Status Quo“ – „In the Army Now“, sumišusioms šypsenoms iššaukti geriausiai tikdavo su rusišku keiksmažodžiu sieta bitlų „Ob-La-Di, Ob-La-Da“, o meilės reikalus guosdavo itališka estrada – Al Bano bei Rominos Power „Felicita“ arba „Sharazan“. Scenarijus visada toks pats: pradžia – visi nedrąsūs ir pakampėmis; vidurys – dauguma šokių aikštelėje ir susiporavę; pabaiga – porelės bučiuojasi tamsoje, girti mušasi už durų, chebra ant „Javų“ važiuoja maudytis į Dubysą.

Todėl atmintyje susiriša keli dalykai – vasara, lauko darbai, kultūrnamis, šokiai, muzika, motociklai, nakties maudynės, prisigėrę ir besitalžantys vyrai. Iš viso šio konteksto labiausiai iškrenta kultūrnamis, kurio reikšmė niekaip nebuvo susijusi su funkcija. Tas baltų plytų namas neturėjo jokio ryšio su kultūra, bet buvo labai svarbus kolūkio atributas. Šiandien jį vadintume kokiu nors klubu ir sietume tik su laisvalaikiu. Tačiau ne atminty, o realybėje vis dar styro į kaimo panagę įsmeigtas pašinas – pasilinksminimai šeštadieniais yra kultūra, gėrimas per naktį yra kultūra, savaitgalis yra kultūra, atitrūkimas nuo rimtų darbų yra kultūra, emocijų dainelės yra kultūra… Kitaip tariant, „ar daug reikia proto, kad tą kultūrą sukurtum“ išlieka kriterijumi. Su tuo pašinu vietoj rašiklio į šalies strategiją įrašoma kultūros politika jau beveik tris dešimtmečius yra kultūrnamio politika.

Ir kiek plačiai pavieniai entuziastai bevertų langus, niekas nepasikeis, kol kultūra nebus atsieta nuo natūrinės „filosofijos“. Kultūros ir kultūringas žmogus yra daromas – jis neužauga bulvių lauke savaime. Kultūra yra darymas – sąmoningai, tikslingai, nuosekliai, kantriai, šimtmečiais, iš kartos į kartą yra išpuoselėjamas suvokimas, supratimas, gebėjimas vartoti, mėgautis, vertinti, investuoti. Tai nėra nedrąsiai pakampėmis, tai nėra drąsiai tamsoje ir nėra chebra ant vieno motociklo. Scenarijus kitas: nuo gimimo iki mirties šeimoje, mokykloje, universitete, specialiuose kursuose, seminaruose, knygose, premjerose, atidarymuose, diskusijose, kasdienybėje. Toje, nuo kurios nereikia bėgti. Nes jei bėgi nuo savęs, tai dėl ko gyveni?

Pavasario negatyvai būna patys stipriausi – bet koks žiedas bespalviame požieminiame ar vos žalsvame įnirtingai bundančios augmenijos fone kiekvienais metais tampa nauju atradimu (nors toje pačioje vietoje pražysta ne pirmą dešimtmetį), todėl fiksuojamas įnirtingai ir su plėšrūniška aistra. Suprantama, pilkoji zona veikia kiekvieno normalaus žmogaus psichiką – juk proveržio laukiama bemaž pusę metų, depresija ištįsta iki lėtinės fazės, nepadeda nei kava, nei vynas, nei seksas. Todėl pirmosios vinys į liūdesio, inercijos, nuovargio, apatijos, sąstingio kaktą ir yra visos tos snieguolės, žibutės, tulpės, vyšnios, alyvos… O jausmui pastiprinti iš atminties stalčių ištraukiamas vienas kitas rimas, patvirtinantis, kad kai kurios patirtys nekinta, ir klasika atranda vietą gyvenime reikiamu momentu: mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios; velniop nueina aukštas menas, ir nebegalima liūdėt, kada pavasarį kaštanas už lango pradeda žydėt; manęs dar nebuvo, alyvos žydėjo, manęs nebebus jau, jos vėliai žydės. Tik kelios eilutės, tik trumpa žinutė kaip būsenos atspindys.

Vasarą kontrastai silpsta, spalvų mąžta, viską užpila sodrūs žali atspalviai, dėl aukštesnės oro temperatūros kūnas rimsta, glemba, jokio poreikio kažko ieškoti, nervintis, skubėti. Akys ir protas nustemba tik sulaukę rudens – kaip? Viskas? Jau krenta? Jau nušalo? Tada vėl mobiliųjų telefonų panaudoje trumpam ima dominuoti fotoakis: fiksuojamas paskutinis raudonas vinvyčio lapas, užsnigti astrai, gervės danguje… Jokie argumentai, kad tuojau tuojau diena vėl pradės ilgėti, neveikia. Faktinis, kosminis laikas neturi nieko bendra su tuo, kurį jaučiame ir išgyvename.

Tiesa ta, kad kuo mažiau paisai klišių, kurios sunkiais svarmenimis prikabina prie praeities iliuzijų, diktuojančių, kaip turėtų atrodyti įsivaizduojama realybė, tuo tikresnis ir malonesnis yra tikrovės pajutimas. Na, nesninga per Kalėdas, žiemą neužpusto iki pažastų ir nespaudžia -30 °C. Ar reiktų dėl to rautis plaukus, verkti „ant kapų milžinų“? Ir ilgiausios birželio dienos, po kurios ima trumpėti šviesos laikas paroje, mitologija neveikia mieste – mes turime elektros lemputę, kurią galime pasirinkti: šaltas, šiltas, dienos, vakarinis apšvietimas… Galiausiai, galime save įmesti į bet kokios šalies peizažą ir gėrėtis vasara viduržiemį.

Bet kodėl, sakysite, kasmet visi jei ne dainuoja, tai fotografuoja „vėl gegužio žiedai“? Nes juosteles pakeitė skaitmena ir kiekvienas galime paspausti virtualų mygtuką išmaniojo ekrane. Nes nereikia ryškalų tamsiame kambarėlyje. Nes pavasaris yra toks metų laikas – tiesiog gražus, spalvingas, kvapnus ir teikiantis džiaugsmo. Pastarojo mums trūksta nuolat lyg vitaminų, nes per mažai valgome daržovių, galvodami, kad jas pakeis piliulės. O reikėtų pakeisti įsitikinimus – juos paleisti, atsipalaiduoti, priimti, ką galime gauti, išjungti surauktą kaktą, susireikšminimo mimiką, gelbėtojo aureolę, Prometėjo fakelą. Ir iš klasikos ne tik cituoti, bet ir realizuoti tą puikiąją eilutę „mylėk savo artimą“. Visas problemas kaip ranka nuimtų.

Kai gana stipriai kas užvožia į nosį, tai, sako, žaibuoja, mirga akyse. O jeigu mirga (latviškai murgot – kliedėti, blaškytis, svaičioti), tai nėra atramos – mirguliuojantis pasaulis neturi ašies, nėra įprastas, kurio apačioje žemė juoda, o viršuje dangus melsvas. Ir kai muša, daužo – kažką juk išmuša: žemę iš po kojų, dantį iš burnos, nosį iš vietos. Ir kas sakė, kad viskas savo vietose yra gerai? Trumpai galima pabūti viename taške ar padėtyje, bet ilgai užsibūti reiškia mirti. Miręs yra statiškas. Gyvybė – judri, kiti, permaininga. Žmogus dažniausiai ieško stabilumo ir dualistinio aiškumo, tačiau gamta – dėsningai, t. y. ratu, besimainanti – jam buvo ir yra tai, ką mėgdžiodamas jis sukuria ritualą – tame rate pasikartojančias apeigas.

Žinoma, ratas ar koks kitas apvalumas yra dinamiškiausias dalykas – jis gali judėti risdamasis pats savaime ar kieno pastumtas. Kai saulės apskritimas užsibūna ilgiau ir žemiau, garantuodamas daugiau šviesos bei šilumos, žmogui irgi maga prisidėti prie bendro reikalo. Tą visuotinį išinertinimo tašką tebevadiname Velykomis. Ir iš tiesų – pavasaris prasideda tuojau po jų. Nors senieji gyvybės žadinimo ritualai – laistymasis vandeniu, supimasis sūpynėse, dainavimai ir žaidimai – jau beveik pamiršti, kiaušinių dažymas, daužymas bei ridenimas vis dar gyvuoja. Kad viskas prasideda nuo kiaušinio (net fundamentaliausi klausimai), žino ir vaikas. Tik jei kiaušinis liktų lizde, paukščių fermoje ar prekybos centro lentynoje, jo niekas nepastebėtų kaip išskirtinio artefakto, vis dar išlaikančio kertinį simbolinį vaidmenį. Tad jis marginamas ir tampa margučiu. Apie technikas ir raštus nekalbėsime – vienam krašte svarbu daug spalvų, kitam – daug ženklų (gyvatėlių, augaliukų, svastikų, saulučių – visi reiškia gyvybę), kad tik akyse mirgėtų, kad būtum sutrikdytas, nustebęs, nudžiugęs. Nes žodis margas etimologiškai sietinas su reikšmėmis švytėti, blyksėti, mirgėti, mirguliuoti, netgi žaibu (žr. pirmą pastraipą).

Taigi pavasaris prasideda nuo nepaprasto kiaušinio, kuris, išmušęs tave iš vėžių, įgyja ir tam tikrų galių, pavyzdžiui, sumuša priešininko margutį. O nugali kietesnis. Juk ne iš balos kietakiaušiai ar tiesiog kieti vyrukai, iš Velykų. Ridendamas nejudrų kiaušinį, senųjų laikų žmogus simboliškai prisidėdavo prie naujo gyvybės ciklo įsiūbavimo – mistinis margutis rieda žeme ir joje ima viskas busti, keltis ir dėti savo kiaušinius. Šiandieną tikslai kiek kiti, panašesni į smagiąją petankę – būti taikliu, sėkmingu, prisirinkti kuo daugiau grobio ir tapti nugalėtoju. Visi žaidimai, varžybos yra –iausiojo nustatymas ir galios demonstravimas: fizinės, protinės, dvasinės. Natūroje išlieka stipriausi ir gudriausi. O kultūroje?

Velykos (iš slav. kalbų Velikij) yra didžioji diena, nes Kristus, Dievas žmogaus kūne, prisikėlė po mirties. Iš esmės tai ta pati statiškumo išjudinimo ir gyvybės pagarbinimo šventė. Tik bažnytinėje tradicijoje nėra kiaušinio. Nes joje veikia kultūrinė paradigma, kai svarbiausia tampa dvasinė pergalė, tikėjimas, kad Dievas yra amžinasis gyvenimas, kuris juda pats savaime, jo nereikia ridenti, jis niekada nesustoja ir nesibaigia. Kad Dievas yra meilė, nesiekianti laimėti gudrumu ar jėga, ją tereikia pajusti (judinti ir jaudinti, justi yra tos pačios kilmės žodžiai). Lietuviai, sujungę kultūrinius ir gamtinius ritualus į vieningą visumą, stebėtinai moderniai tai atspindi savo kalboje, į kasdienius pokalbius įtraukę pagiriamąjį žodį kietas, kurio reikšmė vis labiau plečiasi, aprėpdama judantį ir jaučiantį – fiziškai, protiškai, dvasiškai gražų bei empatišką – žmogų.