Šį rugsėjį įvyko filmo „Lee“ (2023, režisierė Ellena Kuras) premjera. Tai pasakojimas apie vieną nuostabiausių praėjusio amžiaus žmonių. Jos (atsiprašau, bet žodis „žmogus“ neturi moteriškosios giminės, ir man tas visiškai nepatinka, bet nieko negaliu padaryti, kalba yra kalba) vardas – Lee Miller. Šis tekstas – apie ją. Jei norite, tai mano meilės prisipažinimas jai.

„Vokietija – nuostabus kraštovaizdis, šen bei ten papuoštas išsibarsčiusiais kaimeliais, atrodančiais lyg brangūs niekučiai, bet nusėtas sugriautų miestų dykvietėmis ir apgyvendintas šizofrenikų. Čia viskas žydi, o vaizdai puikūs; kiekviena kalva vainikuota pilies karūna. Mozelio vynuogynai derlūs kaip ir žemės, kurias pirmą kartą po kelerių metų palietė plūgas. Mergaitiška beržų skaistybė ir virš upelių palinkusių gluosnių trapumas, pastelinis mažyčių provincijos miestelių tinkas – tarsi modernioje akvarelėje, išliejusioje prisiminimus apie viduramžius. Mažos mergaitės baltomis suk­nelėmis ir vainikėliais vaikšto po Pirmosios Komunijos. Pramogoms vaikai turi vaikštynių ir marmuro rutuliukų, vilkelių ir lankų, o dar jie žaidžia su lėlėmis. Jų motinos siuva ir šluoja, ir kepa, o valstiečiai aria ir akėja; jie elgiasi kaip tikri žmonės. Tačiau jie ne tokie; jie yra priešai. Čia Vokietija ir pavasaris.“ 1945 m. balandžio pabaiga, išties pavasariška, šios ištraukos autorius savo karišku džipu važiuoja į Vokietijos pietus, kol galiausiai pasiekia Miuncheną. Ką tik sąjungininkų užimtame mieste autorius kartu su savo draugu, žurnalo „American Life“ fotografu Dave’u Shermanu, aplanko Adolfo Hitlerio namus, taip pat Evos Braun butą. Vizitas vyksta balandžio 30-ąją – tą pačią dieną, kai Berlyne nusižudo šio nekilnojamojo turto savininkai. Manau, kad lankytojai pastarojo fakto dar nežinojo, nors tai nesvarbu. Jie apžiūrinėja įvairius buities reikmenis, tokius mielus, buržuazinius, gemütlich. Pavargę po kelionės, mėgina įveikti pagundą pagulėti švarioje Evos B. lovoje, vietoje to Lee Miller – tai ji yra cituojamos ištraukos autorė – nusprendžia nusiprausti Hitlerio vonioje. Shermanas čiumpa fotoaparatą ir pastato jį vonios kambaryje; taip gimsta viena garsiausių Antrojo pasaulinio karo metų fotografijų. Ne, tiksliau: taip atsiranda viena garsiausių fotografijų, apibendrinusių simbolinę karo pabaigą.

Šis meno kūrinys beveik tobulas. Idealiai švarus vonios kambarys, išklotas šviesiomis plytelėmis (nuotrauka nespalvota, tad plytelių spalva lieka nežinoma). Kairėje – kriauklė, dešinėje – specialus staliukas su dviem stalčiais. Gretimai taburetė, šviesi kaip ir visa kita. Šalia vonios pamestas baltas rankšluostis, kad šluostantis vanduo nevarvėtų ant grindų, išklotų mažomis stačiakampėmis plytelėmis. Grindys tamsios. Ant staliuko stovi nedidelė nuogos moters figūrėlė – vulgariai herojiško Liudviko Bavariečio skonio, tai yra tikrojo Hitlerio skonio. Figūrėlė vaizduoja teisingą, klasikinį – arijų versijos – Grožį. Kairėje, ant vonios krašto, – fotografinis Hitlerio portretas. Man kyla klausimas: ar Hitleris tikrai prausdavosi stebimas savo paties akylo žvilgsnio? Kodėl čia buvo padėta jo nuotrauka? O gal ši vonia vis dėlto buvo skirta Evai B.? Tačiau neneigtina, kad du rafinuoti kompozicijos meistrai Shermanas ir Miller nusprendė asketišką vonios kambario apdailą papildyti tiesiogine nuoroda į jos savininko asmenybę. Dabar sunku pasakyti. Šiaip ar taip, tokioje aplinkoje Lee Miller maudosi. Sniego baltumo rankšluostis neatšaukiamai suteptas jos kariškais batais – sunkiais, su daugybe sagčių ir raištelių. Ant taburetės guli gana tvarkingai sulankstyta karinė uniforma. Pati Lee žiūri kažkur aukštyn ir į šoną, o ne į kamerą, plaušine trinasi sulinkusią nugarą. Ją stipriai skaudėjo – Miller prieš tai džipu nuvažiavo šimtų šimtus kilometrų fronto keliais, ir kelionė neigiamai paveikė sveikatą.

Prieš Miuncheną Lee Miller lankėsi Dachau. Ten pamatė, ką padarė miela buržuazinė pora, kurios priverstiniu svetingumu jai teko pasinaudoti. Lee Miller Hitlerio vonioje nuplauna Hitlerio šlykštumo ir vulgarumo purvą, kuriuo mūsų herojė – gana nuspėjamai – apkaltino visą Vokietiją ir apskritai vokiečius. Tai, ką ji pamatė Dachau (o šiek tiek anksčiau Kelne, Paryžiuje, Sen Malo, Londone), sukrėtė – ir ne tik paprastas bei akivaizdus faktas, kad yra žmonių, kurie nusprendžia naikinti kitus, nuo menkų iki didžių, ir daro tai ramiai, susikaupę ir net su užsidegimu. Čia svarbu dar kitkas. Lee Miller atrado estetinę prarają tarp savęs (bei pasaulio, kuriame buvo įpratusi gyventi) ir malonių miesčionių, nužudžiusių pusę Europos gyventojų. „Kai kurie indai (Evos Braun namuose – K. K. pastaba) buvo modernaus kaimo stiliaus, kita dalis – balto porceliano, ištapyto mažomis mėlynomis gėlytėmis. Patalpų baldai ir apdaila priminė paprastą universalinę parduotuvę, kaip ir viskas nacių režime: beasmeniška, bet atitinka statistiškai vidutinę gero skonio sampratą, nestokojančią tam tikro meniškumo…“ Šis tekstas, pavadintas „Hitleriana“, buvo paskelbtas žurnale „Vogue“ 1945 m. liepos mėnesį. Straipsnis, iš kurio paimta ankstesnė citata, publikuotas ten pat, bet anksčiau, birželio mėnesį, su antrašte „Vokietija: karas, kuris laimėjo“. Kad ir kaip keistai skambėtų, Miller 1944–1945 m. buvo glamūrinio leidinio karo korespondentė, o prieš tai, beveik nuo pat Antrojo pasaulinio karo pradžios, ten dirbo fotografe.

Prieš septynerius metus, po mirties grąžinant Miller iš praeities tamsos, jos karo darbai kartu su medžiaga, apimančia Miller biografiją iki 1939 m. ir po 1945 m., buvo eksponuojami Imperatoriškajame karo muziejuje Londone. Aš ten lankiausi – ir tai vienas svarbiausių mano Londono gyvenimo įvykių. Paroda vadinosi „Lee Miller: A Woman’s War“ („Lee Miller: moters karas“). Keista, bet tūkstančius kadrų įamžinusi fotografė pirmiausia žinoma dėl nuotraukos, kurioje ji dalyvauja kaip modelis, o ne kaip autorė. Tačiau tam yra priežasčių.

Lee Miller gimė 1907 m. mažame Niujorko valstijos miestelyje gana pasiturinčioje šeimoje. Gerovė – bent jau nepajudinami praėjusio amžiaus pradžios Amerikos viduriniosios klasės moraliniai principai – pasirodė gana nestabili. Jaunystėje Miller nutiko dvi istorijos: viena baisi, kita keista. Man atrodo, kad abi yra susijusios. Kai Lee buvo septyneri, ją išvežė nakvoti pas draugus, o ten mergaitę išprievartavo suaugęs vyras. Įvykis ne tik siaubingas, bet ir paslaptingas, nes Millerių šeima nesiėmė jokių priemonių prieš niekšą. Negana to, prievartautojas mergaitę užkrėtė gonorėja, todėl Lee mama (pagal profesiją – medicinos sesuo) buvo priversta slapta pradėti skausmingą ir žeminantį gydymo kursą. Psichologinį dukters gydymą perėmė tėvas. Jis – iš tikrųjų paprastas inžinierius ir vadybininkas – domėjosi fotografija ir visokiomis estetinėmis nesąmonėmis; todėl jam kilo absoliučiai geniali mintis pradėti fotografuoti vargšę Lee nuogą. Visas šis ginjolis (pranc. guignol – prancūzų lėlių teatro pjesės ir spektakliai apie nusikaltimus, piktadarystes, kankinimus (vertėjos past.) tęsėsi gana ilgai – išliko tėvo nuotraukos, kuriose nuoga 18–20 metų amžiaus Lee Miller. Mergina viską, kas nutiko, turėjo laikyti gilioje paslaptyje, kuri buvo atskleista tik po jos mirties. Tačiau vos tik pasitaikė proga, ji paliko tėvų namus ir išvyko į Niujorką. Lee Miller buvo dieviškai graži, tikras angelas pagal F. S. Fitzgeraldo „džiazo amžiaus“ stilių, todėl jai nebuvo sunku susirasti darbą. Dirbo modeliu keliose mados parduotuvėse, kurį laiką – kavinių orkestruose ir šokių grupėse, kol galiausiai ją pastebėjo Amerikos „Vogue“. Taip Lee tapo viena iš labiausiai atpažįstamų merginų JAV.