Nes prasmirdo ir tvaikas tas visur.
Kurgi besurasi sielą, šiuo raugu neprigirdytą?

Grigorijus Skovoroda

Vasario 24-ąją staiga pakirdau apie penktą valandą ryto. Ne tai, kad kažkas mane pažadino, ne, iš pradžių nubudau, o tik paskui išgirdau iš koridoriaus sklindant tylius keistus garsus. G. šalia nebuvo. Netgi spėjau šiek tiek supykti – vėl užsisėdėjo dirbdama iki ryto, ką ji šiandien darys skaudančia galva. Turiu atsikelti ir nusiųsti ją miegoti. Didžiajame kambaryje šviesa buvo išjungta. Tylūs keisti garsai sklido iš vonios, iš ten ir šviesos pluoštas. Pabeldžiau, durys atsidarė. G. sėdėjo ant vonios krašto ir verkė. „Karas prasidėjo“, – pasakė ji.

G. tėvai gyvena Charkive, tiksliau – gyveno, būtajame laike. Dabar jie pabėgėliai, apsistojo kažkokiame tuščiame name netoli Černivcų. Ar po karo jie grįš į Charkivą? Ar turės kur grįžti? Ar jų namas išliks? G. priklauso Charkivo bendruomenei socialiniame tinkle „Telegram“, ten reguliariai pranešama, kur kas atskrido, kas sunaikinta, kas sudegė, kiek žuvo, kur pristatys maisto, ar yra vandens ir pan. Ir vaizdo įrašai: sprogimai, geltoni ir raudoni blyksniai, tada pilki arba juodi dūmai – jie iš pradžių pakyla, o paskui pasklinda aplinkui. Smūgio bangos nublokšti automobiliai. Namų griuvėsiai. Kartais lavonai. Dažnai – rimti savanorių veidai; jie atveža maisto, vaistų, padeda evakuotis. Tai Charkivas, jo rusai negalėjo paimti. Stovėjo apylinkėse, bet neįstengė. Jie slapstėsi miške, supančiame priemiestį, kuriame gyvena / gyveno G. tėvai, pašaudė į automobilius ir dviratininkus, tačiau išlįsti nerizikavo. Nežinau, ar ten dabar kas yra, rusai buvo nustumti. Bet jie tikrai paliko minų. Daug minų. Net ir po karo miške nepasivaikščiosi.

Po karo. Ką reiškia ši frazė? Kada jis baigsis? Kaip? Šiandien, balandžio 10 d., kai sėdau rašyti šio teksto, pabaigos nematyti, nors kažkokie ateities kontūrai ir kyla iš gaisrų dūmų. Ne, ne taip. Išryškėja kontūrai to, kas vyksta dabar, dabartis, kuri neišvengiamai lems ateitį. Deja, dešimtys tūkstančių žuvusiųjų nebeturės jokios ateities. Bet milijonai pabėgėlių – taip. Ir dešimtys milijonų tų, kurie liko Ukrainoje. Ir tie, kurių nėra nei ten, nei ten, kaip G. Iš Ukrainos ji išvyko seniai, maždaug prieš dešimt metų. Tačiau ateities klausimas niekur nedingo: ar ji galės sugrįžti į gimtąjį Charkivą? Kada nors. Po karo. Ir ar bus dar Charkivas, o ne vien tik griuvėsiai, pelenai, suniokotos mašinos, kūnai? Beje, palaikai greitai išvežami – tik ne rusų, žinoma. Šie juos palieka likimo valiai, savo, svetimus, nesvarbu. Šis karas atskleidė stebėtiną rusiškos prigimties savybę – abejingumą mirusiam kūnui. Tuo pačiu metu Rusijoje jie laidoja atviruose karstuose, stengiasi pabučiuoti pamėlusias velionio lūpas, užkloti jį sausu ledu – žinoma, tie, kurie tam turi pinigų. Kūnas vis tiek skleidžia kvapą. Salsvas mirusiųjų kvapas – vienas svarbių elementų, sudarančių mano buvusią tėvynę. Man, žinoma. Atmintyje. Kažkur kampinėje smegenų spintelėje yra speciali dėžutė. Ant jos – etiketė: „Kuo prasideda ir baigiasi buvusi tėvynė“. Dėžutėje – mėgintuvėlis su liguistai saldžiu lavonų kvapu.

Tiesą sakant, o kokia ir manoji ateitis? Gimiau SSRS, gyvenau ten, paskui Rusijoje po Sovietų Sąjungos griuvimo, tada išvažiavau, labai seniai, atrodo, mažai kas mane sieja su ta vieta. Sesuo. Keli vaizdai nuo Volgos ir Okos šlaitų, viena aikštė Iljičiaus prospekte ties automobilių gamykla. Kai kurie draugai. Viskas. Taip, žinoma, kalba, bet tai kaip oras. Ir ji kinta; pastaraisiais metais, būdamas į rytus nuo Smolensko, dažnai gerai nesuprasdavau, ką jie ten kalba. Dabar, galvoju, ir nebebus šansų suprasti – daugiau ten negrįšiu. Ne, aš nedramatizuoju, konstatuoju.

Po karo. Aš nežinau, kas bus po karo, tik žinau, kad nebus taip, kaip buvo prieš karą, net kaip buvo vasario 23 d., kai atrodė, kad karas neišvengiamas. Neklydome. Jis prasidėjo, kaip senoje sovietinėje dainoje apie Didžiojo Tėvynės karo pradžią, ketvirtą ryto, nuo Kijevo bombardavimo.

Dvidešimt antrą birželio, lygiai ketvirtą ryte
Žinią paskelbė:
Kijeve salvė,
Bombos ten krito, karo pradžia.

Tik kiti bombardavo, nors, žinoma, iš esmės tai tie patys, tie, kurie nekenčia gyvenimo, nori jį sugriauti ar padaryti neįmanomą, netobulą, gyvą pasaulį paverst mirtimi, griuvėsiais, uždengti viską storu smirdančiu jų šlykščių minčių, beprasmių aistrų ir, svarbiausia, supuvusių žodžių sluoksniu. Padaryti taip, kad šioje bjaurioje tamsoje būtų galima susigaudyti tik kelią apšviečiant televizoriaus šviesa. Jų televizoriaus, iš kurio loja specialiai dresuoti padarai. Koks gali būti „po karo“ pas juos? Tuos, kurie loja, ir tuos, kam lojama. Jei atvirai, man neįdomu.

Karas prasidėjo ir viską pakeitė. Vasario 24 d. rytą ėjau į parduotuvę. Aplinkui niekas nepakitę: Ryga, plati plieninė Dauguva, naivus Nacio­nalinės bibliotekos pastato postmodernizmas, praeiviai, didžiulė Latvijos vėliava saloje, visai netoli NOASS galerijos. Kitoje upės pusėje – tos pačios trijų pagrindinių bažnyčių smailės, „Radissono“ bokštas, šiek tiek dešiniau – stalinistinis Mokslų akademijos pastatas, kairėje – vantinis tiltas, panašus į keltų arfą. Ore – karstelėjęs jūros dvelksmas. Žuvėdros ir visa kita. Pasaulis buvo toks pat, bet kartu ir visiškai kitoks. Prisiminiau Lidijos Ginzburg „Blokados žmogaus užrašų“ pradžią, kurią perskaitydavau kartą per metus tarsi kažko panašaus tikėdamasis ir, keista, pačiose įvairiausiose vietose, iš pažiūros netinkamose gedulingam siaubui – Prahoje, Londone, Čengdu. Nustojau skaityti tik Rygoje, nusprendžiau padaryti pertrauką, juk ir taip, atrodė, viską prisimenu atmintinai. Štai kodėl vasario 24-osios rytą ant tilto per Dauguvą pučiant vėjui išplaukė: „Grįžtu namo gatvėmis, tarsi dar prieškarinėmis, tarp dar prieškarinių objektų, bet jau pakeitusių savo reikšmę. Dar nėra nei kančių, nei mirtino ilgesio, nei baimės; priešingai, tai jaudulys ir besiribojantis su lengvumu šio gyvenimo pabaigos jausmas. Pirmą prasidėjusio įvykio akimirką atrodė, kad reikia kažkur siaubingai skubėti ir nieko nebegali būti taip, kaip anksčiau. Tada paaiškėjo, jog daug kas vis dar yra taip pat. Tebevažiuoja tramvajai, išmokami honorarai, parduotuvėse prekiaujama įprastais daiktais. Tai stebino. Buvusio gyvenimo pabaigos jausmas iš pradžių buvo toks nepakeliamai stiprus, kad sąmonė, apeidama visa, kas buvo įsiterpę, visiškai susitelkė į baigtį.“ Ji teisi. Stebino, net erzino, kaip čia taip: jie vaikštinėja, juokiasi, lyg nieko nebūtų nutikę, rūko prie laiptinių užsimetę pūkines striukes ant biuro marškinėlių, bobutės niurzga parduotuvėje, pas prancūzą Gertrūdos gatvėje ponios ir panelės mėgaujasi bandelėmis bei kava. Kaip galima visa tai daryti, kai atsitiko, kai vyksta – ir dar vyks – tai? Žinoma, kad galima. Netgi būtina, nes rusai nori sunaikinti patį gyvenimą, vadinasi, gyvenimą reikia tęsti, tai ir yra pasipriešinimas, jei neįmanoma pasiimti kulkosvaidžio ir atimti gyvenimus griaunančių užpuolikų gyvybių. Aš pats tęsiau, siekiau tęsti gyvenimą, bet paskui. Pradžioje iš tiesų, kaip rašė Lidija Ginzburg, užskubėjau, lyg turėdamas padaryti kažką svarbaus, kol ne… Kas „ne“? Atsakymas į šį klausimą neįmanomas.