Patikėkite, nes vis tiek teks, taksi vairuotojai – tai ne tik vežėjai, kurie (maloniai ar ne itin) pristato jus iki norimo tikslo. Jie – visuomenės veidrodis, atspindintis įvairias jos ypatybes, nuotaikas, pokyčius, jei norite, net vertybes. Tai žmonės, jusliškai ir pragmatiškai suvokiantys miestą, matantys jo gyvenimo faktūras ir galintys pasidalinti patirtimi bei pastebėjimais apie vietinėje urbanistinėje erdvėje vykstančius reiškinius. Kažkas net yra teigęs, kad moters įsčios irgi yra taksi: kapsulė, perkelianti vyro sėklą iš vienos vietos į kitą erdvę, tačiau aš ketinu būti racionalesnis ir žvilgtelti ne į biologinius, o į šiuolaikinių miestų perkėlėjus.

Tuo modernių laikų instrumentu bent sykį (kokį sykį – tūkstančius sykių!) esame naudojęsi visi. Lietuvoj, ne Lietuvoj, daugelyje pasaulio šalių: papročiai, įpročiai, visokiausios įmantrios subtilybės, ką jau kalbėti apie kainas, labai skiriasi. Mano sūnus, programuotojas, dirbantis Tailande, už devynių kilometrų atstumą toje teritorijoje moka 1.5 euro, ir visai ne todėl, kad tailandietiškai jis kalba be akcento, o tiesiog – tokios kainos. O aš už tokį patį atstumą pernai Suomijoje, iš Rovaniemio keliaudamas į oro uostą, suplojau 35 eurus. Tai pirmiausia natūraliai stebina – taksi paslaugos atspindi tiek visuomenę, tiek jos ekonomikos būklę. Skirtingos kainos už panašius atstumus parodo ne tik vietinės rinkos ypatumus, bet ir ekonomikos sveikatą bei valiutos vertę. Tai taip pat liudija apie žmonių gyvenimo standartus ir pajamas šiose šalyse – pamenu, kaip Vilniuje prieš kokius penkiolika metų taksistai girdavosi, kad gali per 14-16 valandų plušos uždirbti (jei nori) ir 4000 litų, kas skambėjo kaip niekada neparašyta dešimtoji Bethoveno simfonija. Dabar, boltų ir uberių laikais, įprastiniai taksi sunyko – iš daugybės firmų beliko keliolika, vienos iš didžiausių vadas atsidūrė cypėje. O kas juos, tuos likusius, vairuoja? Niekad nežinai, su kuo važiuosi – bus jaunas, pagyvenęs, plepus, niūrus, tylus? Lietuvis, rusas, ukrainietis, lenko niekad bent man neteko sutikti, o gal pakistanietis, indas ar labai jau dažnai tadžikas, su kuriuo galima šnektelti, kaip senovės persai važiuodavo į Tadžikistaną, nes tenykštės moterys būdavo gražiausios pasaulyje. Kartais taksi vairuoja ir moterys, ne iš Tadžikistano, bet patikimos, orios, beveik iš prerijų.

Kol neįsėdi, lieka neaišku, ar salone skambės indiška, ar žymiai dažniau rusiška muzika, ar „eglutės“, besisukančios ant veidrodėlio, transliuos aitrių, dusinančių kvapų pynes. O gal tai bus meškiukai, stambiakrūtės moterytės, smagiai maskatuojančios ant virvelių, plastmasiniai ananasai, aišku „made in China“, ar dar kokie nors sėdintiesiems prie vairo brangūs gyviai. Iš vidurinės Azijos atvykę vairuotojai bent jau Vilniuje – jų čia knibždėte knibžda – ne sykį atverdavo širdį, ir be jokios nuoskaudos. Jie taupo pinigus, svajoja atsivežti savo gausias šeimas ir nakvoja mašinų salonuose, užtat įsėdęs ir pasijunti kaip itin prastų kvepalų krautuvėlėje pro ką tik praūžusio žemės drebėjimo, bet turi progą pasiklausyti musulmoniškojo Selo. Norėjau pasakyti, kuriuo užlietas visas pasaulis, net ir Austrija su Liuksemburgu. Visur kankinantis vietinis popsas, vietiniai gėrimai, vietinis taksi. Rašau ir prisimenu nuostabų filmą „Taxi driver“ su ironiškuoju Robertu De Niro’u. Ech, kokie dar prasti kvepalai? Niujorkas, nuo XX a. pradžios simboliu tapę Yellow cabai, žviegiantys stabdžiai. Dangoraižiai, pistoliai, šviesoforai, kuriuos bent jau bojevikuose galima ignoruoti.