Apie mokyklą, baimes ir Ukrainą

Julius Keleras

Sunkiai jos atsiveria. Ypač žiemą. Masyvios, primena labiau vartus nei duris. Nesakau, kad pragaro ar dangaus, nesakau. Pilkos, kiekvienais metais naujai nutepamos dažų sluoksniu. Ant viršaus, nes taip greičiau. Iš šalies, jei pažiūrėsi, atrodo kaip nuolat tirpstantis, tekantis pilkas sniegas – tik sustingęs. Užšalusios srovelės, pilkos sukietėjusios ašaros, srūvančios gigantiškomis mokyklos durimis. Turbūt tik pirmą ir tik paskutinį kartą jos atveriamos su džiaugsmu – su viltimis ir gėlėmis ateinančių pirmokų ir į nežinią, į geidžiamą laisvę išeinančių vienuoliktokų.Daugiau

PRAEITIS – NE LEDINUKAS

Jūratė Sučylaitė

Spaudai rengiamame esė rinkinyje „Gelmių šviesa“ Jūratė Sučylaitė rašo apie įvairias savo ir kitų žmonių jausmines patirtis, tekstuose mėginama jas suprasti, ieškoma gyventi padedančių galių gamtoje ir kūryboje. Skelbiame ištrauką iš būsimos knygos.

---

Daugiau

CHARKIVAS: ATEITIS LAISVĖS AIKŠTĖJE

Kirill Kobrin

2019 m. pirmą kartą atsidūriau Charkive. Miestas puikus, perstatytas 1920-aisiais, taikant į sostinės statusą (iki 1934 m. tai buvo Sovietų Ukrainos sostinė), su nuostabia architektūra – pradedant XIX a. pabaigos viduriniosios klasės ir XX a. pradžios pompastiškais pirklių statiniais, baigiant masiniu didelio masto sovietiniu konstruktyvizmu. O pagrindinė vietinio konstruktyvizmo pilis yra Gospromas (Valstybės pramonės rūmai), vienas grandioziškiausių – ir kartu ekonomiškiausių – pastatų Europoje. Tais metais rašiau savotišką meno istorinį ir politinį dienoraštį lyg pagal Bruce’ą Chatwiną, lyg pagal Roland’o Barthes’o „Mitologiją“. Toliau pateikiama ištrauka iš to dienoraščio.Daugiau

Kinas tarpukario Lietuvoje: kino pramonės gimtis

Ugnė Marija Andrijauskaitė

Lietuvos vardas vis dažniau ir ryškiau sužiba pasauliniame kino žemėlapyje: čia filmuojami dideli projektai (pvz.: HBO serialai „Černobylis“ ir „Jekaterina Didžioji“, Netflix „Keisti dalykai“ ir kt.), Kaune esantis Pažaislio vienuolynas išrinktas geriausia 2020 m. Europos kino lokacija, o ir lietuviški filmai ima skinti vis reikšmingesnius apdovanojimus. Tačiau kelias iki lietuviško kino pripažinimo Europos ir pasaulio lygmeniu buvo ilgas ir sunkus. Nepriklausomos Lietuvos kinas dėl politinių priežasčių išgyveno kelis istorinius lūžius ir šiuo metu atgimsta iš naujo, jo kūrėjams vis dažniau atsigręžiant į šalies tarpukario „pirmuosius“, ieškant ten įkvėpimo. Tad kokia buvo kino pramonės Lietuvoje pradžia, kokie dideli užmojai ir kuriozai ją lydėjo?Daugiau

Žieminės logoliturgijos

Tomas Kiauka

(Esė fragmentai)

<…>

Vasaros galas. Saulė šviečia vis rečiau ir blandžiau. Sykiu su blykštančia šviesa traukiasi ir mano sielos erdvė. Ankštumo ir neišvengiamos pabaigos pojūtis. Kaip šuns, palaksčiusio laisvėje, atlikusio savo reikalus, žinančio, kad turės grįžti į voljerą, kad vėl bus neapibrėžtam laikui uždarytas. Nerašiau gal du, gal dar daugiau mėnesių. Vasarą, ypač per karščius, raidės ir žodžiai slepiasi. Ir visai jų nepasigedau. Dabar jie vėl ima lįsti iš visokių pakampių, kaip įmitę vorai rudenį, betykantys patekti į svetimus namus. Ir vėl rezga ten savo voratinklius, gaudo vargšes paikas minteles, su grobuoniška energija ir egzekucininkų pasimėgavimu vynioja jas bespurdančias į savo lipnias gijas, konservuodami būsimai grafomanijos puotai.Daugiau

Ruduo „Tiffany“ šalyje

Kirill Kobrin

Joanos Didion (1934 m. gruodžio 5 d. –2021 m. gruodžio 23 d.) atminimui

2019 m. rugpjūčio pabaigoje atsidūriau Amerikoje, beje, ilgam. Iki Kalėdų. Dėsčiau koledže Grinelyje, įsiterpusiame tarp beviltiškai plokščių Ajovos kukurūzų ir sojos pupelių laukų, o nesibaigiantį jų horizontą pertraukdavo gal tik elektros linijos, vandens bokštai ir grūdų elevatoriai. Galėjai važiuot kad ir šimtą mylių, niekur kitur kaip į kitą ūkį nenukaksi. O ir kur nors išvykti iš Grinelio įmanoma tik automobiliu – viešojo transporto, išskyrus kelias išimtis, nėra. Juk Amerika, „Route 66“, „On The Road“ ir visa kita. Nors 66-asis greitkelis driekiasi piečiau, nuo Misūrio ir toliau į vakarus, Arizonos link, iš tiesų bet kuris kelias šioje šalyje yra tas, na, apie kurį sudėta garsioji dainelė. Automobilio nevairuoju, todėl Grinelyje keturis mėnesius praleidau va taip – beveik neiškišdamas nosies, ir tuo siaubingai džiaugiuosi. Amerika į mane susigėrė kaip cheresas į kalėdinį pudingą: jį pradeda gaminti likus keliems mėnesiams iki Kalėdų.Daugiau

Mano Velsas

Kirill Kobrin

Pirmąją cigaretę už Rusijos ribų surūkiau Hitrou mieste, autobusų stotyje, antrąją – pirmoje gana ilgo laukimo stotelėje (Bristolis? Niuportas? Nepamenu), trečiąją – jau Svonsyje, mane pasitikusio profesoriaus Griffithso automobilyje. Kad vėliau prie šios temos negrįžčiau: cigaretės buvo „angliškos“, „Sovereign“; dar Žemutiniame Naugarde nusipirkau porą blokų, tikėdamasis pratempti kiek ilgesnę nei mėnesio kelionę po salą. Apsiskaičiavau, tad paskutinėmis dienomis – jau Londone – teko pakloti nemenką sumą už tikras angliškas „Benson & Hedges“, nors buvo ir „Silk Cut“ – pabandymui porą tokių susišaudžiau iš filosofo Piatigorskio, bet jos pasirodė per silpnos. Kalbant apie „Sovereign“, jų „angliškumas“ buvo posovietiniai išsidirbinėjimai – „suverenų“ neradau nė viename Velso kunigaikštystės kioske, krautuvėlėje ar prekybos centre, lygiai kaip ir Londone. Daugiau

Yayoi Kusama. Populiarioji kultūra, pamišimas ir budizmas

Deima Žuklytė-Gasperaitienė

Nors Yayoi Kusamą (gim. 1929 m.) geriausiai atpažįstame kaip taškuotų skulptūrinių objektų bei instaliacijų kūrėją, į meno istoriją ji visų pirma įėjo kaip viena ryškiausių performanso meno ir hepeningų autorių. XX a. 7-ajame dešimtmetyje jos kūryboje netrūko drąsių sprendimų: nuo avangardinio madų dizaino, nuogo šokėjų kūno demonstravimo iki pliušinių falų instaliacijų kūrimo. Manoma, kad šios menininkės pliušinių skulptūrų ir multiplikacijos idėjas „pasiskolino“ ir sėkmingai savo kūrybos ašimi pavertė netrukus išgarsėję Andy’is Warholas ir Claesas Oldenburgas, o pačiai Kusamai teko dar ilgai tūnoti pop­menininkų vyrų šešėlyje.Daugiau

Apie vagystes, tikras ir tariamas

Julius Keleras

Nepakartojama

Zigmas Pakštaitis

Linai

Mano seneliui 95-eri. Jeigu atvykęs pas jį į svečius nepasisveikinu pirmas, jis manęs neatpažįsta, tačiau išgirdęs balsą išsyk nudžiunga, supratęs, kad tai aš. Kasmet vis prasčiau matydamas, jis drąsiai vaikšto po namus ir kiemą, daržus ir sodą, neklupteldamas ir nesutrikdamas. Nes kiekvienas judesys, posūkis, laiptelis ir nuolydis yra įsirašę į atmintį ar net dar giliau, tapę jo savasties dalimi. Namai, ta paslaptinga ir šilta gyvybę sauganti erdvė, tampa kiekvieno savasties dalimi. Ji sukuria ritualus. Pradedant tokiais mažais, kaip tam tikru kampu stumtelimos rakinamos durys, nepastebint peržengiamas slenkstis ar užsimerkus stalčiuje randamos žirklės, baigiant daug sudėtingesniais, kaip vakarienės prie ilgo bendro stalo ar žiūrėjimas per langą laukiant sugrįžtančių, lipimas ant stogo valyti kamino ar genimos obelys. Namų ritualai ilgainiui gali formuoti ne tik tai, kaip laikome šakutę, bet ir kaip elgiamės su savimi bei pasauliu.Daugiau

Tiltas tarp tiesos ir meno

Kirill Kobrin

1796 m. lapkričio 15 d. Šiaurės Italijoje, prie Arkolės miestelio, netoli Veronos ir Mantujos, susirėmė dvi armijos – austrų ir prancūzų. Pirmajai vadovavo ilgus metus imperijos tarnybai paaukojęs jau pražilęs generolas Josephas Alvinczis, antrajai – dvidešimt septynerių metų generolas Napoleonas Bonapartas, prieš dvejus metus Respublikai padaręs neįkainojamą paslaugą kontrrevoliucinio Tulono užėmimu. Napoleonas buvo paskirtas vesti į Italiją įsiveržusią armiją, kad išstūmęs iš Apeninų austrus ten paskleistų laisvės, lygybės ir brolybės idėjas (o kartu su jomis – prancūzų įtaką). Itališkąją Napoleono kampaniją vainikavo svaiginanti sėkmė; Arkolės mūšis – vienas svarbiausių jos epizodų.Daugiau

Apie emocijas dabar ir sovietmečiu (kai aš dar buvau homo sovieticus)

Julius Keleras

Štai klausimas – kur nuo sovietmečio viešojoje erdvėje nepakito išorinės emocijos? Užguitos krautuvėlės su nusiminusiom pardavėjom prasmego kaip ir gazuoto vandens automatai su storo stiklo stiklinėm, šlykščiai geltonai dažytos giros bei alaus bačkos, taupomosios kasos, kur pelyčių urveliuose moterėlės niūriai stumdydavo įvairiaspalves leninų galvas. Kas dar dingo? Draugovininkai kraujo spalvos raiščiais, gegužės ir panašūs paradai, voronokai bei kita ne itin miela homo sovieticus aplinka.Daugiau

Du kapai ir viena knyga

Kirill Kobrin

Išsiunčiau prašymą ir po dviejų mėnesių atsakymas iš bukinisto pagaliau atėjo. Knyga manęs laukia. Žinoma, visa tai būtų galima padaryti neišėjus iš namų: suradus leidinį „AbeBooks“, jį užsisakyti internetu; taip net būtų pigiau, atsižvelgiant į Londono transporto bilietų kainą pirmyn ir atgal. Bet ne, tai principo klausimas. Aštuoni svarai, įskaitant du kelionės kortelės prisilietimus prie skydelio įlipus į autobusą, – visiškai nedaug pagal šių laikų kainas, cigarečių pakelis brangesnis.Daugiau

Pagiriamasis žodis dienoraščiui

Kirill Kobrin

Chiazmas: XVI amžiuje, kai pradėjo rašyti tokius dienoraščius, juos be pasibjaurėjimo vadino diaires – tai ir diarrhee, ir glaire.

Roland’as Barthes’as

Kažkas, apsirengęs atlaso chalatu ar velvetiniu švarku, atsisėda prie didžiulio rašomojo stalo ar nedidelio elegantiško sekretero, išsiima užrašinę, aptrauktą zomša ar marokenu, į rašalinę įmerkia plunksną ir lapo kairėje arba dešinėje suraito datą. Susimąsto, įsikanda parkerio, po trumpos pauzės pradeda rašyti. Arba jis dėvi džinsus bei sportinius marškinėlius, sėdi lėktuvo kėdėje, žiūri į balkšvą miglą už iliuminatoriaus, baigia apgailėtinos aviakavos likučius, iš savo krepšio išsiima knygelę ir rašiklį, o gal net „iPad“, įsitaiso patogiau ir lapo kairėje arba dešinėje rašo datą. Daugiau

Kurti kažką. Breinstormas, pasiklydęs tarp verslo ir meno

Dovilė Zavedskaitė

Skaitytojams, prieš imantis šio teksto, reikėtų žinoti keletą dalykų: a) čia bus daug asmeninio požiūrio į grupinio mąstymo techniką, vadinamą breinstormu; b) prieš keletą metų breinstormui kaip fenomenui ėmiau jausti šiokią tokią išoriškai neišreikštą alerginę reakciją; c) lietuviškąjį minčių lietų leisiu sau vadinti breinstormu, nes minčių lietus kelia labiau poetines, romantiškas asociacijas, o breinstormas – atvirkščiai – sąsajų su romantika neturi; d) teksto idėjos ir drauge alergijos kilmė susijusi su breinstormo technikos naudojimu teatrinėje kūryboje, tačiau mano tikslas – apžvelgti breinstormo kilmę ir paskatinti permąstyti būdus, kuriais mes jį nekvestionuodami naudojame įvairiose srityse.Daugiau

Beždžionė ambasadoje

Julius Keleras

2000-ieji. Antrojo Čečėnijos karo pelenai tebesisklaido ore. Pasauliui nedaug tas rūpi. Bankinės sistemos veikia, Bahamų, Meksikos ir Turkijos paplūdimiai – taipogi. Kai kurios prabangios asabos Vilniuje įsigudrina dusyk per dieną pakeisti kostiumus, tarsi skirtingose senamiesčio gat­vėse galiotų skirtingi aprangos kodai. El niño poveikis dar nepernelyg juntamas. Naktiniai klubai siautėja, kruiziniai laivai taškosi šampano pursluose. Kūno spalvos pėdkelnės, blizgančios timpos blaškosi blykčiojančių diskotekų karuselėse. Kur jau ten sarsai, marsai, kovidai. Toli dar arba – niekad. Taigi, viskas lyg ir ok. Kažkas žūsta, kenčia, vaitoja? Who cares? Po dešimties metų atsiras vietinės čečėnų valdžios, rusų statytos, savivalė, koncentracijos stovyklos, žiaurūs kankinimo metodai. Nieko naujo po saule. Matyt, taip ir turi būti, užgniaužus kraujuojančią karų arteriją tuomet, 2000-aisiais. Niekas nesikeičia, nors kas galėtų paneigti, galbūt per dešimt metų stalo žmonės, na tie, kontoriniai, pakeis ne vieną apdilusį švarką ir patobulins darbo sutartis. Na, gal darsyk nuskris į mėnulį? O dabar? Dabar? Who cares?Daugiau

Privačios nuomonės apie knygas apologija

Kirill Kobrin

„Vis nesugebu suprasti skirtumo tarp patrankos ir vienaragio“, – sielojosi Jekaterina II kažkokiam generolui. „Skirtumas didžiulis, – atsakė tas, – tuoj aš Jūsų Didenybei viską atraportuosiu. Štai, malonėkite atkreipti dėmesį: patranka pati sau, o vienaragis pats sau.“ – „A, dabar suprantu“, – tarė imperatorienė.

Kunigaikštis P. A. Viazemskis.
Sena užrašų knygutėDaugiau

Tai buvo mūsų nerimo žiema

SANDRA BERNOTAITĖ

Šią žiemą nebuvo žiemos. Ne, žiema buvo, tik be sniego, be speigo, kurį šioje šalyje esame pratę jausti bent dalį metų. Buvo laukimas – kaip lūkestis, kaip pranašystė, laukimo veiksmas – lotyniškai anticipatio. Buvo toks keistas nerimas.Daugiau

Geltona, žalia, raudona

Alfredas Chmieliauskas

Apie vėliavas

Taip jau susiklostė, kad pirmieji metų mėnesiai Lietuvoje – vėliavų laikas. Sausį, vasarį, kovą jos vis švysteli, kaskart lyg norėdamos man priminti kažką svarbaus.

Pirmą kartą į vėliavas atkreipiau dėmesį vaikystėje, vartydamas Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“. Tėvai turėjo kažkokį „pagerintą“ knygos leidimą, su spalvotomis įklijomis. Vienoje iš jų buvo pavaizduotos dešimtys Žalgirio mūšio lauke nugalėtų kryžiuočių dalinių̃ vėliavų. Ryškių spalvų, papuoštos įmantriais paslaptingais ženklais ir nematytų gyvūnų piešiniais, jos žadino vaizduotę ir, suprantama, kėlė pasididžiavimą: juk tapo nugalėtojų – vadinasi, mūsų – trofėjais.Daugiau

Griežtai organizuotas buržuazinio meno chaosas

Kirill Kobrin

„Tokiu nepaprastai chaotišku metu yra vienas kuk­lus žanras, bandantis išlaikyti klasikinį orumą.“

J. L. Borgesas

Neseniai man padovanojo coffee table book – pokalbių su Gilbertu ir George’u („G&G“), kuriuos 1990 m. pabaigoje – 2000 m. pradžioje vesdavo prancūzų dailės kritikas François Jonquet, knygą. Knygelę prabangiai išleido leidykla „Phaidon“, ją puošia daugybė pačių „G&G“ nuotraukų bei jų darbų. Ją galima skaityti po truputį, sakykime, per pusryčius, pilantis arbatos, burnos link nešant šaukštą su avižine koše, ant grūdų paplotėlio tepant žemės riešutų sviestą ar uogienę.Daugiau