EFEMERIŠKUMO IR ANTISISTEMIŠKUMO POETAI – SVETLANA IR IGORIS KOPYSTIANSKIAI

Arūnas gelūnas

Žiūriu į Alos Horskos, Lvovo dailininkės, kurią 1970 m. nužudė KGB, kūrinį. Ekspresijos ryškumas, tam tikras jo gyvybingumas ir gaivumas verčia mane galvoti, kad šis paveikslas, kabantis Lvovo modernizmo muziejuje, galėjo būti sukurtas bet kur laisvajame pasaulyje, už Geležinės uždangos. Tačiau sovietinė sistema A. Horską, laikytą „pavojingu elementu“, sunaikino, ir tai nutiko jau nebe Stalino laikais, ­o tariamai „saugesnėje“ bei nuobodesnėje brežnevinėje sąstingio (застой) epochoje, sekusioje po viltingo „atšilimo“, prasidėjusio valdant N. Chruščiovui. Nužudyti žmogų už jo meną ir aktyvizmą? Naujoji lietuvių karta tikrai negalėtų įsivaizduoti tokio dalyko.

Grįžęs iš Ukrainos, per Lietuvos radiją klausausi pasakojimo apie septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose sovietinėje Lietuvoje veikusius disidentinės spaudos platinimo tinklus. Būta pogrindinių katalikiškų leidinių – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, būta ir pasaulietinės literatūros, kurios sklaida, pasak kalbėjusio istoriko, buvo dar sunkesnė. Sužinau, kad visą nelegalios leidybos bei platintojų organizaciją tuomet suėmė, nes ji pasitikėjo ir laikė savo bendražygiu infiltruotą KGB agentą slapyvardžiu Granitas. Čia priartėjame prie Kopystianskių teritorijos.

Žinoma, buvau girdėjęs apie Kopystianskius – garsų Amerikos menininkų duetą, kurio darbus teko matyti itin prestižiniuose šiuolaikinio meno kontekstuose ir erdvėse Europoje bei JAV, tačiau tikroji pažintis su jų kūryba ir asmenybėmis prasidėjo 2019–2020 m., kai legendinis džiazo muzikantas ir šiuolaikinis menininkas Vladimiras Tarasovas Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui padovanojo visą savo kolekciją – apie 600 meno kūrinių ir artefaktų. Dešimt Svetlanos ir Igorio Kopystianskių darbų sudaro labai svarbią šio rinkinio dalį, ir šiandien mano pažintis su jais – tam tikra „ištakų archeologija“ – atrodo labai svarbi, siekiant suprasti jų naujesnes menines strategijas. Sukurti septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, jie išsiskiria iš kitų V. Tarasovo kolekcijos objektų, pasižymi ypatingu trapumu ir subtiliomis emocinėmis bei intelektualinėmis įžvalgomis. Šie estetiškai įspūdingi kūriniai man siejasi su „išnykimu“ ar „nebūtimi“ – beveik daoistine prasme, juos būtų galima iššifruoti grynai analitinėmis priemonėmis ir visai neblogai pavyktų, tačiau yra kažkas daugiau – visada „kažkas dar“, visada šis nenusakomas „Dao“, apčiuopiamas intuityviai. Žvelgdamas į Kopystianskių kūrinius, visada tą jutau, tik iš pradžių negalėjau įvardyti.

Pavyzdžiui, Svetlanos Kopystiansky „Peizažas“ (Landscape, 1980) iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip visiškai įprastas kraštovaizdis – šiek tiek „romantiškoje“ gamtos aplinkoje monochrominė medžių ir krūmų masė, susiliejanti su perspektyva. Įsižiūrėjus atidžiau, galima suprasti, kad tai ne tik ne peizažas, net ne paveikslas, ne atvaizdas, nes visą kūrinio paviršių dengia tekstas – iš tikrųjų tai kaligrafijos darbas arba laiškas, o gal literatūros kūrinys ant drobės – meditatyviai ir „tapybiškai“ skaitoma proza. Gyvenant totalitarinėje šalyje, gamtovaizdis niekada nebus tiesiog gamtovaizdis: kaip Anselmo Kieferio vokiški peizažai yra persmelkti atminties, saugančios mūšių, užkariavimų, žudynių ir genocido įspaudus, taip ir buvusių sovietinių teritorijų „gamtos vaizdai“ beveik visuomet įkrauti savotiška pasąmonine žinute, kad „tai yra ne tik gamta“. Pavyzdžiui, Lietuvos girios ir miškeliai byloja apie pokario pasipriešinimo vietas, kur partizanai, vadinamieji miško broliai, kovojo prieš sovietų Raudonąją armiją ir NKVD.

Dar mįslingesnis pasirodė Igorio Kopystianskio „Paveikslas-objektas“ (Painting-Object, 1985). Jį gavome „įprasto“ plokščio, kvadratinio formato, ir atrodė jis kaip klasikinis paveikslas, labai ilgai saugotas itin prastomis sąlygomis; priminė mūsų Restauravimo centro ekspertų sovietmečiu iš Katalikų bažnyčių gautus meno kūrinius – beveik suniokotus nerūpestingo elgesio, drėgmės ir dėl to atsiradusio pelėsio. Autoriaus nurodymas, kaip šis paveikslas turėtų būti eksponuojamas, glumino: buvo prašoma jį sulankstyti į piramidę, t. y. trimatę formą. Susidūrus su ja parodų erdvėje, labai retai kam tai panašu į paveikslą, veikiau – į kažkokį išmestą daiktą, kultūrinės kilmės atlieką…

… Ir tai man priminė istoriją, kurią neseniai išgirdau viename Ukrainos meno muziejuje: XX a. septintajame dešimtmetyje du iš darbo į namus grįžtantys muziejaus kuratoriai pamatė pravažiuojančią specialią, tiems laikams būdingą šiukšlių išvežimo mašiną; vienas jų pastebėjo ant atliekų krūvos gulintį neįprastą ritinį ir paprašė šiukšliavežio sustoti, kad galėtų jį atidžiau apžiūrėti: pasirodė, kad tai – suvyniotas labai prastos būklės klasikinis Vakarų Europos meno kūrinys. Kuratorius pasiteiravo vairuotojo, ar sutiktų jį parduoti. Pastarasis, labai nepatenkintas, už paveikslą norėjo dviejų butelių alaus; muziejininkai puolė po visą apylinkę ieškoti prašomos išpirkos, ir, laimei, galiausiai pasisekė ją rasti – natūriniai mainai įvyko. Paaiškėjo, kad tas ritinys – tai Jusepe’ės de Riberos tapybos darbas.

2023-11-26
Tags: