Postindustrinei, baltiškajai krypčiai save priskiriančio Juliaus Mitės kuruojamas atmosferinės, elektroninės muzikos projektas „Vėlių namai“ sukurtas prieš 18 metų Prahoje. Per šį laikotarpį išleisti 4 studijiniai albumai įvairiose įrašų kompanijose, sugrota daugelyje Lietuvos ir užsienio renginių. Juliaus kuriama muzika panardina klausytoją į tamsią, rituališką būseną, kviečia nukeliauti į kitą, dar nepatirtą, mistinę erdvę. Beje, Julius nemažai laiko praleido užsienyje – gyveno Čekijoje, Škotijoje, Nyderlanduose, Slovėnijoje, Graikijoje, dabar apsistojo Centrinėje Azijoje. Buvo įdomu pasikalbėti apie tarptautinę patirtį, jos įtaką muzikai, muzikinę projekto virtuvę, ritualus, techno muziką, pomėgius.

Kada susižavėjai muzika? Nuo kokio stiliaus pradėjai? Kaip kito Tavo muzikinis skonis?

Užaugau su roko muzika – tėvai klausėsi tokių grupių, kaip „Led Zeppelin“, „The Doors“ ir kito sunkiojo roko. Pamenu, kai man buvo 6-eri, klausiausi „Boney M“. Kartą brolis atsinešė „Metallicos“ kasetę ir pasakė, kad tai negera muzika. Būdamas 14-os mokiausi groti gitara ir atradau elektroninę muziką. Pradėjau eksperimentuoti ir sukūriau pirmąjį ambient žanro kūrinį, nors dar pats to nežinojau. Naudojausi kompiuterine programa „Audacity“ – taip elektronika skambėjo gana natūraliai. Tiesa, tais laikais kompiuteris labai strigdavo, todėl pirmajame albume atsirado garso trikdžių.

Kuriuo garso paieškų periodu Tavo kūryba įgavo „Vėlių namų“ vardą? Muzikos įrašų duombazėje „Discogs“ rašoma, kad projektą sukūrei Prahoje 2006 m. ir jis vadinamas baltišku.

Į Prahą atvykau gyventi sulaukęs 11-os, kadangi a. a. tėtis įsidarbino „Laisvosios Europos radijuje“, o per kūrybą galėjau grįžti į Lietuvą. 2006 m. įrašiau pirmą dainą „Pasiklydę“, labai domėjausi baltiškąja pasaulėjauta ir tai atsispindėjo kūrinyje. Nors Čekijoje buvo išties gerai, stiprų ilgesį gimtinei išreiškiau per muziką, taip pat per romantiškus vaizdinius. Juos komponavau iš nostalgijos lietuviškai gamtai – miškams, saulei – ir pojūčiui, kurį jausdavau tik grįžęs. Dainose galima išgirsti perkūno oželio giesmių, gervių klykavimą, miško ar jūros ošimą. Prahoje jutau kitus dalykus – laisvesnį požiūrį į gyvenimą, visuomenę bei skirtingas multikultūriškumo apraiškas.

Kokie buvo ar tebėra svarbiausi įkvėpimo šaltiniai? Ar vienas jų – populiari norvegų grupė „Wardruna“, perteikianti senovės skandinavų folklorą?

Tiesą sakant, kurdamas projektą nebuvau girdėjęs „Wardrunos“. Tuo metu įkvėpė „Dead Can Dance“ ir ambient kūrėjai, tarkim, Brianas Eno. Labai svarbūs buvo ir lietuviškojo ambient projektai, šiuolaikinės baltų kultūros ir alternatyvios muzikos festivalyje „Mėnuo Juodaragis“ pasirodantys muzikantai. Taip pat svarios įtakos turėjo atmosferinio black metal ir funeral doom kūrėjai – „Shape of Despair“, „Until Death Overtakes Me“, „Tyranny“.

O „Wardruną“ pirmąsyk išgirdau maždaug 2012-aisiais. Iš pradžių nepatiko ir tik vėliau, po kokių 4–5 metų, susidomėjau. Tada mėginau pajuokauti – sukurti šį tą panašaus į lietuvišką „Wardruną“. Taip per nerimtą eksperimentą išgavau labai patinkantį rezultatą. Žinoma, nesistengiau kopijuoti šios grupės, nes, pripažinkime, kopijų daugybė ir beveik visada jos skamba daug blogiau. Stengiausi į kūrybą įdėti ką nors savito, tuo pačiu keisto, baltiško, netgi Artimųjų Rytų įkvėptų muzikos motyvų, galop šios dalys tapo esminiais „Vėlių namų“ elementais.

„Vėlių namų“ muzikoje daug ritualo elementų, tamsios atmosferos, gamtos motyvų. Kuo visa tai Tave žavi?

Šis tamsumas dažnai leidžia jaustis kaip namuose. Pvz., tamsią naktį vaikščiodamas tarp miškų esančioje sodyboje jaučiuosi ramiai ir būtent ta ramybė atsispindi muzikoje. Ritualinis aspektas išryškėjo per koncertus. Ilgainiui pastebėjau, kad ritmu, žemais dažniais, dūmais ir kitais elementais įmanoma sukurti buvimo kitur įspūdį ir muziką pajusti dar geriau. Jei viskas pavyksta, koncerte klausytojas gali patekti į mistinę, galbūt baltišką, kartais tamsią erdvę. O pasirodymams ruošiuosi nuo kelių savaičių iki keleto mėnesių, kartais ir ilgiau. Kaskart stengiuosi perteikti šį tą naujo. Koncertas – tai tarsi įgyvendinta projekto vizija, susidedanti iš muzikos, simbolikos, projekcijos, kartais ir teatrinių motyvų. Čia, kitaip nei įraše, viskas gyva.

„Vėlių namai“. Lunarios Wonderland (Augustinos Miknevičiūtės) nuotrauka

Pats būdamas elektronikos kūrėju, nustebau naujausiame albume „Alkai“ išgirdęs nemažai ritminio techno motyvų. Koks Tavo santykis su elektronine šokių muzika?

Vien techno muzikos klausausi retai, bet esu susipažinęs su skirtinga elektronika, turinčia šio žanro elementų. O mano kūryboje jų atsidūrė pirmiausia dėl pomėgio, be to, monotoniškas ritmas šokančiam žmogui leidžia patirti savotišką transo būseną. Svarstydamas, kaip paįvairinti „Vėlių namų“ skambesį, nusprendžiau, kad techno muzika, baltiški ir postindustriniai motyvai – gana originali formulė, nes, kiek žinau, nėra daug tokios muzikos atlikėjų. Supratau, kad šioje nišoje galėčiau atrasti savo vietą.

Kaip kuriamos „Vėlių namų“ dainos? Kokius instrumentus naudoji?

Dainos gimsta įvairiai. Jei nusprendžiu sukurti dainą, prie jos dirbu 3–4 mėnesius, bet kartais įkvėpimas ateina tiesiog sėdint gamtoje. Kolekcionuoju įvairius instrumentus. Nors pasižadėjau nustoti juos kaupti, tačiau nepavyksta. Esu surinkęs jau 12. Dauguma atkeliavę iš turkų kultūros, bet turiu ir iš Vidurio Rytų, įvairių Afrikos šalių. Galima sakyti, jie ir pasufleruoja dainas. Vienas pagrindinių – turkiška baglama, su ja „Vėlių namų“ skambesys įgavo daugiau mistikos ir tamsumo.

Pastaruoju metu daug laiko praleidžiu Centrinėje Azijoje, todėl, savaime aišku, norėjau instrumento ir iš šio regiono. Dabar mokausi groti su kobyzu. Tai styginis šamanų instrumentas iš Centrinės Azijos stepių, juo išgaunamas garsas meditatyvus, primena žmogaus balsą ir gali sukelti transą. Dabar mano užduotis šį garsą suderinti su techno motyvais.

Išleidai keturis albumus, ir visus bendradarbiaudamas su skirtingomis įrašų kompanijomis. Kodėl? Kokios patirtys dirbant su kiekvienu leidėju? Ir kas išleis būsimą „Vėlių namų“ albumą?

Su kiekvienu albumu stengiuosi augti ir pasiekti daugiau klausytojų, pakelti kokybės kartelę. Debiutinį albumą „Pasiklydę“ (2009) išleido „Arma Agharta“. Pats vadovas Arma (Armantas Gečiauskas, – aut. past.) mane susirado ir ši pažintis tapo labai svarbi projekto istorijoje. Nežinojau, kad tokios muzikos albumą išsileisti nesudėtinga. Maniau, to imasi tik paties aukščiausio lygio muzikantai. Su Arma parengėme 50 albumo kopijų. Antrą albumą „Laumių šokis“ (2016) išleido kompanija „P3lican“, su kuria iki šiol bičiuliaujuosi. Jie turėjo didelės įtakos albumo stilistikai – viena jų atstovių „Vėlių namus“ apibūdino kaip baltišką techno su transo motyvais – taip tik patvirtindama mano nuostatas. Trečiąjį – „Kúrir“ (2018) – išleido „Dangus“. Manau, šis – vienas geriausių, jame labiausiai išsigrynino
mano filosofija ir skambesys. O paskutinį – „Alkai“ – išleido Švedijos „Nordvis Produktion“. Su jais dirba daugybė įvairių ir įdomių atlikėjų, tarkim, „Blood And Sun“ ar „Forndom“. Per šią įrašų kompaniją pasiekiau daugiau klausytojų užsienyje, manyčiau, tai ir yra natūralus augimas. Nežinau, kada sukursiu kitą albumą, bet galbūt jį taip pat išleis „Nordvis“.

Tavo kūrinių pavadinimai neretai dvelkia skandinavų mitologija. Papasakok apie santykį su ja ir apskritai su mitologija. Ar taip ieškai egzistencinių atsakymų praeityje?

Manau, iš senovės paveldėjome daug pamatinių, šiandien aktualių potyrių. Žmonių ir pasaulio bendrystę, mistikos išjautimą, darnos siekį, gamtos pajautą ir t. t. Tad stengiuosi į muziką neįterpti neapgalvotų motyvų. Albumui „Kúrir“ skandinavų muzikantai parašė porą kompozicijų. Vienas jų – Petaras Mrdjenas – įdainavo ir taip prisidėjo kuriant skandinavišką skambesį. Beje, kartais muzikines idėjas man padiktuoja sapnai, pvz., dainą „Sessrúmnir“: vidury laukų stovėjo senovinis skandinaviškas namas, o jo vidus atrodė išties įspūdingas, mistiškas. Priminė Frėjos (skandinavų mitologijoje – meilės ir vaisingumo deivė, – aut. past.) rūmų salę, kurioje ji priima žuvusiuosius mūšyje.

Esi Lietuvos postindustrinės scenos dalis. Koks Tavo santykis su ja? Kaip ji Tau atrodo?

Pastebėjau, kad mūsų postindustrinės scena, lyginant su užsieniu, yra gana stipri, turime daug gilių, ilgamečių, apgalvotų projektų. Žmonės ne šiaip sau kuria keistą muziką, galima justi, kad skambesys lietuvių muzikantams svarbus. Man vienas aktualiausių Lietuvos kūrėjų – „Donis“ (Donatas Bielkauskas, – aut. past.). Buvo malonu atrasti jo kūrybą, susipažinti su sūnumi ir papasakoti, kaip tėvo kūryba įkvėpė manąją. Dar noriu paminėti „Girnų giesmes“ ir „Vilkdują“, bet, žinoma, yra ir daugybė kitų.

Tau muzika – pomėgis ar gyvenimo būdas? Kuo domiesi be jos?

Paprastai muzikantai arba groja, arba ne. Arba tau to reikia, arba ne. Trečio varianto nebūna. Muzika – kertinė mano asmenybės dalis. Anksčiau kūrybai laiko skirdavau labai daug, tiek, kiek galėdavau. Dabar jo lieka gerokai mažiau – prieš metus tapau tėvu. Taigi kelerių metų pertraukos tarp albumų yra visiškai natūralios – gyvenimas nestovi vietoje ir dažnai prioritetais tampa kiti dalykai.

Vienas mano pomėgių – filmavimas, kuriam, deja, irgi tenka per mažai laiko. Tiesa, neseniai įsigijau droną ir su juo mėginsiu filmuoti įspūdingąsias Centrinės Azijos stepes. Anksčiau labai domėjausi japonų kovos menu džiudžicu. Taip pat mėgstu vaikščioti ir važinėtis motociklu.

Ko galime tikėtis ateityje?

Artimiausias planas – rugpjūtį dalyvauti festivalyje „Mėnuo Juodaragis“. Tikiuosi jame atlikti Centrinės Azijos įkvėptus kūrinius. Klausytojai gali tikėtis naujo skambesio, naujų instrumentų, ypač kobyzo. Nors planuoti sudėtinga, tačiau per 2–3 metus ketinu sukurti naują albumą.