Pripažinkime – gyvename senstančioje visuomenėje, nors per pastarąjį šimtmetį vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė pailgėjo dvigubai ir šiandien perkopia 73 metus. Visgi kasmet sunkėjančią metų naštą norisi nešti tiesia nugara, pasitikti šeštą ar septintą dešimtį vis dar būnant sveikam, jaunatviškam ir kupinam energijos, juk gyvenimas tuomet tik prasideda, ar ne?

Dažnas, siekdamas ilgaamžiškumo, renkasi sveiką gyvenimo būdą – atsisako žalingų įpročių, subalansuotai maitinasi, mankštinasi ar sportuoja. Atrodo, tai matyti net plika akimi – kas prieš kelis dešimtmečius galėjo pagalvoti, jog sostinės gatvės bus taip dažnai uždarytos dėl įvairiausių maratonų, pusmaratonių ir kitų sporto renginių. Tačiau, mokslininkų teigimu, ilgaamžiškumas – ne tik gyvenimo būdas, bet ir genai, o šių, deja, sporto prekių parduotuvėje neišsirinksi… Tik nereikia nusiminti, ilgaamžiškumo ir atjauninimo tyrimai pastaruoju metu išgyvena renesansą, o eksperimentai su gyvūnais duoda viltingų rezultatų. Juk senėjimas tėra progresuojanti lėtinė liga, ji pamažu griaužia mūsų kūną, kol galiausiai pakerta kokį gyvybiškai svarbų organą ir paguldo karstan? Tad ir gydyti senatvę galime kaip ligą, galbūt ne visai užkirsime kelią jos progresui, tačiau bent jau gerokai jį sulėtinsime.

Žinoma, kur yra paklausa, bus ir pasiūla. Įvairiausių magiško jaunystės fontano efektą žadančių atjauninimo procedūrų gausu. Kelios minutės internete, ir jau galite rinktis programą pagal savo kišenę: nuo tepaliukų už kelis eurus iki „superkraujo“ perpylimo ir lytinių organų šoko terapijos, apie kuriuos rašyti nebus gėda net didiesiems Lietuvos žiniasklaidos portalams. Stebint šiandienę susidomėjimo ilgaamžiškumu ir atjauninimu bangą, neapleidžia déjà vu jausmas, skambios portalų antraštės, egzotiškos procedūros, atrodo, jau kažkur girdėtos… Išties verta prisiminti, jog ryškiausiai ir drąsiausiai atjauninimo procedūrai Lietuvoje šiemet sukanka lygiai 90 metų! Tiesa, vyko ji ne chirurgo kabinete, o literatūros kūrinio puslapiuose.

1934 m. leidykla „Sakalas“ Kaune išleido rašytojo, diplomato Igno Šeiniaus (tikr. Ignas Jurkūnas, 1889–1959) romaną „Siegfried Immerselbe atsijaunina“. Šiandien I. Šeinius geriausiai prisimenamas kaip „Kuprelio“ (1913), pirmo ir bene ryškiausio impresionistinio romano lietuvių literatūroje, autorius, kuriame vaizdžiai aprašyta kuproto malūnininko Olesio ir gražuolės Gundės meilės istorija. Panašiai prisimenamas jis buvo ir 1934-aisiais, prieš paskelbiant romaną apie Siegfriedą Immerselbę. Mat šis pasirodė po ilgos kūrybinės autoriaus tylos, paskutinę knygą tuomet jis buvo išleidęs dar prieš Didįjį karą, 1914-aisiais. O tuos veik du dešimtmečius praleido Skandinavijoje. Čia dirbo diplomatinį darbą, po 1926 m. gruodžio perversmo – privačiose Švedijos įmonėse. Ir šeimą čia kūrė – vedė rusų kilmės švedę Gertrudą, susilaukė sūnaus ir rašydavo dažnai jau švediškai. Tik 1932 m. I. Šeinius grįžo į Lietuvą, tapo valstybės oficiozo, laikraščio „Lietuvos aidas“ redaktoriumi ir prisijungė prie kitų literatų. Pirma apie save priminė nauju „Kuprelio“ leidimu (1932), o tada Lietuvos literatūros lauką supurtė visai kitokiu kūriniu – modernia politine-fantastine satyra „Siegfried Immerselbe atsijaunina“.

Pagrindinis romano veikėjas – Siegfriedas – senyvas Miuncheno „Naujojo Antropologijos Muziejaus“ direktorius ir įkūrėjas, vienas svarbiausių nacistinės rasių ideologijos, įrodančios, jog „germanai ir veda visus arijus“, o „kitos rasės ir tautos sustojo evoliucijos pusiaukelėje“, teoretikų. Vokietijoje įsitvirtinus nacistiniam režimui Immerselbe rasinė teorija tampa itin propaguojama valdžios, tad mokslininkas maudosi šlovės spinduliuose. Tačiau – o, Dieve! – per JAV mokslininkų ekskursiją muziejuje paklaustas paprasčiausio klausimo – „Kas šiuo metu yra visos Vokietijos didysis vadas?“ – Siegfriedas visai sutrinka ir nesugeba atsiminti Adolfo Hitlerio vardo. Mokslininkas supranta, jog protas jau nebe toks guvus kaip jaunystėje ir atmintis jį apgauna, tad nusprendžia nesitaikstyti su laiko ir senatvės ligomis, o veikti – atsijauninti.

Atsijauninimo procedūra, kurią romane atlieka Milano profesorius Gonzano, talkinamas protingo ir apsukraus lietuvio (o kaipgi kitaip!) asistento Petro Inketonio, – nesudėtinga. Gydytojas „įšvirkšdavo atsijauninti norintiems tam tikrą, daugiau iš akies nustatytą sveikų hormonų kiekį į raumenis ir laukdavo rezultato“. Šie hormonai spinduliavo energiją, jie buvo „lyg radioaktyvūs“. Tiesa, rezultatai ne visada buvo sėkmingi – tik „po ilgų darbų pavyko <…> sukonstruoti tinkamą, labai sudėtingą aparatą; po eilės kantrių bandymų nustatyti hormonalių spindulių veikimą“ (p. 69). Po atsijauninimo procedūros pacientai kuriam laikui praranda sveiką protą, suvaikėja, tad yra izoliuojami atskiruose nameliuose, „kol visiškai atsitaiso, kol pavirsta į subrendusį ir stiprų jauną vyrą ar moterį“ (p. 71). O atsipeikėjęs pacientas atrodydavo dešimtimis metų jaunesnis, atgavęs jėgas, seksualinę potenciją ar net balso tembrą. Todėl atjauninimo procedūrą rinkosi tiek pagyvenę generolai, tiek dvasininkai ar operos solistės.

Nors profesorius bei jo klientai buvo pramanyti, o procedūra ir šiandien skamba kiek fantastiškai, visa tai turėjo tvirtą pagrindą. Šalia Gonzano autorius mini ir jo pirmtakus, tikrus to meto mokslininkus, pagarsėjusius „atjauninimo“ srityje, – austrų fiziologą Eugeną Steinachą (1861–1944) ir rusų išeivį, chirurgą Sergejų Voronovą (1866–1951). Neabejotina, su šių dviejų asmenų vardais siejamos medicininės operacijos ir bus tapusios įkvėpimu profesoriaus atliktai atjauninimo procedūrai, kadangi XX a. 3–4 dešimtmečiais tūkstančiai pagyvenusių vyrų visame pasaulyje negailėjo pinigų, kad atsijaunintų Šteinacho ar Voronovo metodu.

Ryšys tarp lytinių organų ir senatvės daug kam atrodė akivaizdus, geriausias to pavyzdys – kastratai, kurie, siekdami išlaikyti dalį jaunystės (balso tembrą), ryždavosi pašalinti sėklides. Tačiau atsijauninimo operacijų katilą XIX a. pabaigoje užkūrė Mauritanijos fiziologas Charlesis-Édouard’as Brownas-Séquard’as (1817–1894). Jo teigimu, senatvę ir nuovargį lemia „spermatinė anemija“, t. y. lytinių liaukų produktų trūkumas kraujyje. 1889 m., būdamas 72-ejų, ryžosi drąsiems eksperimentams – pradėjo kurti „kokteilius“ iš įvairių gyvūnų lyties organų ir leistis juos sau. Jau kitą dieną po tokios sveikatingumo injekcijos, jis pranešė apie išaugusią energiją, raumenų jėgą ir pan. Nors šiandienos mokslininkai teigia, jog naudotos injekcijos galėjo turėti tiktai placebo efektą, tačiau tuomet eksperimentai netruko nuskambėti pasaulyje, pradėti replikuoti, o kai kurie fiziologai netgi skyrė panašias injekcijas pacientams (kartais be jų pačių žinios).

Injekcijos – tik trumpalaikis sprendimas, savotiškas vitaminas kūnui, o Vienos fiziologas E. Steinachas ieškojo ilgalaikių sprendimų, operacijos, kuri padėtų kūną išlaikyti jauną be injekcijų.

„Šteinachas padarė išvedimą, jog lyties hormonas kartu yra ir organizmo subrendimo bei jaunatvės hormonu, ir jei rast būdą, kaip sustip­rint lyties hormoną, tai tuo pačiu organizmas būtų apsaugotas nuo senatvės ir būtų pailgintas jaunatvės perijodas. Tai Šteinachui atrodė pasiekiama susilpnėjusio hormono laikinu apsaugojimu nuo aikvojimosi, kad tuo būdu įgalinus jį sustiprėti. O tai pasiekiama abipusiu perrišimu sėklos išvedamųjų kanalų. Tuo tikslu ėmėsi Šteinachas daryt nesuskaitomus bandymus su žiurkėmis <…>. Na ir daug vargšių žiurkelių nukentėjo nuo Šteinacho lanceto! Jis juk jų turėjo daugybę savo laboratorijoj ir su jomis operavo ištisus dešimtį metų“, – 1921-aisiais apie operacijas rašė Juozas Gobis. Pasirodžius straipsniui E. Steinachas atjauninimo operacijas (iš esmės, dalinę vazektomiją) jau siūlė vyrams, žadėdamas pasakiškus rezultatus. Kadangi nebuvo chirurgas, operuoti patikėdavo atlikti kolegai, tačiau pats reikalavo dalyvauti, nes tik tuomet būsianti garantuota sėkmė.

Mokslo bendruomenės nuomonė dėl šių operacijų gana greitai išsiskyrė, pristatydamas jas Lietuvoje J. Gobis laikė būtinybe priminti, „jog daugelio medikų Šteinacho atjauninimas laikomas „problematingu“; čia skeptikų netrūksta, nors karštų entuzijastų Šteinachui taip pat pakanka“. Ilgainiui kritika stiprėjo. Abejota pačia operacija, jos veiksmingumu ir ilgaamžiškumu, atvirai piktintasi mokslininko pasirinktais terminais ir reklamos būdais, jie suprasti kaip elementarus bandymas pasipinigauti. 1924 m. net Kauno kino teatruose rodyti filmai, reklamuojantys šias atsijauninimo procedūras, nors medikai teigė, jog „čia yra tik vienkartinė operacija, kurią gali lengvai atlikti kiekvienas chirurgas ir kuriai visai nėra reikalo „važiuot pas Šteinachą“. Nepaisant to – klientų netrūko, XX a. 3-iajame dešimtmetyje procedūros atliktos ne tik Austrijoje, bet ir JAV, Anglijoje, Prancūzijoje. Nors vadintos Šteinacho operacijomis, tačiau nežymiai skirdavosi – neretai chirurgai savavališkai jas „patobulindavo“. Tarp tūkstančių operuotų vyrų – ir įžymybės, tokios kaip psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas (1856–1939) ar airių poetas Williamas Butleris Yeatsas (1865–1939).

Kitokį atsijauninimo metodą ir dar garsesnę reklamą panašiu metu siūlė S. Voronovas. 1927 m. laikraštis „Lietuvos žinios“ išspausdino pokalbį su daktaru, kuriame jis teigė: „Senatvė yra liga. Iki šiol mes to nežinojome. Bet mokslas eina pirmyn. Iki šiol chirurgija naudotasi tik gydymui, dabar gi chirurgija duoda žmogui ir naujus organus. <…> Senatvė paeina nuo lyties liaukų susinešiojimo: kai lyties liaukos pasensta, nustoja veikti, reikia jas pamainyti jaunomis ir organizmas pajaunės. Žmogui žmogaus liaukas perkelti nėra galimybės, nes kiekvienas jų nori gyventi ir būti jaunas. Todėl naudojamasi beždžionėmis, kurios yra visai panašios į žmones.“ Procedūrų veiksmingą patvirtino kitas dienraščio pranešimas: „…prof. Voronovo beždžionių liaukų operacijos Vienoj pavykusios labai gerai. Tarp jo klientų buvo 68–70 metų amžiaus vyrai, kurie po padarytos operacijos atgavo jaunas jėgas.“

Iš tiesų, prieš pradėdamas veisti beždžiones Italijos Rivjeroje ir persodinti dalį jų sėklidžių pagyvenusiems vyrams, S. Voronovas svarstė naudoti žmonių organus, tačiau tai pasirodė nepraktiška, nes trokštančių atsijauninti klientų buvo daug, o myriop pasmerktų kalinių, kurių organais būtų galima naudotis, mažai. Beždžionių liaukos atnešė chirurgui milijonus, operacijos tapo pasauline sensacija, o terminas „beždžionių liaukos“ tapo neatsiejamas nuo S. Voronovo pavardės.

Medikų bendruomenė šias operacijas sutiko su dar didesniu skepsiu nei Steinacho bandymus. Chirurgo teiginiai apie stebuklingus rezultatus buvo gerokai platesni, o štai pateikiami konkretūs įrodymai – skystesni. Tačiau kam tie įrodymai, kai straipsnių antraštės skamba taip gerai, Lietuva – ne išimtis, ir čia iš spaudos puslapių S. Voronovas žadėjo: „Ilga iki 125 m. jaunystė ir trumpa 3 mėn. senatvė.“ Chirurgo vardas pasirodė netgi muilo reklamose: „Trys išminčiai susiginčijo apie tai, kaip grąžinti jaunystę. Pirmas išminčius tarė: „Kad užlaikyti jaunystę, reikia turėti jauną sielą. Siela gaivina kūną!“ Antras išminčius tarė: „Reikia duoti save atjauninti sulig dr. Voronovo sistemos.“ O trečias… Ką pasakė trečias?.. Jis patarė praustis muilu „Radioza“, muilu amžinos jaunystės, išdirbinys fabrikos „Florance“, Kaunas. Kiekvienas šmotelis aliuminijo dėžutėje.“ Tarp tūkstančių Voronovo klientų taip pat rasime ir įžymybių, pavyzdžiui, jo procedūras mini režisierius Josefas von Sternbergas, į Holivudą iš Vokietijos atvežęs ekrano gundytoją Marlene Dietrich, režisavęs net 7 filmus su ja ir pametęs dėl jos galvą.

Romano „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ pasirodymo laiku E. Steinacho ir S. Voronovo siūlytos operacijos jau buvo praradusios populiarumą. 4-ojo dešimtmečio pradžioje kritikų balsai buvo stipresni, o dešimtmečio viduryje, išmokus izoliuoti ir sintetinti testosteroną, apskritai tapo perteklinės. Jos ilgai buvo pamirštos, tačiau šiandien, vėl kilus susidomėjimo atjauninimu bangai, vis dažniau prisimenamos, tiesa, kaip perspėjimas ir medicinos etikos pažeidimų pavyzdys.

Nors profesorius Gonzano, kaip ir S. Voronovas, pacientams atjauninti naudojosi gyvūnais, tačiau išradingasis jo padėjėjas lietuvis Petras Inketonis atrado daug efektyvesnį būdą – perkelti pacientams žmonių hormonus. Tai jis ir išbando (gavęs paciento sutikimą) su Siegfriedu Immerselbe – suleidžia jam jaunos žydaitės iš Palestinos hormonų. Tik štai bėda – jie pasirodė gerokai per stiprūs seno nacio kūnui, atjaunėdamas jis pavirto žydu. Tai nepatiko svastikuotiems paciento darbdaviams, o ir pats atjaunėjęs teoretikas ėmėsi keisti savo rasių teoriją…

Pasirodęs romanas atvirai pasijuokė iš 1933 m. Vokietijoje į valdžią atėjusių nacių politikos, kėlusios save virš kitų tautų ir atvirai grasinusios mažesniems kaimynams, taip pat ir Lietuvai. Tuo metu jau buvo įsisiūbavęs Vokietijos remtų Klaipėdos krašto nacių (vadinamosios Neumanno-Sasso) bylos tyrimas. Kulminaciją jis pasiekė precedento pasaulyje neturėjusiu nacių teismu, prasidėjusiu 1934 m. rugsėjį Kaune. Dėl ginkluoto sukilimo organizavimo, nužudymų ir kitų nusikaltimų kaltinimai buvo pareikšti 123 Klaipėdos krašto hitlerininkams, 87 iš jų nuteisti, 35 išteisinti, 1 pabėgo. Teismo procesas sulaukė plataus atgarsio tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, o jam vykstant Lietuvos ir Vokietijos santykiai patyrė gilią krizę.

Beje, teista buvo ne ideologija, o dėl raginimų sukilti ir jungti Klaipėdos kraštą prie Vokietijos. Dauguma nuteistųjų kalėjimo kamerose ilgai neužsibuvo – spaudžiant Vokietijai buvo paleisti. O provokiškos nuotaikos Klaipėdos krašte išliko problema visą tarpukarį, tą puikiai žinojo ir I. Šeinius, nes 1935–1939 m. dirbo Klaipėdos krašte, įsteigė ir redagavo šiam kraštui skirtą lietuvišką laikraštį „Vakarai“ (1936–1939). 1940 m. iš sovietų okupuotos Lietuvos nelegaliai traukdamasis ne kur kitur, o į nacistinę Vokietiją, rašytojas nerimavo, kaip jį ten pasitiks, ar neprisimins antinacistinio veikalo, tačiau nacių pareigūnams buvo nė motais. „Gestapo vyrai visai manęs neklausė, ar aš nebuvau kada parašęs „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ ir ar aš nepamiršau, kad vokiečių spauda ta proga pakeitė mano šaunią arišką rasę, žydu mane pakrikštijo? Jiems visai neįdomu, ką aš veiksiu Vokietijoj, ar nesu pavojingas esamam, į karus įsivėlusiam režimui? Jiems įdomu tik, ką ir kaip veikia kolegos, lyg nei iš šio, nei iš to anapus sienos atsiradę, visam pasaulyje pagarsėję Čeka-NKVD valdininkai“, – rašė jis autobiografijoje „Raudonasis tvanas“. „Sieg­fried Immerselbe atsijaunina“ buvo spjūvis į veidą naciams, o „Raudonasis tvanas“ (pirmą kartą išleistas 1940 m. švedų kalba) demaskavo sovietų nusikaltimus Lietuvoje.

Šiandien Lietuvos pašonėje ginklais žvangina ir apie русский мир svaičioja kitas diktatorius, savotiškas nūdienos hitleriukas, tad, deja, I. Šeiniaus veikalas vis dar aktualus. Gaila, mat praėjo 90 metų nuo knygos pasirodymo ir senstanti visuomenė vis dar svaigsta dėl ilgaamžiškumo bei jaunystės, tačiau sveika prisiminti: kai kuriems atgyvenusiems dalykams jau būtų metas atsisveikinti su šiuo pasauliu…