„Labai sunku apie save kalbėti, tad saviraiškos įrankiu man tampa fotoaparatas“, – sako Jonė Reed. Londone gyvenančios fotografės nuotraukos tiesiog prikausto žvilgsnį ir sukelia aibę emocijų: nuo nostalgijos iki trapaus intymumo bei keistai malonaus nejaukumo. Savitą, paslaptingą pasaulį fiksuojanti J. Reed nemėgsta tuščiažodžiauti, tad kalbėti leidžia kūriniams.

AUTOPORTRETŲ TERAPIJA

Iš Vilniaus kilusi fotografė augo menininkų šeimoje, nuo mažens buvo supama įvairių meno formų: teatro, literatūros, fotografijų, paveikslų, meno žurnalų. Ji atskleidė: „Visa tai atrodė be galo stebuklinga, bet tuo pačiu visiškai natūralu, nes kitokio gyvenimo nebuvau mačiusi. Tik vėliau suvokiau, kad visos perskaitytos knygos, peržiūrėti spektakliai, meniniai filmai ir vartyta kultūrinė spauda padarė įtaką kūrybiniam stiliui. Vaikystėje labai patikdavo piešti, skaityti ir gėrėtis menininkų darbais – kartu ir nuotraukomis. Vis dėlto pati į rankas kamerą paėmiau daug vėliau. Ilgainiui fotografija tapo tiesiog būtinybe ir gyvenimo būdu.“

J. Reed kūryba labai asmeniška, didelę dalį sudaro autoportretai. Neretai fotografai elgiasi atvirkščiai ir labiau mėgsta pasislėpti už kameros, dėmesį nukreipdami į kitus objektus. Jonė į fotografiją žvelgia kaip į terapiją, padedančią apsivalyti nuo vidinių demonų. Būtent todėl nebijo atgręžti objektyvo į save ir žvelgti gilyn.

„Ieškojau priemonės išreikšti save meniškai ir išleisti susikaupusį skausmą, išvyti negatyvias mintis. Fotografijos žanras leido vizijas ir idėjas reikšti čia ir dabar. Būdama gana uždaros prigimties sau esu parankiausias modelis“, – paaiškino kūrėja.

ĮKVĖPIMAS – VAIKAI

Fotografijose J. Reed daug dėmesio skiria ir šeimai, ypač dukrai ir sūnui. Fiksuodama kasdienybę, autorė kartu įamžina augančias ir bręstančias savo atžalas.

Ji pripažįsta: „Vaikai man patys įdomiausi fotografijų objektai, galėčiau visą laiką į juos spoksoti ir vis atrasti kažin ką naujo. Stebina emocijos, aplinka, besikeičiantys veidai, kuriuose galima įžvelgti ne tik unikalius jų pačių, bet ir tėvų, prosenelių bruožus. Vaikų nuotraukose atpažįstu ir save pačią. Sakoma, kiekviena fotografija yra autoportretas – juk atspindi unikalią autoriaus pasaulėžiūrą, nesvarbu, ką jis pasirenka kameros taikiniu. Tad kiek tik vaikai leidžia, stengiuosi juo įamžinti, bet tai ne visada būna paprasta.“

SVARBIAUSIA – ŽMOGUS

J. Reed kūryboje beveik visada užfiksuotas žmogus. Nors ji mėgsta įvairius žanrus, daugumoje darbų galima įžvelgti bent žmogišką siluetą. Kartais jį net sunku pamatyti, tačiau geriau įsižiūrėjęs žiūrovas atranda – žmogus čia tikrai yra. Jis fotografei – kaip neatsiejama Visatos dalis, todėl tiesiog privalo atsidurti kadre.

„Labai domina, kaip žmogus susilieja su gamta, aplinka. Jis yra paslaptis – juk tai, ką matome paviršiuje, tėra mikroskopinė ledkalnio viršūnė. Tad nuotraukose bandau sustabdyti vieną kitą tikresnę emociją ar įdomesnį žmogaus santykį su supančiais dalykais, – sako ji. – Kaip ir dauguma menininkų, dažnai ieškau simetrijos, linijų, formų ir kontrastų, kurie sukurtų vizualinę harmoniją arbai – atvirkščiai – keistą disonansą. Fotografijomis galima tyrinėti žmonių sąveiką tiek su gamta, tiek su miesto erdve. Tai leidžia suprasti, kaip jie prisitaiko prie skirtingų sąlygų ir supančios atmosferos, kaip jos formuoja gyvenimo būdą, kokius jausmus sukelia.“

J. Reed teigimu, šie dalykai jai ypač aktualūs fotografuojant savo vaikus. „Stengiuosi užfiksuoti ne kasdienius momentus, o jų ryšį su aplinka. Įdomu stebėti, kaip mišrių šaknų turintys sūnus ir dukra skirtingai atsiskleidžia Lietuvoje ir Anglijoje. Lietuviškas gamtos grožis ir Londono urbanistinis peizažas sukuria unikalius kontekstus, kuriuose išryškėja vaikų daugiakultūriškumas.“

PAVEIKSLAS SU SVOGŪNAIS

Kitas, dažnai J. Reed kūryboje atsikartojantis motyvas – augalai ir gėlės. Fotografijose jie matomi žydintys ir pradėję vysti, primena mažą šokėją pūstu sijonu ar atrodo lyg įamžinti senutėliu fotoaparatu praėjusiame šimtmetyje. Augalais fotografė puošia ir autoportretus, fone pozuoja jos vaikai. Ji atskleidžia, kad labai patinka natiurmortai, o gėlių meilę vaikystėje įdiegė mama.

„Kadangi visas vaikystės vasaras praleidau gamtoje, mano fotografijose gausu natūralaus šviesos ir šešėlių žaismo, subtilių spalvų ir tekstūrų. Būdama maža visiškai nebijodavau klajoti po miškus ir pievas, keliauti prie ežerų, ieškodama nuotykių pėsčiomis nueiti į kitus kaimelius. Manau, tai išmokė pastebėti unikalias detales, labiau vertinti gamtinius, nematerialius ir nenušlifuotus dalykus, – pasakoja fotografė. – Mane, dar vaiką, labai įkvėpė ir vienas paveikslas, kabėjęs namuose. Jame vaizduojama ant lėkštės padėta žuvis ir svogūnai su laiškais. Prisimenu, visada svarstydavau, kodėl kažkas nusprendė nutapyti būtent svogūnus, juk jie visai neromantiški. Iki šiol mėgstu tą kūrinį, bet natiurmortams renkuosi gėles.“

Augdama J. Reed dažnai laiką leisdavo ir teatro užkulisiuose. Aktoriai, kostiumai, rekvizitas ir scenovaizdžiai padarė nemažą įtaką jos fotografijai, formuodami dramatizmo nestokojantį stilių.

„Taip išmokau užfiksuoti savo ir kitų emocijas bei išraiškas, perteikiančias stiprius jausmus, vidinę būseną. Sceniniai drabužiai ir dekoracijos išmokė atkreipti dėmesį į detales ir kompozicijos svarbą. Teatro pasaulis ir jo magija padėjo suprasti, koks svarbus ne tik techninis fotografijos aspektas, bet ir gebėjimas vaizdais pasakoti istorijas, – šypsosi ji. – Vaikystėje buvau tikrai laiminga, turėdama galimybę pagyventi abiejuose – tiek teatro, tiek gamtos – pasauliuose.“

MONOCHROMINIS PASAULIS

Didelė dalis J. Reed fotografijų yra nespalvotos, tarsi iš kito laikotarpio. Kartais tarp jų atsiranda ir kitų atspalvių, tačiau jais nepiktnaudžiaujama. Ryškios spalvos atitraukia žiūrovo žvilgsnį nuo kadre užfiksuotų svarbių objektų ar emocijų, tad monochromija šioms nuotraukoms tinkamiausia. Fotografė teigia spalvų nediskriminuojanti, jai patinka įvairaus žanro fotografijos – tiek nespalvotos, tiek ryškaus kolorito. Vis dėlto pačios J. Reed darbai kiek tamsesni, labiau atitinka asmenybę, emocinę būseną ir vidinį pasaulį, išties traukia akį, žadina giliai užslėptus žiūrovo jausmus ir geriausiai atskleidžia unikalų fotografės gebėjimą kurti mįslingą, tarsi nežemišką atmosferą.

Prieš daugelį metų ją į Londoną atvedė nuotykių troškimas, o pasilikti paskatino atrasta meilė. Atrodo, gyvenimas tokioje daugiakultūrėje sostinėje kiekvienam menininkui užaugina sparnus, juk čia galima sutikti tiek įdomių asmenybių, veikia daugybė meno galerijų.

J. Reed teigimu, Londonas išties labai spalvingas, tačiau dėmesį patraukiančių praeivių galima rasti visur, tikrai nebūtina keliauti į megapolius. „Kūrybą labiausiai skatina vidinis pasaulis ir emocinės būsenos, o didžiausias įkvėpimas pagauna grįžus namo, pas šeimą. Londonas gali inspiruoti vien todėl, kad jame apstu tolerancijos, skirtingų kultūrų, tradicijų ir papročių. Mieste jautiesi kaip globalus pilietis ir visada gali išmokti ką nors naujo. Įdomu tiesiog jį aplankyti, nes meno galerijų, festivalių ir koncertų pasirinkimas milžiniškas. Tiesa, gyvenimas čia kartais išvargina – čionykštis tempas neturi stabdžių.“

IŠREIKŠTI SAVE PER KŪRYBĄ

J. Reed savo kelią pradėjo kaip savamokslė fotografė, vėliau įgūdžius šlifavo Vakarų Londono universitete. Yra manančių, kad kartais mokslai gali prislopinti menininkų kūrybiškumą, įdiegdami tam tikras griežtas metodikas. Ko savo kūrybai studijuodama pasisėmė J. Reed? Jos teigimu, mokslai suteikė žinių, tačiau smagiausia kurti savu stiliumi.

Fotografė tvirtina: „Universitetai turi privalumų ir trūkumų. Studijuoti menus, manau, nėra tas pats, kas studijuoti mediciną. Šiuo atveju tiesiog pasirenki, kokių žinių labiausiai trūksta, ir toliau kuri pagal savas taisykles. Dėl fotografijos iki šiol jaučiuosi savamokslė, kartais visiškai nesinori būti apibrėžtai šio žanro. Kamera man visada buvo tik priemonė jausmams išreikšti.“

Unikaliu kūrybos stiliumi pasižyminti autorė nemėgsta tuščiažodžiauti. Todėl niekur nerasime ilgų jos interviu apie kūrybą ir gyvenimą. „Tikrai labai sunku kalbėti apie save ir nesinori to daryti. Šiais laikais beveik kiekvienas turi galimybę išreikšti savo balsą, o tų balsų kakofonijos – tarp jų ir mano – esama užtektinai. Fotoaparatas ir dažnai aš pati – svarbiausi saviraiškos įrankiai. Vis dėlto savo fotografijų labai nesureikšminu, tik būna gera, jeigu jos kam nors atliepia, palieka emociją“, – pokalbį baigė J. Reed.