Nėra abejonių, kad kino aistruolių atmintyje Marlono Brando figūra gyvuos amžinai – dažnai jį prisimename kaip grėsmingą mafijos krikštatėvį, sėdintį šešėliuotame odiniame krėsle ar išprotėjusį pulkininką Kercą krauju ir purvu išteptu veidu, tūnantį atogrąžų džiunglėse. Dar kartais mintyse sušmėžuoja kakavinės spalvos paltas ir egzistencinio skausmo bei melancholijos persmelktas žvilgsnis, aktoriui klaidžiojant Paryžiaus gatvėse.

Šių metų birželį sukako 20 metų nuo M. Brando mirties. Kino pasaulis taip pat mini ir 100-ąsias jo gimimo metines. Aktorius nugyveno ilgą ir itin audringą gyvenimą. Nepaisant kontroversiško gyvenimo būdo ir sunkaus charakterio, šiandien jis vis dar tebėra įvardijamas kaip viena ryškiausių kino pasaulio žvaigždžių.

Marlonas gimė Nebraskoje, tėvas – keliaujantis prekybininkas, mama – aktorė. Jo vaikystė buvo sudėtinga – girtuoklis tėvas dažnai leisdavo laiką su prostitutėmis, sūnų auklėjo itin griežtai ir nuolat engė. Net kai aktoriaus karjera įsibėgėjo, Marlonas vis tiek neįstengė pelnyti tėvo pripažinimo, šis teigė, kad aktorystė yra „gėjų, moterų ir netikusių žmonių veikla“. Paauglytėje įstojo į Minesotos karo akademiją, tačiau netrukus dėl nedrausmingumo buvo išmestas. Kita vertus, Marloną nuo pat vaikystės traukė vaidyba – jam puikiai sekėsi mėgdžioti tartį, išraiškas, atkartoti kitų žmonių balsus. Aktorius yra pasakojęs, jog būdamas mažas dažniausiai taip norėdavo atkreipti alkoholizmo liūne skendinčios motinos dėmesį. Todėl po nesėkmės karo akademijoje persikėlė į Niujorką ir ėmė studijuoti aktorystę bei Stanislavskio vaidybos sistemą. 1940 m., sulaukęs 16-os, debiutavo kaip teatro aktorius Brod­vėjuje. Vėliau pradėjo lankyti kino aktorystės studiją – taip pateko į kinematografijos pasaulį.

Čia M. Brando debiutavo 1950 m. su Fredo Zinnemano filmu „Mano kūnas priklauso tau“ (The Men), o kitais metais sulaukė didžiulės sėkmės su Elios Kazano režisuotu filmu „Geismų tramvajus“ (A Streetcar Named Desire). Už šį filmą pelnė pirmąją „Oskaro“ nominaciją, o vėliau už filmus „Tegyvuoja Zapata!“ (Viva Zapata!, 1952, rež. Emiliano Zapata) ir „Julijus Cezaris“ (Julius Caesar, 1953, rež. Markas Antony) – ir svarbius apdovanojimus. Galiausiai 1955 m. laimėjo „Oskaro“ statulėlę už vaidmenį filme „Uoste“ (On the Waterfront, 1955, rež. E. Kazanas), kuris taip pat pelnė „Auksinį gaublį“ ir BAFTA apdovanojimą. Netrukus aktorius buvo įvertintas prestižiniu Davido di Donatello apdovanojimu už vaidmenį filme „Viso gero“ (Sayonara, 1957, rež. Joshua Loganas). 1960 m. M. Brando vaidi­no Sindey’o Lumeto filme „Gyvatės oda“ (The Fugitive Kind), kuriam pats parašė scenarijų. 7-ajame dešimtmetyje aktorius režisavo savo paties vienintelį filmą „Vienaakiai valetai“ (One Eyed Jacks, 1961), kuris buvo visiškai nesėkmingas.

XX a. 8-asis dešimtmetis M. Brando karjerai buvo reikšmingiausias – aktorius vaidino filmuose, kurie galutinai įtvirtino jo šlovę ir šiandien yra pripažinti kino klasika. Pirmiausia – Francio Fordo Coppolos „Krikštatėvis“ (The Godfather, 1970), pelnęs antrąjį „Oskarą“, po to – Bernardo Bertolucci’o „Paskutinis tango Paryžiuje“ (Ultimo Tango a Parigi, 1972), Richardo Donnerio „Supermenas“ (Superman, 1978) ir galiausiai F. F. Coppolos karinė drama „Mūsų dienų apokalipsė“ (Apocalypse Now, 1972).

Kadras iš filmo „Paskutinis tango Paryžiuje“ (Ultimo Tango a Parigi, 1972, rež. Bernardo Bertolucci)

Paradoksalu, tačiau šis laikotarpis M. Brando buvo ir sunkiausias: prasidėjo nuosmukis asmeniniame gyvenime, rimtos sveikatos problemos – jaunystėje tobulu kūno sudėjimu pasižymėjusį aktorių ėmė slėgti valgymo sutrikimai. Vienu metu jis svėrė 160 kg ir tapo beveik neatpažįstamas. Nors buvo tris kartus vedęs ir susilaukė net 12-os vaikų, M. Brando atvirai pripažino savo biseksualumą ir neslėpė turėjęs nemažai santykių su vyrais. Negana to, pagarsėjo žiniasklaidoje dėl nuolatinių audringų romanų su garsiomis paėjusio amžiaus aktorėmis – tarp meilužių ir žvaigždės, tokios kaip Grace Kelly, Marlene Dietrich, Rita Hayworth, Edith Piaf, Ingrid Bergman ir netgi Marilyn Monroe. M. Brando buvo apdovanotas kerinčiu žavesiu ir toliau traukė pramogų bei kino pasaulio garsenybes, tačiau jam taip ir nepavyko išlaikyti stabilių santykių. Aktorių nuolat persekiojo baimė būti paliktam, todėl dažniausiai jis pirmas nutraukdavo santykius. Taip nenutiko tik su amerikiečių kino diva M. Monroe – ją ir aktorių siejo ne tik meilės romanas, bet ir nuoširdi draugystė, kuri truko iki pat aktorės mirties.

Autobiografijoje „Dainos, kurių mane išmokė motina“ (Songs My Mother Taught Me, 1994, kartu su Robertu Lindsey’u) aktorius pasakoja apie draugystę su M. Monroe: „Susipažinome viename vakarėlyje Niujorke. Ten buvo daug žmonių, jie visi gėrė ir šoko, o ji, visų ignoruojama, sėdėjo kampelyje ir grojo pianinu. Prisėdau prie jos ir tariau: „Aš tau parodysiu, kaip reikia groti, visiškai nemoki.“ Stengiausi kažką sugroti, o toliau tiesiog šnekučiavomės. Vėliau kartais pasikalbėdavome telefonu. Vieną vakarą jai paskambinau ir tariau: „Noriu tučtuojau atvykti pas tave į svečius. Jeigu nenori, tuomet sugalvok gerą priežastį, kodėl tai neturėtų įvykti.“ Ji pakvietė į savo namus ir įvyko tai, apie ką turbūt svajojo kiekvienas tuometinis Amerikos kariškis. Marilyn buvo jautri ir nesuprasta moteris, gerokai įžvalgesnė, nei pati įsivaizdavo. Niekas į ją nežiūrėjo rimtai, tačiau ji puikiai perprato kitų žmonių jausmus ir turėjo aukštą intelektą. Po to pirmo karto pradėjome bendrauti, o paskui su pertraukomis susitikinėjome iki pat jos mirties 1962 metais. Ji man dažnai paskambindavo ir šnekėdavomės ištisas valandas. Paskutinį kartą kalbėjomės telefonu jos mirties išvakarėse – tą vakarą kvietė vakarienės savo namuose Los Andžele. Paaiškinau, jog, deja, negaliu, nes turėjau neatidėliotinų reikalų, tačiau sutarėme susitikti kitą savaitę. Ji atsakė „Puiku“ ir tai buvo paskutinis man ištartas žodis. Visiškai neatrodė, kad ją slėgtų depresija, kitaip nebūtų kvietusi į svečius. Manau, puikiai moku suprasti žmonių nuotaikas ir suvokti jų jausmus. Kalbėdamasis telefonu su Marilyn nepastebėjau jokios depresijos ar požymių, kurie bylotų, kad ji ketina atimti sau gyvybę. Būčiau tai supratęs. Galbūt ji ir mirė nuo vaistų perdozavimo, tačiau esu įsitikinęs: tai tikrai nebuvo savižudybė – jie ją nužudė.“

Po asmeninio gyvenimo nuosmukių M. Brando pasitraukė iš kino pasaulio ir pasinėrė į vienatvę – apsigyveno nuosavoje Ramiajame vandenyne esančioje saloje, kurią buvo įsigijęs 1967 metais. Vėliau dar suvaidino keliuose filmuose, tačiau šie nesulaukė itin didelės šlovės. M. Brando kino karjera baigėsi 2001 m. vaidmeniu Franko Ozo filme „Atlygis“ (The Score).

Kuo ypatingas M. Brando talentas ir kas jį kardinaliai skyrė nuo daugelio kitų Holivudo kino žvaigždžių? Dar tolimaisiais 1966 m. garsi kino kritikė bei Holivudo metraštininkė Pauline Kael žurnale „Atlantic“ parašė ilgą straipsnį „Marlonas Brando: amerikietiškas herojus“. Kritikė pabrėžė du dalykus: pirma, M. Brando karjera – baigta. Toks teiginys skambėjo išties keistai, turint omenyje, kad aktoriui tebuvo 42-eji, o debiutas kino ekranuose buvo datuojamas 1950-aisiais. P. Kael, žinoma, klydo – M. Brando karjeros pikas dar buvo priešaky – po kelerių metų aktorius suvaidino savo garsiausius vaidmenis. Nors ir neteisinga, kritikės pranašystė buvo grįsta gerai argumentuotomis įžvalgomis apie M. Brando figūrą Amerikos kino panoramoje. P. Kael teigimu, Holivudas tiesiog nesugeba iki galo išnaudoti M. Brando talento. Ji dar pridūrė: „When you are larger than life you can’t just be brought down to normality.“ Posakis lietuviškai skambėtų maždaug taip: „Kai esi didesnis už patį gyvenimą, neįmanoma gyventi kaip visiems.“

Frazė „didesnis už patį gyvenimą“ apibrėžia JAV kino superžvaigždės statusą, o M. Brando tobulai ją įkūnijo. Pasižymėjo ne tik unikaliu talentu, žavesiu, originalumu, bet ir „prakeiktojo“ dievuko aura, kuri apima skandalus, nuopuolius, depresiją. Tačiau kartais atrodo, jog M. Brando ekranuose tiesiog šaipėsi ir parodijavo save patį. Neabejotina, kad šitai iš dalies paskatino žiūrovus tapatintis su jo įkūnytais veikėjais. Jo suvaidinti įvairiaspalviai personažai atspindi tipišką 8-ojo dešimtmečio JAV vyrą – kerintį, savimi pasitikintį, bet ir sutrikusį, infantiliai naivų, kartais erzinantį, atgrasų, keliantį grėsmę ir nepasitikėjimą.

Rodos, aktoriaus talentas ir charizma geriausiai atsiskleisdavo, kai tekdavo vaidinti negatyvius veikėjus – tarkime, „Krikštatėvio“ Vitas Korleonė atrodo nepriekaištingai žavus ir garbingas vyras, rūpestinga šeimos galva, o iš tikrųjų yra šaltakraujis mafijozas. Arba „Šių dienų apokalipsės“ Valteris Kercas – pamišęs pulkininkas, kuris kadaise buvo pavyzdingas karys, o vėliau skęsta Vietnamo karo košmarų verpetuose. Verta pabrėžti, kad abiejuose filmuose M. Brando personažai nėra pagrindiniai, tačiau lemia ir pasakojimo eigą, ir filmo nuotaiką.

Įdomu, jog „Krikštatėvis“ ir „Paskutinis tango Paryžiuje“ pasirodė 1972-aisiais. Sunku patikėti, kaip tas pats aktorius sugebėjo taip tobulai įkūnyti kone priešingus personažus. „Krikštatėvyje“ M. Brando vaidina itin lėto būdo šešiasdešimtmetį sicilietį, įsitvirtinusį Amerikoje, ir kalba vos ne šnabždėdamas, nuolat suimdamas sau už žandikaulio (aktoriaus burnoje buvo įtaisytas protezas, kad paryškintų apatinę veido dalį). O filme „Paskutinis tango Paryžiuje“ įkūnija į Europą atvykusį vidutinio amžiaus amerikietį. Išorėje jis tvirtas ir žavus, kartu išsiblaškęs ir naivus, atviras it atversta knyga, bet viduje yra itin trapus ir egzistencinę krizę malšina seksualiniu svaiguliu.

Filmas sulaukė milžiniško pasisekimo – teigiama, kad per visą Italijos kino istoriją jis žiūrėtas daugiausiai kartų. Visgi dėl kontroversiškų scenų filmavimą lydėjo intrigos. Skandalingąją sceną, kai prieš lytinį aktą veikėjas panaudoja sviesto gabalą vietoje lubrikanto, sugalvojo pats M. Brando. Jis filmavimo aikštelėje buvo įpratęs daug improvizuoti ir nesilaikyti nei režisieriaus nurodymų, nei scenarijaus. Negana to, Maria Schneider net nebuvo įspėta apie tokį sumanymą – scena buvo suvaidinta ir nufilmuota prieš jos valią. Vos 19-os aktorei šis įvykis ne tik sukėlė didžiulę traumą, bet ir užtraukė nemalonų šešėlį, vėliau ji aktorių ir filmo režisierių ne kartą kaltino išprievartavimu ir pažeminimu.

M. Brando kaltino režisierių manipuliacija – neva šis skatino atsiskleisti aktoriaus gašlias fantazijas, pasinaudojo jo nuoširdumu. Prieš filmavimo darbus B. Bertolucci nuskrido į Los Andželą ir dvi savaites pokalbiais tyrinėjo aktoriaus psichikos būklę, o Paryžiuje specialiai nusivedė į abstrakčiojo ekspresionizmo tapytojo Francio Bacono parodą, kad geriau perteiktų slogią filmo atmosferą. Filmuodamas ragino aktorių kuo labiau pasinerti į savo pasąmonę, išlaisvinti tamsiausias mintis ir prisiminimus. M. Brando taip ir padarė. Po šio filmo jis nutraukė ryšius su režisieriumi.

B. Bertolucci vėliau teigė, kad turbūt tik jam vienam pavyko priversti aktorių nusimesti visas kaukes ir filmavimo aikštelėje atskleisti savo tikrąjį veidą. Anot jo, „Paskutinis tango Paryžiuje“ – tarsi apsinuoginusio M. Brando psichologinis portretas, žiūrovui leidžiantis pažvelgti ne tik į filmo personažo, bet ir į paties aktoriaus tamsiausias sielos gelmes. Prabėgus dvylikai metų po filmo premjeros, B. Bertolucci nuskrido į Los Andželą aplankyti M. Brando. Po visą naktį trukusio pokalbio režisierius ir aktorius susitaikė.