Daugelis roką grojančių ar juo besižavinčių jaunuomenės atstovų dažnai didžiai nustemba sužinoję, kad Lietuvoje minėtasis žanras radosi ne šiandien ir net ne vakar. Šią muziką atliko, ja alsavo… dabartiniai senjorai. Kitaip tariant, senoliai. Kokia buvo roko pradžia, kaip jis gyvavo ir išliko slogiais sovietmečio laikais? Apie tai pasakoja du „dinozaurai“ – grupės „Gintarėliai“ (eks)bosistas Eimontas Švabas (E. Š.) ir „Bildukų“ (eks)gitaristas Povilas Česonis (P. Č.).

Kaip, kokiu būdu mokėtės groti? Juk tikriausiai dauguma buvote savamoksliai… Kas įkvėpė, darė didžiausią įtaką, kuo žavėjotės?

P. Č.: Anais laikais [1966–1967] groti gitara vaikinui buvo savotiškai privalu, netgi madinga. Turėjome paprastus akustinius instrumentus, į kuriuos galėjai įmontuoti mikrofonus iš telefono ragelio ar nupirktus specialius adapterius, ir taip prijungti prie tuometinių (kino) garso stiprintuvų, vadinamųjų kinapų. Per pasaulį dar ritosi bitlomanijos uraganas, jo bangelės prasimušė pro geležinės uždangos betoną. Pirmųjų kitų garsių užsienio grupių („The Rolling Stones“, „The Kinks“, „Bee Gees“ etc.) įrašų, nors dažnai nekokybiškų, klausydavomės per tuometinius mums pasiekiamus magnetofonus, magnetolas („Daina“, „Vilnelė“). Ši muzika mums, paaugliams, neragavusiems specialių mokslų (išskyrus Vytautą Petrušonį), buvo puiki, gyva, praktinė mokykla. Kitas šaltinis – tai, ką pagaudavome per radiją iš laisvojo pasaulio: „Deutsche Welle“, Liuksemburgo radijas, netgi rumuniškai be trukdžių transliuojama „Europa Liberă“. Didelę įtaką darė ir lengviau pasiekiama socialistinio lagerio populiarioji muzika: Lenkijos grupės „Czerwone Gitary“, „Niebiesko-Czarni“, „Budka Suflera“ etc., populiarieji Czeslawas Niemenas, Marekas Grechuta. Taip pat Čekoslovakijos, Jugoslavijos kolektyvai bei atskiri dainininkai, kuriems buvo leista atvykti į SSRS ir pagroti Kauno sporto halėje. Toks tad bendras lengvosios muzikos fonas tų dienų Lietuvoje. Tačiau, žinoma, didžiausią įtaką jaunuomenei darė populiarieji „The Beatles“.

E. Š.: 1958-aisiais įstojau į Kauno Juozo Naujalio meno mokyklą, o 1959-aisiais prisijungė ir mano brolis Virginijus. Devynerius metus mokėmės smuiko specialybės. Jonas Toleikis vaikų muzikos mokykloje įgudo griežti violončele, o Julius Brazaitis [1968–1969 m. grojo „Gintarėliuose“ ritmine gitara] bei Valerijus Šalyginas buvo savamoksliai. Viskas prasidėjo 1964-aisiais. Mūsų tėtis ir vyriausias brolis Mečislovas namuose per radiją slapta klausydavosi „Amerikos balso“. Po žinių skambėdavo vakarietiška muzika, vis labiau traukusi mudu su Virgiu. O kai išgirdome „The Beatles“, kilo mintis pabandyti patiems atlikti jų dainas. Gitarų neturėjome, todėl grodavome smuikais, laikydami juos kaip gitaras.

Kaip kilo mintis suburti grupę?

P. Č.: Dažnai ir aktyviai besiklausydami populiariosios muzikos bičiulio Rimvydo Babecko namuose, sumanėme ir patys pamėginti muzikuoti. Jau mokėjome pagroti akordus, lengvas melodijas, tai pademonstruoti bendraminčiams. Pasiskirstėme: Rimvydas – bosinė gitara, Ričardas Vasiliauskas – ritminė gitara, Petras Galpernas – klavišiniai, aš – solo gitara. Vėliau prisijungė Audrius Kalpokas, mūsų būgnininkas. Žinoma, kokia gi grupė be pavadinimo? Ilgai diskutavome. Buvo minčių pasivadinti angliškai. Mandrokai skambėtų, vis dėlto… kažkuris iš mūsų (gal Audrius?) pasiūlė „Bildukus“, prisimenant Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“ paminėtus triukšmadarius, siaučiančius naktimis. Geresnių idėjų neatsirado, tad tapome „Bildukais“. Audriaus brolis architektas, Aika, profesionaliai nupiešė stilizuotą kipšiuką su trišakiu. Tą kūrinį kartu su pavadinimu išdidžiai patalpinome ant didžiojo būgno priekio.

E. Š.: Tuomet gyvenome Karo Ligoninės gatvėje Kaune. Ir, aišku, pažinojome visus aplinkinius vaikus. Tarp jų buvo ir Jonas Toleikis, kurio vyresnysis brolis turėjo vokišką šešiastygę „Musimą“. Jis parodė mums kelis akordus, ir aš, Virgis bei Jonas ėmėme kopijuoti vakarietiškas dainas. Deja, turėjome tik vieną gitarą. Reikėjo dar dviejų – man ir Virgiui, kad galėtumėm groti visi kartu. Suklijavę, sutaisę aplaužytas septynstyges, pradėjom „koncertinę veiklą“ kaimynų kiemuose. Vyresniojo brolio Vidimanto draugas dirbo medžio apdirbimo kombinate, tad kartu jie pagamino tris gitaras. Vyriausias brolis Mečislovas, tada tarnavęs sovietinėje kariuomenėje, atsiuntė ausines, iš kurių išėmęs detales sukonstravau adapterius. Taip trise vaikštinėdavom po rajoną ir grodavom. Pagrindiniai klausytojai buvo kaimyninių gatvių gyventojai. „O, mūsų gintarėliai atėjo“, – sakydavo. Taip 1965-aisiais ir atsirado grupės pavadinimas „Gintarėliai“. Namuose turėjome mag­netolą „Vaiva“, klausydavomės Lenkijos radijo, „Amerikos balso“, Švedijos bei Liuksemburgo radijo stočių ir įrašinėdavome dainas. Kai atsirado noras muzikuoti rimčiau, supratome, kad mums reikia būgnininko. Pakalbinome kaimyną Valerijų Šalyginą, kuris ir tapo ketvirtuoju grupės nariu.

Kuri data laikytina kolektyvo gimtadieniu?

P. Č.: Tokio atskiro gimtadienio kaip ir neturime. Pajuokausiu – jo datą būtų galima išvesti nebent sudėjus visų mūsų gimimo datas, padalinus iš grupės narių skaičiaus bei pridėjus 15 (tiek tada turėjome metų).

Kada, kur, kokiomis aplinkybėmis debiutavote?

P. Č.: Jei rimčiau, gal visgi mūsų gimtadieniu galima laikyti pirmąjį „Bildukų“ pasirodymą tuometinėje Salomėjos Nėries mokykloje, kurią visi lankėme. Tai įvyko maždaug 1968-ųjų viduryje aktų salėje, didelės šventės (galbūt šimtadienio?) metu. Prie grupės prisijungė mūsų klasiokas Vytautas Petrušonis, nuostabaus, aksominio balso savininkas, jau tada garsėjęs Kauno muzikiniuose sluoksniuose, vokalu bei išvaizda žavėjęs miesto merginas. Toks lietuviškas Frankas Sinatra. Kadangi klasiokės apie mūsų „pogrindinę muzikinę veiklą“ nieko nežinojo, po koncerto jų veiduose matėme akivaizdžią nuostabą.

E. Š.: Valerijus, vyriausias iš mūsų, 1967-aisiais suorganizavo „Gintarėlių“ pasirodymą KPI [Kauno politechnikos instituto] Mechanikos fakulteto šokiuose. Tai buvo komandos debiutas prieš didesnę auditoriją. Tuo metu ten pastoviai koncertuodavo grupė „Kertukai“, dainuodavo Janina Miščiukaitė, saksofonu grodavo Rimantas Brazaitis. Abu jie muzikavo ir Mindaugo Tamošiūno vadovaujamame estradiniame orkestre „Oktava“. Išgirdęs „Gintarėlius“, Rimas pakvietė atvykti į „Oktavos“ repeticiją ir pasirodyti kolektyvui. M. Tamošiūnas, išklausęs vos kelias „The Beatles“ dainas, pasiūlė mums prisijungti ir koncertuoti ne tik su orkestru, bet ir kaip „Gintarėlių“ roko grupei.

Kas (bent jau formaliai) buvo kolektyvo lyderis? Kaip sprendėte instrumentų, garso stiprinimo aparatų problemas? Juk viešumoje negalėjai rasti nieko. Privatūs asmenys neturėjo galimybių jų įsigyti, o socialistinėse šalyse gamintą menkos kokybės įrangą pirkti leista tik įmonėms, įstaigoms…

P. Č.: Nors grupės lyderio neturėjome, labai džiaugėmės savo „rūpintojėliu“ Petru Babecku, Rimvydo tėvuku. Jis buvo tiesiog universalus žmogus: puikiai orientavosi muzikoje, pats aranžuodavo lietuvių liaudies dainas. Šaunus radiotechnikas, mechanikas, konstravęs stiprintuvus ir gaminęs garso kolonėles, galų gale Rimvydui padirbęs puikią, originalią bosinę gitarą. Šiuolaikiniais terminais kalbant, jį būtų galima vadinti „Bildukų“ vadybininku. Viešėdamas Kanadoje pas brolį, senų instrumentų parduotuvėje Petras nupirko dvi japoniškas pusiau akustines gitaras. Vieną jų perleido Ričardui, kitą gavau aš. Na, o dėl soc. šalyse pagamintos garso atkūrimo aparatūros ar instrumentų galėjome tik seilę varvinti. Nebuvome zavodo ar turtingos įstaigos ansamblis. Bet ir nereikėjo. Publika dar ilgai kalbėjo, kad „Bildukai“ iš tiesų gerai skambėjo.

E. Š.: „Oktavoje“ gavome gerus instrumentus bei aparatūrą.

Koks buvo koncertinės veiklos intensyvumas? Ar tekdavo groti šokiuose?

P. Č.: Pakankamas, juolab kad koncertuodavome ir Raudondvario kultūros namuose, įsikūrusiuose gražioje pilyje. Teko tiek groti vietoje, tiek tokiu dengtu sunkvežimiu (tuomet vadintu letučka) važinėti po Kauno rajono miestelius bei kaimus. Su mumis keliaudavo ir anuomet garsus karikatūristas Andrius Deltuva, kuris, be kita ko, buvo gilaus humoro žmogus bei puikus konferansjė.

E. Š.: Nuo 1968-ųjų grodavome KPI šokiuose ir pasirodydavome su „Oktava“. M. Tamošiūnas kiekvienos koncerto dalies pabaigoje „Gintarėliams“ leisdavo atlikti po keturias dainas. Neapsiribojome vien Lietuva, Latvija – buvome koncertinėse gastrolėse Vokietijoje, Vengrijoje, Suomijoje, Lenkijoje. Mūsų repertuarą sudarė „The Beatles“, „The Rolling Stones“, „Deep Purple“, kitų vakarietiškų grupių dainos. Tiesa, į programą privalėjome įterpti ir lietuvių kompozitorių kūrinių. Labai įdomus koncertas įvyko Kauno sporto halėje, jame kartu su berniukų ir jaunuolių choru „Varpelis“ atlikome kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus „Gėlių dainas“.