Esame linkę gyventi pagal scenarijus. Klasikinius – susitiko, įsimylėjo, susituokė, susilaukė vaikų, užaugino, išsiskyrė, baigė gyvenimą su kitu – arba mažiau kanoninius. Pastaruosiuose neretai randame gyvenimus keičiančių įvykių: mirtys ir netektys, emigracijos ir atsisveikinimai, praradimai ir netikėtai klasika tampantys, kaip fontanuose gulinčios monetos, atradimai. Vienas iš tokių atradimų buvo Ievos Martinaitytės-Mediodia kūryba, sukėlusi daug emocijų.

Ieva Martinaitytė Lietuvoje, kaip ir beveik jau įprasta išeivių likimo scenarijams, yra žinoma kiek mažiau, nei norėtųsi. Sunku pasakyti, kodėl dažniausiai orientuojamės į tuos, kurie gyvena gretimame kieme, o tuos, kurie apsistojo kitame kaime, pamirštame. Įprastai kartą per metus tėvynėn sugrįžtanti menininkė paskutinę solo parodą – „Ievos išvarymai“ – surengė prieš trejus metus. Pamenu joje apsilankius patirtą keistą, neapsakomai tãkų jausmą. Kūryba, kurią tada mačiau, buvo įvairialypė, apimanti ne tik plataus diapazono raišką, bet ir emocijų bei jausmų spektrą. Ten kūrinių paviršiais vaikščiojo baimė, nežinomybė, meilė ir aistra, ryžtas bei atsidavimas. Galvojau, kad įspūdinga, jog visos asmeninės Mediodia patirtys, konvertuotos į universalią meno kalbą, pasiekia kiekvieną, atveriantį save kūrinio įtaigai. Taip, pati mintis – nieko naujo, bet potyris kas kartą primena apie meno, kaip mediumo, galią.

Žvelgiant į daugiau nei dvidešimt metų Niujorke pragyvenusios ir jau sunku pasakyti lietuviškos ar amerikietiškos Mediodia darbus, išauga nevaldomas noras prisiminti ne ką kitą, bet vieną iš labiausiai prancūzų literatūroje vertinamų autorių – Marcelį Proustą. Visai kaip jis savo septynių dalių kūrinyje „Prarasto laiko beieškant“ rausėsi, bandė užfiksuoti ir vėliau išpreparuoti iki mikrodetalių svarbias gyvenimo akimirkas, taip ir Ieva, rodos, savo kūriniuose nepaleidžia praeities nutikimų, įvykių, istorijų, jų neištyrinėjusi iki pabaigos. Kartais besigrožint darbuose netikėtai pasirodančiomis cheminėmis spalvomis ir, sakytum, futurizmui artimomis išbraižytomis linijomis bei siurrealizmo automatizmui būdingomis sferomis, nugara nubėga lengvas šiurpulys. Kūrinių paviršiuose matosi visko tiek daug, kad kvapą gali užgniaužti, bet ilgėliau pastovėjusi ir pasigerėjusi jos darbais imi intuityviai suvokti, jog visuma yra ne kas kita, kaip tiršta, be galo tiršta laiko tuštuma.

Laikas gali būti visoks: ramus, greitas, skaudus ir lekiantis, ir dar velniai žino koks. Jam įvardinti, nusakyti sukūrėme šimtus galimų žodinių kombinacijų, tad kartais pamąstau, ar tik pats laikas nepasimetė kur nors tarp visų jam skiriamų apibūdinimų. Visai kaip vaikystės prisiminimai, kuriuos ten ir tada jautėme lyg dovaną, o šiandien mokame terapeutams ar jogos instruktoriams, kad suprastume, kokiomis vidinio veidrodžio šukėmis jie tapo. Būtent tokį laiką, pasimetusį ir sustojusį pačiam sau, randu ir Ievos darbuose. Tik man atrodo, kad nesvarbu į kokį menininkės kūrinį žiūrėčiau, juose, kone visuose, randu kažką panašaus į paviršiaus archeo­logiją. Moteris tyrinėja, kas nutiko jai ir pasauliui, emigraciją ir imigraciją, atradimus ir visas kitas gyvenimo kelionės bagažui priklausančias detales. Akimirką pagalvojau, kad Ieva brėžia, piešia ir tapo įvairias linijas dar atsargiau, nei eina pats susimėtęs laikas, nes pastarasis sau leidžia daryti klaidas, kai tuo metu menininkė yra preciziška, koncentruota arba bent jau neatskleidžianti suklydimų.