Knygoje, kurią aptarsime vėliau, aptikau nuostabią biografinę pastabą: „Britų estetas ir ekscentrikas (1906–1987), didžiąją paskutiniųjų gyvenimo metų dalį praleidęs lovoje savo namuose Vilsfordo dvare, kurdamas drabužius taip ir neparašyto romano, kurio veiksmas vyksta Marselyje, herojams.“ Didis kūrinys, taip ir likęs ant šio nuostabaus žmogaus darbo stalo, vadinosi „Laskaras“, kartais – „Pajūrio bulvaro istorija“, retsykiais „Laskaras: istorija, kurią privalai pamiršti“. Gulinėtojo vardas – Stephenas Tennantas; jis tikrai buvo estetas, ekscentrikas, taip pat aristokratas ir homoseksualas. Kuo tapo vyresnis, tuo daugiau laiko Tennantas praleisdavo lovoje, bet ne dėl silpnumo ar ligos, o dėl ideologinių priežasčių. Jis buvo dykinėtojas – iš principo ir įsitikinimo, jį domino tik (savitai jo suprastas) Grožis, visa kita jam kėlė arba panieką, arba (dažniausiai) siaubą. Stephenas Tennantas buvo tipiškas XX a. trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių Anglijos aristokratiško gyvenimo, kurį fantastiškai išsamiai aprašė Pelhamas Grenvillis Wodehousas ir Evelynas Waugh, personažas. Beje, antrasis savo geriausiame romane „Sugrįžimas į Braidshedą“ (Brideshead Revisited) panaudojo kai kuriuos gražiojo tinginio bruožus, tiesa, nerūpestingąjį estetą jis pavertė tragišku alkoholiku Sebastianu Flytu. Žinoma, toks žmogus kaip Tennantas tiesiog privalėjo įlipti į praėjusio amžiaus „psichologinės“ prozos puslapius, o ji vis dar buvo susirūpinusi tuo, kas XIX a. vadinta „personažais“: ketvirtajame dešimtmetyje Tennanto bendražygė iš tarpukario „genialaus jaunimo“ kartos Nancy Mitford pavaizdavo jį romane „Meilė šaltame klimate“, o jau savo nevarginusio gyvenimo saulėlydyje jis tapo V. S. Naipaulo romano „Atvykimo mįslė“ (The Enigma of Arrival) herojumi. Galiausiai po mūsų esteto mirties jo biografiją parašė toks Philipas Hoare’as, kadaise buvęs pankroko grupės vadybininkas, provincialus Sautamptono dekadentas; šioje knygoje nuostabiu pavadinimu „Rimti malonumai“ biografas pasakoja, kaip dvidešimtmetis Tennantas vaikščiodavo su dėmėtomis leopardo rašto pižamomis, darėsi makiažą, dažė plaukus, kad taptų blondinu, ir apibarstydavo juos aukso dulkėmis. Kaip tokio fantastiško fryko neįkelti į romaną?

Ir vis dėlto jis buvo tikras estetas, o ne tiesiog tinginys ar vienas iš daugelio britų ekscentriškų aristokratų. Stephenas Tennantas – kolekcionierius, epistolinės prozos autorius ir net piešėjas, jei prisiminsime jo neparašyto romano herojų kostiumų eskizus. Jeigu kalbėsime apie pirmąjį, jis rinko daiktus, kuriuos pats laikė „meno kūriniais“, pasikliaudamas savo įnoringu skoniu, o ne aukcionų asų nuomone, arba kaupė artefaktus, susijusius su meninėmis kančiomis, turėjusiomis sąsajų su Marselio jūreivių apranga. Pavyzdžiui, septintojo dešimtmečio viduryje Tennantas Londone surengė paveikslų parodą-pardavimą, kai kuriuose pirkėjas galėjo aptikti tuos paslaptinguosius laskarus (taip Anglijoje buvo vadinami indų jūreiviai). Nuostabus romanas nebuvo parašytas, bet mums liko piešinių, vaizduojančių jo herojus. Maždaug prieš dešimt ar dvidešimt metų norintieji galėjo juos įsigyti „Christie’s“ ir „Sotheby’s“ aukcionuose. „Nieko ypatingo“, – pasakytumėte. Ir teisingai. Šie eskizai vargu ar kam įdomūs, išskyrus oskarvaildiškosios gyvenimo linijos gerbėjus ir pasekėjus, tačiau – kartu su leopardiška pižama, gyvenimu lovoje, nuostabiomis „Sugrįžimo į Braidshedą“ ištraukomis – iš viso to gimsta visiškai nauja, nuostabi absoliučiai kitokio, atskiro gyvenimo, kuris su mumis neturi nieko bendro, patirtis. O mes, pasirodo, turime. Ar tik ne čia galima aptikti naujos fenomenologijos užuomazgas? Gal jau laikas nustoti domėtis tik tuo, kas susiję vien su mumis? O gal metas sustabdyti šį amžiną psichinį incestą? Jei taip, tuomet tegyvuoja ekstremali egzotika – ir gulinėtojas Tennantas yra jos pranašas.