Vokiečių menininkas, fotografas Borisas Eldagsenas dirbtiniu intelektu (DI), tiksliau – generatyviniais besivaržančiais tinklais (angl. GAN), susidomėjo dar 2014 m. „Kaip įdomu! – pagalvojo jis, pamatęs sugeneruotus rezultatus. – Tik menkai apdorota.“ 2022-ųjų liepą savo kolegos prancūzo Davido Fathi surengtame seminare jis sužinojo, kas pastaraisiais metais vyksta DI srityje. Paragintas užsirašė į „DALL-E 2“ prieigos laukiančiųjų sąrašą ir buvo priimtas anksčiau, nei patarimą davęs Fathi. DI „užkabino“ jį nuo pat pirmos akimirkos ir nebepaleidžia. Praėjusį rugsėjį Boriso partnerei buvo diagnozuota onkologinė liga, tad visą rudenį jiedu daug laiko praleido gydymo įstaigose, todėl vienintelis būdas menininkui išlikti kūrybingam buvo dirbtinis intelektas, suteikęs galimybę kurti išmaniajame telefone, kad ir kur sėdėtų. Tai tik vienas iš daugelio aspektų, kodėl Borisui taip patinka DI.

Stebėdamas ankstyvųjų šios technologijos naudotojų socialinių tinklų paskyras ir naujienlaiškius, jis užmezgė ryšius su keliais draugais, dirbančiais šioje srityje. „Tokių, kurie mane iš tiesų sužavėtų, nėra daug. Supratau, jog bet kokiems įrankiams įsisavinti reikia laiko, o naujos DI funkcijos gimsta labai greitai. Tikrai sudėtinga išbandyti visas išleidžiamų naujinių savybes, nes po penkių dienų jau atsiranda kitos. Norėdamas jas perprasti bei įvaldyti, turi tam skirti daugybę valandų. Tą žinau tiek iš savęs, tiek iš kitų. Dirbdamas prie kiekvieno projekto nuolat gilini žinias, turi geresnę koncepciją, geriau supranti, kaip naudotis technologijomis. Viskas tobulėja. Taigi, tikėkimės pamatyti daugelio DI naudotojų įdomesnių kūrinių iki šių metų pabaigos“, – žada menininkas.

SKANDALO DEKONSTRUKCIJA – KAIP TAI NUTIKO

2023 m. pavasarį Borisas Eldagsenas netikėtai išgarsėjo visame pasaulyje, tapęs „Sony“ pasaulinės fotografijos apdovanojimų konkurso (Sony World Photography Awards, SWPA) laurea­tu ir pats atsisakęs šio įvertinimo. Oficialiai paskelbęs, jog nepriima premijos, fotografas pasiūlė renginio organizatoriams paaukoti tuos pinigus Odesoje (Ukraina) vykstančiam fotofestivaliui, kurio kontaktais jis mielai pasidalintų. Tokio sprendimo priežastis – poreikis viešai kelti aktualius klausimus: ar fotografijų konkursai neturėtų keisti savo sąlygų, atskirdami menininkų darbus nuo DI generuojamų vaizdų? Ar tokių renginių žiuri apskritai pasirengę, kad jiems bus pateikiami sintetiniai kūriniai?

Atsižvelgdami į tai, kas yra Borisas Eldagsenas Vokietijoje, neturėtume stebėtis, kad jis atsidūrė to skandalu virtusio įvykio smaigaly: šis menininkas pirmasis savo šalies fotografijos scenoje ėmė domėtis DI bei jį naudoti. „Ne tik su juo dirbau, daviau apie tai interviu, dariau pristatymus, – patikslina Borisas. – Jau dvejus metus esu dviejų seniausių Vokietijos fotografijos draugijų narys: Deutsche Fotografische Akademie nuo 2013-ųjų ir Deutsche Gesellschaft für Photographie nuo 2023-ųjų. Turime skėtinę organizaciją – Vokietijos fotografijos meno draugiją (Deutscher Fotorat), kuri vienija daugiau nei 20 asociacijų – fotožurnalistų, komercinių fotografų, menininkų. Būti jos nariu – tikrai reprezentatyvu. Nuolat dalyvaudamas diskusijose apie dirbtinio intelekto problemas, taip pat padėdamas kai kurioms asociacijoms parengti jų deklaracijas šiuo klausimu bei išgrynindamas savo asmeninės pozicijos dokumentą, jau tapau savotišku šios srities aktyvistu.“

Praėjusių metų rudenį, kai atėjo atvirų kvietimų dalyvauti fotografijos konkursuose metas, Borisas nusprendė sužinoti, ar pasikeitė jų taisyklės, atsižvelgiant į tai, jog kas nors gali pateikti DI sugeneruotus vaizdus. „Norėjau atlikti bandymą kaip hakeris ne tam, kad pasinaudočiau sistema, bet siekdamas atkreipti dėmesį į jos silpnąsias vietas, – pasakoja menininkas. – Pateikiau kūrinį „The Electrician“ bei dar du kitus trims konkursams, dar neatnaujinusiems savo gairių. Pirmiesiems dviem socialiniuose tinkluose paskelbus, kad šis darbas tapo finalininku, ėmiau savo komentaruose žymėti žiuri narius, aiškindamas jiems, jog tai ne nuotrauka, o sugeneruotas atvaizdas, tačiau nesulaukiau jokios jų reakcijos. Niekas nenorėjo kalbėti apie dramblį kambaryje. Todėl kai „Sony“ apdovanojimų konkurso rengėjai stengėsi pasielgti taip pat, pajutau, jog man gana. Mačiau, kad Vokietijos fotografų bendruomenė patyrė šoką. Jie nežinojo, ką manyti apie DI, net nesuprato, kaip jis veikia, kokios jo galimybės. Tuo pat metu ši technologija nuolat augo ir plito į visas puses. Taigi takoskyra vis didėjo ir didėjo, ją reikėjo užpildyti, kad žmonės imtų apie tai kalbėtis. Jie to laukė. Nesitikėjau, jog šis įvykis taps pasauline naujiena, nes nieko panašaus neįmanoma suplanuoti. Net ir mano apdovanojimo atsisakymas nebuvo iš anksto apgalvotas žingsnis. Tik norėjau atlikti bandymą ir nė nemaniau, jog pateiktas kūrinys bus išrinktas laureatu. Tada pranešiau organizatoriams, kad jis – dirbtinio intelekto darbas, ir būtina atvira diskusija, bet jie neatsakė į mano pasiūlymą. Nors žinojo, kad vaizdas sintetinis, niekada to neatskleidė spaudai, net tada, kai jų tiesiai kláusė. Supratau – konkurso rengėjai apie tai nešnekės. Jiems terūpėjo graži apdovanojimų ceremonija kaip ir kiekvienais metais, o man reikėjo padaryti kažką, ko nebūtų galima vėl pakišti po kilimu. Siūliau jiems surengti diskusiją apie fotografijos ir promptografijos sąsajas. Sakiau: būsite pirmieji, kurie supranta, kaip tai svarbu. Bet jie to nepadarė. Nežinau kodėl. Galiu tik spėlioti.“

„Kitas dalykas – jų komandos prasta komunikacija, – mano B. Eldagsenas. – Asistentas, kuriam paaiškinau, kad pateiktas atvaizdas sintetinis ir dėl ko taip pasielgiau, neperdavė šios informacijos spaudos atstovui. Pastarasis, sulaukęs daugybės pasiteiravimų, susisiekė su manimi pranešimo spaudai dieną, klausdamas, ar galiu pakomentuoti. Atsakiau – taip. Tą rytą į mane kreipėsi Lenkijos fotografijos platforma „Fotopolis.pl“. Gavę mano patvirtinimą, kad tai iš tiesų DI kūrinys, pasiūlė rašyti viešą pareiškimą. Tuoj pat tą padariau. Nusiunčiau jį konkurso organizatoriams „Creo Arts“, prašiusiems daugiau informacijos, bet šie jo taip ir nepaskelbė. O atsakydami į žiniasklaidos užklausas, išplatino aptakų pranešimą, kuriame pacitavo savo generalinį direktorių maždaug taip: „Mes palaikome medijos vystymąsi ir įvairią kūrybinę raišką.“ Jame nė neužsiminė apie dirbtinį intelektą. Į klausimą, kodėl nepasinaudojo mano pareiškimu, nesulaukiau jokio atsakymo. Supratau, kad jie nežiūri į problemą rimtai, ir aš jiems – tik trukdis. Tačiau fotografų bendruomenei ši tema rūpėjo, kolegos apie tai daug kalbėjo, ir mano poelgis tapo labai svarbia žinia, kuria jie norėjo dalytis, diskutuoti. Įvairiose pasaulio šalyse buvo susidomėjusių žmonių. Vienas kinų fotografas pranešė išvertęs mano interviu į savo kalbą ir jau kitą dieną džiaugėsi, jog šis sulaukė 50 000 peržiūrų, o dar po dienos daviau interviu vienam didžiausių Kinijos laikraščių. Štai taip iš esmės viskas nutiko. Ir gerai“, – nusišypso Borisas.

Paklaustas apie incidento pasekmes, Borisas Eldagsenas mano, kad žmonės ėmė suvokti, jog gyvename laikais, kai tuoj negalėsime atskirti, ar tai, kas atrodo kaip nuotrauka, yra nufotografuota, autentiška, ar sukurta. Tą buvo galima nuspėti jau praėjusį rugsėjį. Nebegalime pasikliauti vaizdais ar vaizdo klipais kaip faktiniais įrodymais, nebebūsime šimtu procentų tikri, jog mums rodoma tai, kas iš tiesų įvyko. Anot menininko, didelė dalis kūrėjų jau priėmė sprendimą, kad juos domina šis naujas vaizdų kūrimo būdas. „Daugelis fotografijos festivalių nori įtraukti į konkursų programas ir sugeneruotų vaizdų kategoriją. Kai kurie jau pradėjo atvirus kvietimus, atskirdami fotografiją nuo promptografijos. Nors tarp šių dalykų yra ryšys, bet esama ir skirtumo. Manau, tas tampa vis labiau akivaizdu.“

DI – DEMOKRATIJOS GALVOS SKAUSMAS

Šių metų balandį „The Guardian“ publikuotame interviu Borisas Eldagsenas pabrėžė tokios atskirties būtinumą: „Man patinka fotografija ir mėgstu kurti vaizdus, pasitelkdamas dirbtinį intelektą, bet suprantu, kad tai nėra tas pats. Viena yra kurti su šviesa, kita – su užuominomis. Tai susiję: dirbtinis intelektas išmoko vizualinės kalbos iš fotografijos ir dabar gyvena savo gyvenimą. Jei žmonės tyli, nenori apie tai kalbėti, yra blogai.“

Nors teiginys apie DI, gyvenantį savo gyvenimą, skamba gana distopiškai, Borisas su tuo nesutinka, nes mato šį reiškinį daug realistiškiau. Anot jo, į tai galima žvelgti per skirtingus akinius: jam kaip menininkui dirbtinis intelektas patinka, įžvelgiąs tik privalumus, bet kaip demokratinės šalies piliečiui didelį susirūpinimą kelia dezinformacijos galimybės. B. Eldagsenui, turinčiam daug draugų, gyvenančių iš fotografijos, taip pat neramu, kad jie gali prarasti darbą. Jis stengiasi parodyti, kad ši tema nėra juoda ar balta, gera ar bloga, ji yra sudėtinga. DI platformos buvo išmokytos fotografijos, tad gali ją generuoti, taip pat kaip piešinius, tapybą ar bet ką kita. Bet dailininkams tas nerūpi, nes dirbtinis intelektas nesugeba sukurti medžiagiškumo. O šiandieninės fotografijos rezultatas yra failas. Skaitmeninė nuotrauka ar promptografija – kaip atskirti? Tačiau ir tapytojams reikėtų galvoti apie ateitį: jau dabar yra technologinės galimybės falsifikuoti paveikslų tekstūrą, naudojant specialų 3D spausdintuvą. Pasak Boriso, tik laiko klausimas, kada taip pat lengvai generuosime atvaizdus, turinčius tapybos medžiagiškumą.