XX a. pr. pradėjęs skleistis naujasis modernizmo stilius išsiskyrė tradicijų atmetimu, naujumo siekiu, radikalumu bei eksperimentais. Architektūros kontekste vienas pirmųjų jo idėjas išsakė Austrijos architektas Adolfas Loosas, 1908 m. išspausdintame manifeste „Ornamentas ir nusikaltimas“ (Ornament und Verbrechen) kritikavęs pastatų dekoratyvumą bei teigęs, kad bet koks fasadų pagražinimas yra nereikalingas. Šios Looso mintys vėliau tapo modernizmo architektūros ir dizaino koncepcijos ašimi. Tarpukariu įsivyravęs stilius neaplenkė ir interjero dizaino. Tuomet siekta kardinaliai pakeisti iki tol egzistavusį gero skonio ir gražių namų suvokimą, o naujų idėjų propagavimui itin pasitarnavo parodos ir ypač spauda. Vakarų Europos periodiniai specializuoti žurnalai jau gvildeno modernaus erdvių apstatymo bei bendrąsias dizaino temas, ir nors Lietuvoje tokio leidinio dar nebuvo, visgi patarimų, pamokymų, kaip įsirengti ar atnaujinti būstą, netrūko ir čia. Tam puikiai tiko plačiajai visuomenei, ypač moterims, skirta spauda, veikusi kaip vienas svarbiausių buities modernizavimo idėjų sklaidos kanalų: įvairaus pobūdžio periodikoje publikuotos straipsnių serijos, kai kuriuose leidiniuose net įvestos specialios rubrikos. Taigi, tai puikus šaltinis, atspindintis anų dienų dvasią bei madų kismą. Šiandien kai kurie sumanymai skamba komiškai, tačiau daugelis jų gali būti naudingi ir mums, tad plačiau pažvelkime, kaip Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais namus siūlė atnaujinti modernieji nuomonės formuotojai.

Modernizmas, suklestėjęs XX a. 3-iajame deš., daugeliui geriausiai pažįstamas iš architektūros istorijos kaip geometrinėmis formomis, lygiomis sienomis, dideliais langais ir šviesiomis spalvomis pasižymintis stilius. O štai modernizmas kaip funkcionalizmo sinonimas įkūnijo tokią pagrindinę mintį: gražu tai, kas funkcionalu. Progresyvūs architektai, žavėdamiesi pramonės pažanga bei technine estetika, namus taip pat prilygindavo mašinai, skirtai gyventi (taip, kalbu apie garsųjį Le Corbusier). Tai reiškė, kad šie turėjo būti praktiški, patogūs ir higieniški, kas XX a. pr. buvo itin aktualu, nes po Pirmojo pasaulinio karo Europos didmiesčių plėtra bei pastatų statyba patyrė sąstingį. Nepaisant to, vyko masinė migracija į miestus, sparčiai kūrėsi šeimos, daugėjo gyventojų, tad, savaime suprantama, žmonės grūdosi senuose prieškariniuose namuose, perpildytuose butuose su prastomis higienos sąlygomis. Dėl šios priežasties modernistai didelį dėmesį skyrė ne tik vidaus erdvių išplanavimui, bet ir interjerų įrangai, taip lyg siekdami sušvelninti menkiau pasiturinčiųjų sveikatos bei socia­lines problemas. Vienas ryškiausių pavyzdžių, kai socialinę nelygybę imta spręsti pasitelkiant modernizmo koncepciją, buvo 1925–1930 m. Vokietijoje, Frankfurte prie Maino, miesto valdžios inicijuotas standartizuotų daugiabučių projektas. Masinės „Naujojo Frankfurto“ statybos išsiskyrė mažos kvadratūros, tačiau saulėtais butais, atitikusiais miesto architekto Ernsto May’aus sukurtą „Egzistencinio minimumo programą“. Jos koncepcijos praktiniam įgyvendinimui pasitelkti vietą taupantys sprendimai, tokie kaip: įmontuojami sieniniai, tik būtiniausi daugiafunkciai ir sekciniai baldai, sofos-lovos, standartiniai, bet itin apgalvoti architektės Grete’ės Schütte-Lihotzky virtuvės baldai. Dėl higieniškumo, universalumo bei praktiškumo šie masiškai gaminti komplektai tapo itin populiarūs ir įgavo bendrinį „Frankfurto virtuvės“ vardą.

Vakarų Europos modernizmo interjeruose, kaip ir architektūroje, atsisakyta visko, kas dekoratyvu, tačiau nefunkcionalu. Vertintas minimalizmas, paprastumas, naudotos daug priežiūros nereikalaujančios medžiagos, pavyzdžiui, linoleumas, plytelės, valomi sienų dažai vietoj apmušalų. Bauhauzo dėstytojo Marcelio Breuer išradimas – baldai su chromuoto plieno vamzdelių karkasu – tapo būtinu modernių namų atributu, kaip ir šviestuvai su burbulo formos opalinio stiklo gaubtu. Tokie garsūs architektai kaip Le Corbusier, Ludwigas Miesas van der Rohe’ė, Martas Stamas, Alvaras Aalto’as ir kt. projektavo ne tik pastatus, bet ir interjerus bei jų atributus (baldus, šviestuvus, servizus). Šiandien jų darbai tapę dizaino klasika, o tuo metu buvo inovatyvūs, avangardiški ir ne visuomet suprasti amžininkų. Nuo XX a. pr. vyravusio puošnaus istorizmo ar art nouveau stiliaus pereiti prie minimalistinio modernizmo daugeliui pasirodė tikrų tikriausias iššūkis, tad nenuostabu, jog naujosios mados, siūliusios asketiškus interjerus, sulaukdavo nemažai kritikos. „[Modernizmo] teorija tvirtina, kad mūsų menas turėtų būti inspiruotas mūsų epochos charakteristikų: mechanizmo, greičio ir verslo. Todėl namams siūloma semtis įkvėpimo iš laboratorijos bei nebaigto įrengti fabriko, turinčių tik metalinius baldus, stiklinius stalus, šaltą apšvietimą, rausvą ir išblukusią spalvas, išimtinai geometrines formas ir jokio ornamento. Užuot atspindėję bruzdesį bei modernaus gyvenimo greitį, fabriko mašiną, namai turėtų suteikti dvasinę pusiausvyrą ir ramybę“, – kritikos negailėjo nusivylusieji modernizmo estetika.

Siekiant pakeisti visuomenės nuomonę ir išgarsinti funkcionalizmą, kuriuo modernistai šventai tikėjo kaip naujojo laiko dvasios atspindžiu, imta vykdyti buities modernizavimo populiarinimą spaudoje: Vokietijos dizaino bei architektūros mokykla Bauhauzas 1926–1931 m. leido žurnalą „Bauhaus“ („Statyba“), organizacija „Deutscher Werkbund“, vienijusi architektus, dizainerius ir pramonininkus, 1925–1934 m. spausdino leidinį „Die form“ („Forma“), 1926–1933 m. Frankfurte ėjo žurnalas „Das neue Frankfurt“ („Naujasis Frankfurtas“). Įdomu tai, jog spaudoje ne tik pristatytos naujovės, bet netrūko ir poleminių straipsnių, kuriuose įtikinėta modernizmo kaip stiliaus legitimumu. Pavyzdžiui, 1928-aisiais vokiečių architektas ir dizaineris Ferdinandas Krameris rašė:

„Buvo teigiama, kad kiekvienas namuose privalo turėti šiek tiek individualumo, kad namai turi atspindėti juose gyvenančiojo asmenybę. Tačiau galima visiškai pagrįstai paklausti, ar mūsų tėvų baldai šiuo atžvilgiu tikrai buvo individualūs? Kas jiems būdingiausia? Atkartoti pasiskolintus praėjusių epochų elementus. Ar tai pastarosios kartos individualumas, ar jos protėvių? <…> Miestiečio būsto individualizmas buvo apsimestinis. Be to, jo gyventojo asmenybę atspindintys elementai dažniausiai neturėjo nieko bendro su šių ornamentais išpuoštų baldų pasirinkimu ir derinimu. Kritikuoti tipinių baldų formą, kaltinant ją grynu schematizmu ir skurdinimu, tarsi bet koks asmeninis akcentas būtų neįmanomas a priori, yra reakcingas pramanas. Medžiagų kokybė bei tikslingas jų derinimas pirmiausia ir yra prielaida atsirasti naujam stiliui, kuris atitinka mūsų laikotarpio sąlygas. <…> Baldai bei įrenginiai, atitinkantys vieno žmogaus asmenybę (tik tai galima vadinti individualumu), neegzistuoja! Yra vien šiuolaikines ekonomines sąlygas atitinkančio stiliaus problema arba istorinio pobūdžio chaosas.“