Noriu pasvarstyti apie šiuolaikinį interjerą, t. y. apie jo tendencijas Lietuvoje, kaip atminties (o gal greičiau užmaršties) kultūros išraišką. Savotiškas siekis nusinulinti, būtojo laiko ir bet kokio konteksto ištrynimas, noras būti objektyviai skoningiems ir labai tvarkingiems čia pasireiškė skandinaviško dizaino įsigalėjimu. Iš dalies tokios temos imtis mane paskatino būtent danų kūrėjo Arne’ės Jenseno (dizaino studija „Arne Aksel“) komentaras laikraštyje „The New York Times“: „Danija tapo žeme be dekoratyvumo. Tūnome toje baltoje, pilkoje arba smėlio spalvos dėžėje jau kokius 20–25 metus. Manau, žmonėms šito jau gana.“

Šiuolaikiniame lietuviškame būste viskas taip pat nauja ir suderinta. Dažniausiai vyrauja pilka, balta bei juodi elementai. Dizaineriai interjero ir gyvenimo būdo laidose bei žurnaluose komentuoja, kad tokį interjerą „sušildo natūralaus atspalvio medinės grindys“. Apie tekstilę šiuo aspektu nekalbama, nes ji atliepia sienų, baldų tonus ir yra naudojama tik ten, kur jos tiesiog neišvengiamai reikia, dažniausiai – pilkiems ar smėliniams baldų apmušalams ir tokioms pat užuolaidoms. Siekiant pridengti skoningą interjerą nuo vizualinio aplinkos triukšmo, vitrininiuose languose kabinamos baltos dieninės užuolaidos. Jei jau „drąsus“ variantas, tuomet įvedama viena akcentinė spalva, pavyzdžiui, ultramarino mėlyna, kurios aptiksime visame būste. Nuo maišytuvo, jungiklio iki virtuvės spintelių rankenėlių – viskas apgalvota ir, žinoma, suderinta. Labai svarbus pasidarė vientisumas: siektina, kad virtuvės plautuvės ir darbastalio medžiagos atsikartotų vonioje. „Romantiškesniu“ atveju, derinami natūralios baltos ir smėliniai tonai. Be abejonės, sveikintinas minimalizmas – tai savininko skonio ženklas. Dažnai jam nesvarbūs materialūs dalykai, nors gyvenime nelabai ko trūksta. Jis ar ji labiausiai mėgsta keliauti (spėju, į kuo tolimesnius kraštus) ir namuose nedemonstruoja jokio atsitiktinio daikto, iš visumos iškrintančio baldo ar net pagalvės. Viskas integruota, optimaliai išnaudota, praktiška ir taip pajungta funkcijai, kad apie materiją savo gyvenamojoje aplinkoje nereikėtų galvoti. Vien tuščia, švari erdvė, leidžianti ilsėtis „protui“ bei „kūrybiškumui“ (aprašomi savininkai dažnai dirba kūrybinių industrijų srityje). Tai „pauzė“, „ramybės oazė“, kurioje įvyksta „persijungimas“ ir „įsikrovimas“ kitai dienai. Natūralios medžiagos paprastai laikomos vertybe, tačiau jos turi minusą – dėvisi, su laiku kinta, todėl praktiški dizaineriai ir praktiški klientai renkasi dirbtines alternatyvas, atsparias plokštes, išimtis padaroma nebent mediniam parketui (vėl „sušildykime erdvę“). Net ir architektė džiaugiasi sprendimu savo prabangiame asmeniniame name grindis iškloti šiuolaikinės kartos „linoleumu“, imituojančiu betoną. Praktiška. Ir tylu. Meno kūrinys (dažniausiai tapybos darbas) ar kūriniai kartkartėmis atsiranda valgomajame arba virš sofos, bet kaip integrali vientiso interjero detalė, dėmė, akcentas, ir tik pas tuos, kas jau labai daug prisikeliavo ir dabar jiems visai įdomus ir menas. Tačiau, pasak interjeristės, jei tą daiktą, detalę ar paveikslą pašalinus neatrodo, kad kažko trūksta, – reikėtų taip ir padaryti.

Aiškios kelios įsivyravusios tendencijos bei jų leitmotyvai: minimalizmas, praktiškumas, neutralumas, belaikiškumas. Individualumui, saviraiškai čia pirmenybė neteikiama, todėl interjerai unifikuojasi. Laiko aptariamu atveju irgi nėra, tuo labiau – jo ženklų. Tačiau dėl to interjeras netampa nesenstantis (timeless), jis tiesiog belaikis. Panašų pojūtį man iššaukia Stanley’io Kubricko filmo „2001 metų kosminė odisėja“ (1968) miegamojo scena, nors ten ir netrūksta saldžių nuorodų į praeitį. Burnoje – pašildyto plastiko skonis. Šiuolaikiniame interjere dažniausiai nebėra jokių sąsajų, kultūrinių nuorodų, daiktų iš kito laiko. Nėra ir sentimentų, nieko, kas pasakotų asmeninę gyventojo istoriją. Net ir knygų, nebent jos padėliotos pagal nugarėlių spalvas. Gyventojo (-os) portretą gali susidaryti tik iš jo ar jos „Netflix“ bei „Spotify“ preferencijų. Net ir rūbų pasirinkimas privalo demonstruoti gerą skonį: stilingi, bet neiššaukiantys, aseksualūs, madingi, neapsieinama be švediškų prekių ženklų. Kai, atrodytų, yra visos galimybės išsiskirti, atrasti unikalius dalykus, ironiška, bet mes stengiamės suvienodėti. Iš esmės, šiai tendencijai įvardyti vis dar tinka sena gera modernizmo sąvoka, tik nemanau, kad grįžimas prie jo – sąmoningas, veikiau pa- ar ne-sąmoningas.

Aš asmeniškai skandinaviškai tradicijai alergiją jausti pradėjau jau seniai, atsidūrusi multikultūriškame dizaino studijų lauke, kai akivaizdžiai pamačiau, kad lietuviškos dizaino mokyklos „teisingo skonio“ kanonas – dirbtinai prisiimtas ir specifiškai lokalus mūsų regiono fenomenas. Nei prancūzų, nei olandų, nei žydų ir net tų pačių švedų tai kūrybiškai nevaržo ir leidžia drąsiai ieškoti savos vizualinės kalbos, naudoti labai įvairias laiko, judėjimų, etnines nuorodas. O skandinaviškai estetikai sumišus su lietuvių kuklumu, atsargumu bei pastangomis viską padaryti labai tvarkingai, išbaigtai, išeina tikra nuobodybė! Iš eksperimentinės ar akademinės dizaino aplinkos persikėlus į pragmatinį kontekstą, žmonių namus, prisideda dar vienas dėmuo – „inovatyvūs“ sprendimai, praktiškos naujos medžiagos, šioks toks futurizmas, technologijų gausa. Ir tada turim, ką turim, – šaltą, anonimišką erdvę, kurią tegali „sušildyti“… taip, taip, natūralaus atspalvio medinės grindys. Ir nors religinis kontekstas šiuolaikybėje yra praradęs įtaką, visgi pirmiausia argumentuočiau, kad barokiškų, fatališkų katalikų temperamentui visai nepritinka protestantiškas, asketiškas, nuo savitvardos neatsiejamas janteloven terminas, apibūdinantis įsiliejimą vietoj išsišokimo. Jis Šiaurės šalių šnekamojoje kalboje naudojamas išreikšti socialinei pozicijai, kai žmogus nepritaria individualumo bei asmeninės sėkmės demonstravimui. Minėtasis žodis labai gerai paaiškina, iš kur kyla toji prislopinta raiška, persmelkusi skandinavų kultūrą, o kartu išryškina, kodėl jų dizaine įsivyravo aiškios išvardytos estetinės tendencijos. Taigi, linksniuojant sąvoką „skandinaviškas dizainas“, galbūt reikėtų du kartus pagalvoti, ar tikrai esame tokie santūrūs ir nelaikome individualumo puoselėtina vertybe.

Ir visgi, įdomus šis Lietuvos fenomenas. Skirtumų toli ieškoti nereikia: kaimynai lenkai šiuolaikiniame dizaine nebijo būti rafinuoti, žaismingai interpretuoja savo modernizmo, art deco paveldą, nevengia spalvų, tekstūrų, net raštų. Vis svarstau, ar taip yra dėl to, kad jie slavai, ar visgi todėl, jog nesigėdija savo katalikiškos estetikos, ją priima? O galbūt turi stipresnes dizaino tradicijas? Išdrįsiu teigti, kad pagrindinė priežastis – buvimas savimi, savos kultūros puoselėjimas. Pasak tekstilininkės, dailiųjų menų profesorės Maxine’os Bristow, daiktai yra prasmingi ir reikšmingi ne tik todėl, kad jie būtini gyvybiškai, visuomeniškai, socialiniams santykiams palaikyti ar juos transformuoti, tarpininkauti skirtingiems interesams bei vertybėms, bet ir dėl to, jog tai – esminiai mąstymo įrankiai. Tik štai mes pasiliekame savo janteloven ribose…

Ar bijome žengti iš šios saugios zonos? Ar išsiskirti reikia didesnio išmanymo, nei turime? Ar vis tik minėtasis atsargumas yra tiesiog provincialumo ženklas?