Nomeda Repšytė

 

Milanas, 1926.XII.1

Mano brangioji!

 

Vakar gavau iš Tavęs trečią laišką. Man labai neramu, kad Tau taip liūd­na gyventi. Pakentėk, Tėfute, – aš už 2–3 mėnesių sugrįšiu pas Tave ir viskas bus gerai. Mat aš šios savaitės pabaigoj jau palieku Milaną. Apsistojęs vieną kitą dieną kai kuriuose italų miestuose, ilgėlesnį laiką pabūsiu Romoj. Ten man reiks laukti ir naujų pinigų, be kurių aš niekur negalėsiu pajudėti. Iš Romos aš manau nusiųsti p. Antanui Maliukevičiui įgaliojimą, patvirtintą mūsų atstovybės, gauti mano stipendiją už tris mėnesius po 500 lt. ir 500 lt. kelionpinigių, iš viso 2.000 lt. Kaip Tau atrodo, Tėfute, ar negalėtų ponai Maliukevičiai padaryti man didelės malonės, būtent: nelaukti, kol gaus mano pinigus (nes tai gali nusitraukti iki 10–15 sausio), bet Kalėdoms išsiųsti man tokią sumą iš savų pinigų? Jeigu taip įvyktų, aš galėčiau naudingiau sutvarkyti savo kelionės maršrutą. Aš apie tai parašysiu jiems specialiai, bet ir Tu pakalbėk. Tiesa, Tu man rašei, kad p. p. Maliukevičiai ant manęs labai užsigavę. Bet juk aš nekaltas, Tėfute. Tą vakarą aš laukiau p. Lubickio su pinigais. Paskum atėjo ir p. Herbačiauskas. Aš jau rašiau Antanui. Juk jis protingas žmogus – tikiuosi, suprato mane ir neberūstauna, kad taip negražiai (ne iš mano kaltės) atsitiko.

 

Tu dabar man jau rašyk į mūsų atstovybę Romoj. Bet Tau pačiai Kaune reikės sužinoti jos adresą. Paprašyk p. Antano, jis telefonu paskambins Užsienių reikalų ministerijon ir sužinos.

 

Dar vienas prašymas: knygų spintoj randasi „Tekančios saulės“ keli egzemplioriai. Nepatingėk, Tėfute, man prisiųsti jos du egzemplioriu jau nauju, žinoma, adresu. Tos knygos Romoj man labai bus reikalingos.

 

Skarų, Tėfute, visokių yra. Šiek tiek mažesnės ir neišsiutos kainuoja po 135 lirų, mūsų pinigais apie 60 litų. Viena ponia man rodė Paryžiuj pirktą skarą: ji labai didelė, gražaus balto šilko, su gėlėmis kraštuose neišsiutomis, bet paišytomis. Ji už tą skarą mokėjusi apie 250 lt. Tokias skaras Pary­žiuj paišanti iš Kauno kilusi panelė. Aš dėl visko pasiėmiau jos adresą. Aš, jeigu galėsiu Tau, mano brangioji, ką nors prisiųsti dovanų, tai tik iš Romos arba iš Paryžiaus.

 

Vakar buvau Scalės teatre. Mačiau naują operą „Turandot“. Šitas teatras panašus į Petrapilio Marijos teatrą. Dainuoja, žinoma, labai gražiai. Be galo geras orkestras ir choras. Bet jau pastatymas – tai tiesiog stebuklingas. Scenos įrengimas, kostiumai, šviesa – perfect. O vis dėlto, tenoras, kuris vakar dainavo (jo pavardė Franco Lo Giudice), daug silpnesnis už mūsų K. Petrauską. Mat italai nemoka duoti sielos. Jie tik gražiai balsą valdo. Iš vakarykščių moterų be galo maloni buvo Maria Zamboni. O jau publikos, publikos – gal apie 6–8.000 žmonių.

 

Tu, Tėfute, neimk širdin, kas ten ką kada pakalba. Didelio ten daikto, jeigu kas pasako: „amžinas“ ar „neamžinas“. Juk nuo tokių pasakymų pati dalyko esmė, pats daiktas netampa nei amžinas, nei neamžinas. Iš tikrųjų, mano miela. Reikia mokėti būti filosofu. Tai gyvenime kartais labai sveika būna. Jeigu tas pats Henr. Ibsenas būtų paisijęs, kai dešniųjų ir kairiųjų laikraščiai bei kritikai vadino jo veikalus norvegų mėšlu, kai jie sakė, kad taip gali kalbėti tik kokia virėja bei sargas, o ne poetas, tai ar jis būtų galėjęs tiek sukurti, tiek gera nuveikti. Arba, jei paimsime G. Hauptmaną. Juk dar ir dabar vienas vokiečių kritikas, Landsbergas, kur tik gali, puola visu piktumu seną Hauptmaną, nepripažindamas jam jokių nuopelnų literatūros srity. Kas liečia mane, juk Tu pati gerai žinai, kad aš nemėgstu nei afišuotis, nei didžiuotis. Ką galiu, dirbu ir dirbsiu. Mano darbus, kaip ir kiekvieno, įvertins istorija, o ne kieno nors dabartinės recenzijos bei kalbos. Antra vertus, juk ir neamžini kūriniai turi amžinos vertės, jei jie verčia skaitytoją bei žiūrovą siekti gyvenime – kas gera, kas gražu, kas amžina. Aš, ką iki šiolei dirbau, dirbau nuoširdžiai, kupinas geriausių norų. Jeigu būčiau kitos tautos sūnus, savaime aišku, kad kitaip ir rašyčiau, nes kitą medžiagą gyvenimas man duotų. Pavyzdžiui, italai sau rūmus stato iš akmens bei granito, nes jo iki valios turi, o mes sau grįteles sukrauname iš rąstų bei plytų, nes kitos medžiagos joms neturime.

 

Žinai, mano gražuole, kad aš, beviešėdamas svetur, kasdien darausi didesnis lietuvis. Viešpatie, pamanau sau: kada mes praregėsime, kada mes tapsime, kuo privalome būti, kada mes imsime gerbti save kaipo žmonės, kaipo tauta?! Juk mūsų tauta savo sielos gelmėse turi tiek daug turtų, kuriais galėtų stebinti visą pasaulį. Tik reikia mums sukrusti, surimtėti, pamilti kas savo, kas mūsų ir žengti į pasaulio areną savo lietuviškos dvasios žiedų žiedais pasipuošus, savo dainų dainą dainuojant, savo mistinę pasaką žmonijai sekant, savo bylą bylojant, savo buities esmę reiškiant. Juk kai kitos tautos pradedant nors ir nuo 1860 metų kūrė savo veikalus, statė sau puikius rūmus, ugdė savo dvasią, mus tuo metu ėmė griaužti verguvės pančiai, vargas, skausmas… Toks jau skaudus mūsų likimas buvo… Bet dabar – išaušus svajonių rytui, tapus mums nepriklausomais… O, koks platus mums vieškelis prieš mus nusitiesė į mūsų gražią ateitį, koki saulėti žygiai mums moja iš mūsų švintančios ateities… Tik daugiau pasiryžimo, daugiau grožio gyvenime, daugiau pasitikėjimo savim, o visų pirmą – savigarbos, o ne pataikavimo bei vergavimo kitiems… Juk ir tame pačiame Milane šalia Dantės, šalia Šekspyro ir kitų dvasios galiūnų gatvių randasi ir mūsų ir nemūsų Adomo Mickevičiaus gatvė. Kai pagalvoju, tas daug ką sako lietuvio sielai.

 

Taip, mano Tėfute – mano kelionė į užsienį man nemaža suteiks. Nors, kai pamanau, kad ne kartą, gal būt, man vienas bei kitas prikiš man tą mano netikėtai man suteiktą stipendiją, ir darosi aitru, bet – ką gi daryti. Tiek to. Aš jos neprašiau. Davė tai ir paėmiau. Nes jaučiu, kad turiu teisės.

 

Tu man laiške minėjai apie ruošiamąjį V. Krėvės jubiliejų. Gaila, kad aš sužinojau apie tą nepaprastą šventę jau po kelių dienų jai įvykus. Būčiau pasveikinęs p. Krėvę, nes aš jį myliu ne tik kaipo mūsų literatūros didvyrį, bet ir kaipo žmogų. Rašydama man laišką, neužmiršk parašyti nors trumpai, kaip ten viskas buvo. Man labai įdomu…

 

Taip pat parašyk, koks ten dabar pas jus oras, ar užraugėte kopustų ir apie kitus dienos dalykus. Milane nešalta, bet beveik visą laiką lyja. Sako, kad jau trečias mėnuo, kai toks biaurus oras (itališkai „cattivo tempo“).

 

Valduti! Man tavo mamytė parašė laišką, kad tu labai išdykauji. Žiūrėk, būk geras berniukas, o tai aš tavęs nemylėsiu ir nieko tau neparvešiu, grįždamas pas jus iš Paryžiaus. Tau, Valduti, tur būt, labai liūdna be manęs? Niekas Tavęs nepakiloja, eilių nepaskaito… Jeigu būsi geras, visuomet klausysi mamytės, aš greitai parvažiuosiu ir tuomet mes su tavim vėl būsime vyrai ir drauge gyvensime. Na, o dabar kol kas – lik sveikas ir nevaitok! Bučiuoju Tave, mano mažyti. Tavo tėvelis, Petras Vaičiūnas.

 

Tu, Tėfute, rašai, kad žalio mašisto suknelę sau siuvi. Gal būt ir gražiai atrodysi. Priklausys, kaip bus pasiūta. Aš manyčiau arba greičiau norėčiau, kad būtų aptempta. Italės daugiausia juodas sukneles dėvi.

 

Jeigu sutikti p. Lubicką, pasakyk jam, kad aš jam rašiau du laiškeliu ir laukiu nuo jo keletą žodžių. O P. Kubertavičius tur būt pyksta ant manęs už ką nors, kad nemalonėja prabilti? –

 

Na, prirašiau Tau – visą krūvą. Ach, kad greičiau tie mėnesiai bėgtų – taip jau mano širdį traukia pas Tave, mano brangioji drauge, mano miela mergaite, mia cara moglie, mia donna, mia bellezza, mia cara Tėfa, mia bella signora… O, kaip aš Tave dabar apkabinęs prispausčiau prie savo karštai plakančios širdies, kaip aš Tave, mano mažyte, pamyluočiau, kaip aš Tave karštai visą išbučiuočiau… Na, lik sveika ir linksmutė… Ė, Tėfute, pakilk aukščiau visko, būk kupina gyvenimo, nusikratyk liūdesio… Ženk kaip saulė pro gyvenimo miglas, kurios pastos Tau kelią… Atmink, kad turi mano asmeny amžiną draugą… Ranką, mano drauge! Tavo Petras

 

Šai ką Jusų Petras keikias; zubrina italų kalbą ir laiškus rašo o kai pavargsta, tai makaronus valgo. Širdingas linkeimas J. Bieliunas

 

Sveikink visus mano prietelius. Petras

 

---

 

Roma, 1926.XII.13

Mano brangioji!

 

Tame pačiame voke siunčiu p. Antanui Maliukevičiui įgaliojimą gauti mano stipendiją ir laišką, kuriame jį prašau dar prieš Kalėdas išsiųsti man pinigus. Jeigu jis negalėtų to padaryti, tuomet Tu, Tėfute, susidėjus su Viktorais, išsiųsk man nupirkus kokių 190 dolerių, o paskum, kai p. Antanas gaus mano stipendiją, pasiimsite sau tuos pinigus. Vienu žodžiu – šiaip ar taip, bet aš, Tėfute, tikiuosi gauti pinigus vėliausiai prieš Naujus Metus.

 

Tu man, mano brangioji, labai nepavydėk, nes aš, ne kiek teturėdamas dolerių, kartais labai vargstu: pavyzdžiui – važinėju III klase, kuri daug biauresnė nei Lietuvoj, o Romoj dabar gyvenu tokiame kambarėly, kokiame ir kalėjimuose būdamas negyvenau. Jeigu ne užsidegimas bei noras vis daugiau pamatyti, dar šiandie sėsčiau į traukinį ir for į Lietuvą. Anot p. Kubertavičienės – tegu jie pasikaria su savo tokiomis stipendijomis, ypač dabar, kai už dolerį vis mažiau ir mažiau begaunu italų lirų…

 

Šiaip jau, Tėfute, esu tvirtas ir pasilsėjęs dvasia. Jaučiu, kad ši kelionė daug gera man suteiks.

 

Roma, žinai, kaip Roma – pats miestas nedidelis, gyvenimo pulsas jame visai provincijos miesto, bet už tai visos senovės liekanos, muziejai, architektūros kūriniai – tai jau iš tikrųjų kažkas nepaprasta, o šv. Petro Bažnyčia – tai tiesiog stebuklas, kuriuo negali žmogus atsigėrėti.

 

Čia dar tebežaliuoja visi medžiai ir saulė kasdien šviečia, bet man, o taip pat ir kitiems čia lietuviams visą laiką šalta, ypač kambary, bute, kurių čia nešildo pečiais.

 

Aš jau senai nuo Tavęs beturėjau laišką. Man labai rūpi, kaip jūs ten gyvenate. Šį laišką gavus, tuojau, Tėfute, parašyk man apie save, apie Valdutį ir apie mano pinigus.

 

Dieve Tu mano, kuo greičiau Jus pamačius! Aš, tur būt, sausio mėnesio pabaigoje iš Paryžiaus jau važiuosiu pas Tave, mano brangioji, mano geroji, mano gyvenimo saule, o dabar siunčiu Tau iš Amžinos Romos amžinus Tau savo širdies jausmus… Norėjau Tau išsiųsti skarą ir karolius, bet kolei kas vis dar nėra progos. Tur būt teks jau su savim Tau juos parvežti.

Na, lik sveikutė, mano Angele ir pabučiuok Valdutį.

Tavo Petras

     Adresas: Italia

          Signior Pietro Vaičiunas

          Legation de Lithuanie

          Via Nicolo Porpora, 20, Roma

 

Labų dienų visiems. Petras

 

---

 

Roma, 1926.XII.23

Mano gyvenimo sapne!

 

Vakar vėlų vakarą, kada labiausiai buvau nusiminęs ir nuliūdęs, susilaukiau iš Tavęs, brangioji, laiško. Kiek jis man džiaugsmo suteikė – tik vienos mano šalto kambario sienos težinos. Ačiū Tau, mano išdidi mergaite, už šitą Tavo laišką! Ir aš dabar kaip gyvas žmogus švęsiu Kalėdas, nes mano širdy vėl užgimė gyvenimo džiaugsmas ir aušraspalvė viltis.

 

Bet už ką gi Tu, mano mažyte, ant manęs buvai susirūstinus?! Nereikia, Tėfute, pykti, ypač dabar, begyvenant man svetur. Kai sugrįšiu pas Tave, tada Tu man galėsi viską pasakyti, kas gėlė Tau jautrią moters širdį, ir aš tuomet visa savo meile ją Tau pagydysiu.

 

Man, Tėfute, bereikia jau tik keletą dienų baigti susipažinti su Roma. Gavęs iš Tavęs pinigus, aš bėgsiu iš to miesto, kaip iš šiaurės polio, nes tiek jame pristipau, kaip niekados gyvenime. Net šaltame Petrapily nė karto neteko taip šalti. Ot tau ir šilta Italija, kur amžinai saulė šviečia ir visą laiką palmės žaliuoja… Mane tiesiog net pyktis ima… Aš kasdien ėmiau visas praustis šaltu vandeniu, kad šiaip taip gelbėtis nuo įkyraus šalčio. O valgymas!.. Tu juk, žinai, Tėfa, kad aš nemėgėjas gardžiai ir daug valgyti, bet dabar visą laiką vaikščioju pusbadęs ir sapnuoju Lietuvos duonelę ir kitus jos sočius ir skanius valgius. Fu, net gėda rašyti…

 

Apie visus pastarųjų dienų Lietuvoj įvykius aš, Tėfa, puikiausiai žinau iš italų spaudos, kuri apie viską juo smulkiausiai rašinėja.

 

Tu sakai, kad man gali atimti stipendiją. Nemanau, Tėfa. Bet jeigu iš tikrųjų taip atsitiktų, tai didelio čia daikto. Šiaip ar taip bus, bet iš Paryžiaus aš sausio mėn. pabaigoj manau parvažiuoti namo. O ten paskum matysime, kaip reikės mums apsiversti. Gal būt pavasarį drauge su Tavim galėsiu kur nors pavažiuoti, kad ir Tu savo akim pamatytum tą svajojamąjį užsienį, kur tiek daug ir gera ir bloga yra. Kad tik mūsų Lietuvoj viskas ramu būtų. Aš taip dabar čia nerimauju dėl jos.

 

Kūčių valgyti mane pakvietė p. p. Čarneckiai. Ten bus, tur būt, visa lietuvių kolonija, gyvenanti Romoj. Ką aš per šventes veiksiu, pats nežinau. Liūdniausias man bus laikas. Žinoma, jeigu gausiu iš Tavęs laišką, tai būsiu linksmas ir ruošiuosi į kelionę. Lik sveikutė ir linksmutė, mano brangioji Drauge ir pasakyk Valdučiui, kad aš už mėnesio greituoju traukiniu skubėsiu iš Paryžiaus jį pamiluoti. Labų dienų visiems mano pažystamiems.

 

Bučiuoju Tave – Tavo Petras.

 

Ačiū už Dievo pyragą. Siunčiu Tau savo fotografiją, kuri Tau puikiausiai nušvies mano sielos dabartinę nuotaiką. Tavo Petras.

 

---

 

Roma, 1926.XII.26

Mano gyvenimo paguoda!

 

Šiaip taip praleidęs pirmąją dieną Kalėdų belankydamas bažnyčias, kurių čia yra 869, atsiguliau nuvargęs ilsėtis. Atsikėliu rytą – ogi lietus lyja kaip iš kibiro. Na, manau sau, ir Kalėdos man šiemet. Kambary šalta ir liūdna tokią dieną sėdėti. Per lietų nudulinu į buvusią šv. tėvų tvirtovę, vadinamąją Castel Sant Angelo. Baisiausieji kalėjimo urvai, kuriuosna gyvus užmurydavo žmones; paskum įvairiausi ginklai bei įrankiai žmonėms kankinti ir bendrai viduramžio dienų žiaurumo liekanos. Fu… Visa tai galutinai mane pribaigė… Bet ateinu į pensioną valgyti makaronų – ir iš karto visas glėbis džiaugsmo: randu Tavo laišką… Skaitau, džiaugiuosi… Rodosi ir tie patys makaronai toki gražūs, toki gardūs… guli vienas ant kito ir laukia, kad aš juos imčiau gardžiai valgyti… Bevalgant man trečiąjį davinį – obuolį ateina laiškanešys ir įteikia man didžiausį pakietą, kuriame randu 170 dolerių. Dar smagiau širdis ima plakti… Viskas, Tėfute, gerai, bet visų geriausiai tai, kad Tu mane myli… Aš šiandie toks laimingas, koks dar gal būt niekuomet nesu buvęs…

 

Dabar viskas tvarkoj. Ryt anksti rytą imsiu rūpintis vizų reikalais ir kai tik gausiu iš prancūzų leidimą, tučtuojau – į Paryžių.

 

Kokia Tu begaliniai gera esi, mano mylima žmonele – net atsisakinėji nuo dovanų, bijodama mane nuskriausti. Ne, mano brangioji!.. Aš dabar galiu keletą dienų nevalgyti, bet Tau, ką žadėjau, tą ir parvešiu. Taip, mano gražuole… Aš dabar vėl naujai atgimiau ir esu laimingas, kaip kūdikis…

 

Tu, Tėfute, manai, kad aš negalvoju apie Tavo kelionę į užsienį?! Apsirinki, mano mergaite. Jeigu aš turiu kitus planus, negu Tu, tai kaip tik turėdamas omeny Tavo apsilankymą į platųjį pasaulį. Juk jeigu aš sėdėsiu užsieny ir baigsis mano stipendija, tuomet vieną gražią dieną atsidursime visai be pinigų. Aš mat, Tėfa, vyriškai galvoju. Reikia taip susitvarkyti, kad aš galėčiau šį tą uždirbti. O turint maždaug 1500 litų galima apvažiuoti visą Europą. Tat būk ramutė ir nekaltink manęs be reikalo. Pirmas žingsnis tik sunkus. Juk, kai aš dabar žinau, tai į Berlyną nuvažiuoti daug lengviau nei į Pagelažius, nebeminint jau Aukštakalnių.

 

Ir man, Tėfute, labai gaila p. Mortos. Reikia ką nors daryti, kad jai visas gyvenimas palengvėtų. Juk taip negalima be jokios šviesesnės vilties gyventi.

 

Na, sveikinu Tave sulaukusią Naujų Metų! Duok Dieve sveikatos ir pasitenkinimo gyvenimu! Bučiuoju Tave, mano brangioji drauge… Pabučiuok Valduką ir p. Mortą.

Tavo Petras.

 

Siunčiu tau fotografiją – dar Berlyne trauktą – drauge su p. Sidzikauskiene. P.

 

---

Roma, 1926 m.

Mano mylimoji, šiandien paskutinė senųjų metų diena. Aš N. Metus sutiksiu svajodamas apie Tave. Nors ir toli nuo Tavęs ir Valdučio esu, bet man gera, kad aš Jus turiu. Vakar nupirkau Tau baltą didelę gražią skarą, o šiandien karolius. Ryt poryt išvažiuoju iš Romos. Na, likite sveiki ir linksmai sutikite N. Metus. Bučiuoju Jus karštai karštai.

 

Jūsų Petras