Velykos

nuo kryžiaus nuėmėm naktį
ššš nesakyk nieko
padėjom ant lentų
tuoj mesim burtą dėl mėnulio
drobulė tau iš rankų krenta
panagės juodos nuo parako
šnara žolė ir slyvynai
perkaitę
skauda galvą

praeis
tuoj eisim
surinkti vinis

kaip pasiruošti į ligoninę

kai iki lankymo valandos
dar likę

apeiti ratu kambarį
apeiti darsyk
pataisyti pasvirusius paveikslus
pasvirusias nuotraukas
dulkes ant jų
kad šypsenos nebūtų pasvirusios

apeiti kambarį
perversti laikraštį
užversti padėt ant stalo
neatsimint ar jis lietuviškai
apžiūrėti nuotraukas
šeimos albumus
atsiminti užsiknisimą juos vartant
ir tuos momentus
kurie kažko suskalsėja

apeiti kambarį
triskart prisėsti prie maisto
triskart ryti gumulą gerklėj
triskart gurkštelėti vandens

atsistoti

atsisėsti

atsistoti
nueiti prie šaldytuvo
atverti
žiūrėti 16 minučių
uždaryti

grįžti į kambarį
kuris neapsakomai tuščias
paglostyti durų rankeną
kuri pati nejausdama vėsta
ją sušildyti kad rankų nepamirštų

nueiti į balkoną
pilstelėt ant džiūstelėjusių gėlių
iš rundeliuke likusio
jos parnešto lietaus

apeiti balkoną
perbraukti pirštais staliuką
paremtą simonaitytės raštais

grįžti į kambarį
įsikniaubti į pagalvę
persigėrusią vasaros
gniaužti kumščius
su laikrodžio tik tak
tik tak

tada nueit į virtuvę
nusiplaut akis
užsikaist kavos
žiūrėt į sieną

užsipilt kavos
palikt
kad išmoktų dorai atvėsti

eiti per kambarius
pirštais braukti tapetus
mąstyt jų rašyseną
juk niekada nesi to daręs
ir nedarytum

tada prieit prie drabužinės
pataisyti šalikus
nuvalyti šešėlius
užsimerkti

tada grįžti į kambarį
pasiimt kaip niekad sunkius raktus

persižegnot
ir eit pro duris

nes gal
paskutinįsyk

pasienis

skruzdės tapsi palei sieną
laukia sargybinio
kad pakeltų šapo užkardą
ukrainiečiai ir lenkai
viskas sumišę
skylėtos durys
visur lietuviški lipdukai

išeina pertraukiaut
kas su puodeliu
kas su keliais
dokumentus išneša
vaikiškoj plastikinėj vonelėj
visi klausinėja kas paskutinis
į muitinę –
kaip pas gydytoją –
tik neaišku kur mažiau skauda

paramos deklaracija
popierizmai
kažko klausia
bandai išsisukt su ženklų kalba ir dekuju
pasienietis pažiūri padangų polius bagažinėj
turniketų antiką
toliau pildo dokumentus

praleidžia

jau beveik sutemę
kryžkelės nuskalpuotos
bandai sušapaut ramybę
lenki duobes spidometras šokčioja
praskrieja 94-tų pasatas su 44 kilovatais
mažiausiai ant 150
kiaurai tamsai į gerklę

lvive pusto balandį
pro sniegą braunasi trešnių žiedai
balti balti

kaip ir kiti miestai
tarp dokumentų
vonelėse
kur vanduo baiginėjasi

užvakar buvo užvakar

įsivaizduok: dabar nurašo giljotinas
gal perparduoda kaip senus autobusus
atleidžia iš darbo budelius
perskirsto nubudimų mokestį

į stiklinius pieno butelius
perpila saulėlydį
kioskuose pardavinėja teisę
į vakarykštį rytojų
ir tada labiausiai žinai
kad užvakar buvo vakar
ir kad tai visai ne stalo žaidimas

mes sukrovę ant seno veidrodžio sumuštinius
paserviravę save iš praeities
ant paveikslo supjaustę mėsą

žinom kad nieko gero
žinom kad jau atleisti
žinom kad nieko nepadarysim
ir toliau imam sumuštinius
kol ant veidrodžio lieka
tik užteptas sviestas

Vilnatvė

viena degalinė kita
trečia susiliejo
duobės kurias kasuos sau
bet neišsirenku
todėl jų tiek daug automagistralėj

tada vingiai
birželinimaisi
trikojai kur vos spėji
pristabdyt

tada kryžkalnis
kažkada dar klevalapis
čia pamečiau bamperį
paskui išmokau jį sutvarstyt
suplėšytais skudurais

toliau kaunėjimai
liūdesio makulatūra
pasukimai ne ten

užkaltas variklis
keiksmažodžiai
traliuko vairuotojas:
seni jei nori stebuklo
išgerk

tada tolyn
pro besibraunančius miškynus
bandančius nuslėpti vidinę audrą
pirmus kartus
pirmas baudas

tada išklibusios durelės
jų bintavimas tvarsčiu iš vaistinėlės
kol jos ima ir užsitrenkia
ir negali atsiverti
bijai kad į tave amžiams įeis
netikrumo skersvėjai

tada vilnius
paskutinės šypsnių stotelės
nuovargio atplaišos
tokio stipraus
kai mąstai:
jau geriau sustot prie žalios
nei važiuot per raudoną

tada vėl gedimai
bamperio bintavimas
žibinto pritvirtinimas
į laikiklį prikišant degtukų

taip pat atvilninu
buvimas vilniuj yra vilnatvė

vilnatvė tai
vilnatvė
ir gal jaunystė
kuria galiu pasiteisint
kad iki šiol
babelį
klijuoju izoliacija

žemėlapiai

vienatvė
tave sužemėlapiuoja

imi atsiminti
kaip nueiti nuo vieno savęs prie kito
nuo savęs liūdno prie savęs ištveriančio
ir nesvarbu kad nuorodas
iki tų taškų
pratrina susišypsojimai

vis tiek išmoksti jas suvesti
susmilkiniuoti pulsą
sugrąžyti rankas
į savitvardos konstituciją

kartais žemėlapy kyla spūstys
kartais negali prasibraut pro atmintį
jei nėr aplinkkelio

kartais nusigrimuoji apatija
kartais – tamsa
kartais imi skaičiuoti kelius
per laukus ir durpynus

dabar musių karalystėj
vyksta rinkimai

dabar kepi čirvinius blynus
ir jų nevadini širdelėm

dabar žemėlapis
rodo kitus miestus

tolsti
tik nežinai
nuo ko