IŠ TAMSIŲJŲ VIDURAMŽIŲ SKLINDA ŠVIESA
LORETA JASTRAMSKIENĖ

Šiais metais skaitytojai sulauks knygos, išsklaidančios populiariosios kultūros mitą apie tamsiuosius viduramžius. Ją galima vadinti vidur­amžių advokate.

Tūkstantis metų po Romos žlugimo pavadinti viduramžiais, o ištarus šį žodį mintyse išnyra nevalyvi, neapsišvietę, žiaurūs žmonės, kančia ir skurdas, vargas ir dantų griežimas. Ar visa tai atitinka istorinę tikrovę, pasakoja į lietuvių kalbą išversta žinomų amerikiečių medievistų Matthew Gabriele’o ir Davido M. Perry’o knyga „Šviesieji amžiai“. Knygą leidžia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, į lietuvių kalbą išvertė Jurga Grunskienė, o leidimą finansavo Lietuvos kultūros taryba.

„Mūsų šviesieji amžiai tikrai nėra paprasti ar švarūs, veikiau sujaukti ir žmogiški, tačiau, manome, kad apie juos pasakodami kiek įmanydami priartėjome prie tiesos“, – skelbia Europos viduramžių istorikai. Jų kūrinys, išleistas XXI a., 2021 m., atskleidžia tamsiaisiais viduramžiais vadinamo laikotarpio šviesiąją pusę, kviesdamas skaitytoją kartu keliauti nuo V a. Romos žlugimo iki XIV a. pabaigos (nors autoriai teigia, kad Roma nežlugo – imperija pamažu perėjo į naują, kitokį krikščionybės amžių).

Dantės Aligjerio freska Uffizi galerijoje, Florencijoje. Dailininkas Andrea del Castagno, 1450. Publikuojama
pagal viešosios prieigos (PD) licenciją

M. Gabriele’as ir D. M. Perry knygą rašė savo namuose, kai buvo paskelbtas karantinas, COVID-19 viruso sėjama mirtis vadinama maru, dabartis prilyginama viduramžiams, o tai, autorių teigimu, yra žalinga, nes „viskas kur kas sudėtingiau nei vien tai“.

Knyga pradedama pasakojimu apie koplyčią Ravenoje, kurios lubas maždaug 430 m. nedidelis būrys amatininkų pavertė mėlynu dangumi. Toks buvęs Galos Placidijos, Romos imperatoriaus sesers, vestgotų karalienės, Vakarų Romos imperatoriaus regentės noras ir įsakymas. Autoriai knygą baigia ten pat, tik jau 1321-aisiais, susitikimu su italų poetu Dante Aligieriu, kurį, pasak autorių, regis, jaudino Galos Placidijos mauzoliejaus ramybė ir gretimoje Šv. Vitalijaus bažnyčioje esančios imperatoriaus Justiniano ir Teodoros mozaikos. „Veikiausiai kaip tik čia, Ravenoje, po tviskančiais, kone prieš tūkstantmetį pastatytos koplyčios skliautais, jį aplankė įkvėpimas sukurti paskutinę „Dieviškosios komedijos“ knygą „Rojus“,“ – rašoma „Šviesiuosiuose amžiuose“.

Apie įvykius tūkstantmečio istorijos atkarpoje pasakojama atsisakant stereotipinio primityvios, laukinės viduramžių Europos vaizdavimo. Autoriai pastebi, kad „Tamsiųjų amžių“ idėjos šalininkams net grakščiosios arkos, žvilgantis metalas ir žėrintys vitražai yra nuosmukio ženklai. Tačiau neįmanoma nuginčyti, kad lemiamą reikšmę Europos civilizacijos raidai turėjo būtent viduramžiai. Aprašomame tūkstantmetyje išaugo miestai kaip ekonominiai centrai, sutvirtėjo katedrų, vienuolynų, universitetų reikšmė, XIII a. pradėta statyti Florencijos Švč. Mergelės Marijos Gėlių katedra, Šventojo Kryžiaus bazilika, nutiestas Ponte Vecchio (Senasis tiltas), Prancūzijoje iškilo Šartro Dievo Motinos katedra, pradėta statyti Paryžiaus Dievo Motinos katedra, Prahoje Karolio tiltas ir daugybė meno šedevrų, žavinčių pasaulį naujausiais laikais, šiandien pritraukiančių milijonus lankytojų.

Temą chronologiškai tyrinėjantys istorikai remiasi ano meto pasakojimais, meno kūrinių ir archeologinių paminklų gyvais aprašymais. Vaizdinga šių dienų kalba aprašomi Europa ir Viduržemio jūra, Azija ir Afrika, istorinės asmenybės – frankų imperatorius Karolis Didysis, Prancūzijos karalius šventasis Liudvikas IX, Romos valstybės veikėja Gala Placidija, Mongolų imperijos įkūrėjas Čingischanas, vienuoliai, tapę šventaisiais ir mokslininkais, pvz., Hildegarda Bingenietė, 2012 m. paskelbta bažnyčios mokytoja, Prancūzijos ir Anglijos karalienė Eleo­nora Akvitanietė, filosofai Averojus, Maimonidas, Tomas Akvinietis, karingieji vikingai, riteriai, – o kartu ir kryžiaus žygiai, Juodoji mirtis, Bizantijos imperijos iškilimas. Ji nušviečia neteisingą ir netikslią žodžio „viduramžiai“, kaip tamsos ir prievartos, konotaciją, o daugybė įvykių ir istorinės asmenybės tarsi sustabdo laiką ir leidžia skaitytojui apsilankyti šviesiose amžių erdvėse.

Kai istorija pasakojama atsisakius mitų ir stereotipų, užmestas tamsus viduramžių dangalas plyšta ir aplinkui pasklinda šviesa. Ji ir buvo pagrindinis autorių medievistų tikslas. Regis, jiems pavyko.

ŠVIESIEJI AMŽIAI
MATTHEW GABRIELE, DAVID M. PERRY

Karolio tiltas Prahoje, pradėtas statyti viduramžiais, apie 1357 metus. Asmeninio archyvo nuotrauka

Septynioliktas skyrius.
Žvaigždės virš aštuonkampio kupolo

Miesto piliečio statusas viduramžiais buvo gana oficialus, ypatingas, priklausė nuo lyties ir turėtojui suteikdavo tam tikrų teisių bei privilegijų, nors pasitaikydavo atvejų, kai jis būdavo neoficialiai išplečiamas ir miesto piliečiu buvo laikomas bet kuris individas, gyvenantis tam tikros vietovės ribose. Miesto piliečiai aktyviai dalyvavo bendruomenės gyvenime, besireiškiančiame įvairiomis, kartais iš dalies sutampančiomis formomis. Viduramžių miestietis galėjo būti miesto pilietis, priklausyti tam tikrai parapijai, būti savanoriškos labdaros draugijos ir (arba) profesinės organizacijos narys, konkretaus miesto rajono ar apylinkės gyventojas, tapatintis su konkrečia miesto bendruomene, dalyvauti visų pirmiau išvardytų struktūrų padalinių veikloje. Kartais šie gyventojų susivienijimai atlikdavo kelias funkcijas – pavyzdžiui, kurio nors amato gildija užsiimdavo labdaringa veikla; parapijos hierarchijoje rasdavo vietos kokia nors pusiau religinė brolija. Tad toks iš dalies sutampančių funkcijų, pusiau lygiaverčių bendruomenių egzistavimas verčia suabejoti teiginiu, kad viduramžių visuomenė buvo griežtai hierarchinė ir nesudėtinga. Žmonės tada, kaip ir dabar, gyveno gana turiningą gyvenimą ir dažnai viena bendruomene neapsiribodavo.

Vienas ryškiausių viduramžių miesto bruožų – gildijos arba cechai. Žinomiausios buvo amatininkų ir prekybininkų gildijos (pirklių, audėjų, bakalėjininkų ir panašiai). Į jas jungėsi panašių profesijų žmonės ne tik tam, kad būtų patogiau mokyti naujus narius, bet ir siekdami nustatyti standartus, kontroliuoti kainas, mažinti konkurenciją, atlikti įvairias kitas tarpininkavimo, reguliavimo funkcijas, netgi kartu švęsti šventes. Parapijose dažnai veikė įvairios religinės brolijos, susijusios su tam tikromis šventėmis, viešomis apeigomis ar labdara. Miestiečiai taip pat mėgo burtis į įvairius susivienijimus, susijusius su gyvenamąja vieta, luomu, labdaringa veikla, ar net norėdami drauge išgerti. Apibendrinant galima pasakyti, kad šių gildijų funkcijos dažnai iš dalies sutapdavo ir nebūdavo griežtai apibrėžtos, kitaip tariant, jos nebuvo steigiamos vien ekonominiu, religiniu ar socialiniu pagrindu.

Burdamiesi į įvairias bendruomenes, miestiečiai išsiugdė puikias įstatų rašymo tradicijas ir unikalias balsavimo sistemas. Savivaldos struktūrose jie rinkdavo merus, teisėjus ir kitus pareigūnus. Konkrečios apylinkės gyventojai rinkdavo seniūną ar skirdavo savo atstovą. Stambesnių tarybų nariai balsuodami išrinkdavo smulkesniųjų narius. Nė viena iš šių sistemų neužtikrino visuotinės demokratijos: miestuose teisę balsuoti turėjo tik vyrai, cechuose – tik meistrai, o vietos bendruomenės kai kada taikė turtu ir nuosavybe grįstus reikalavimus balsuotojams. Panašūs atrankos kriterijai buvo ir Antikos respublikose – Atėnuose bei Romoje. Jos dažnai laikomos šiuolaikinių balsavimo sistemų pirmtakėmis. Ir seniau, ir netgi dabar rinkimų sistemos beveik visada formuoja elektoratą, į jį neįtraukdamos tam tikrų žmonių. Savo teisę rinkti valdovus visada pavydžiai saugo tie, kurie jau ir taip turi valdžią. Vis dėlto reikia pastebėti, kad balsavimas buvo gana įprasta viduramžių miestų gyvenimo dalis.

Italijos miestai yra tik vienas iš šios demokratijos pavyzdžių, tačiau gana svarbus. Didelių ir mažų, įsikūrusių pakrantėse ar netoli jų, skirtingu mastu prižiūrimų imperijos, popiežiaus ir karaliaus, šių Italijos respublikų laivai plaukiojo po visą Viduržemio jūrą. Jos priimdavo užsienio pirklius ir pačios buvo žmonių (tik ne visada savanoriškai, mat vergų prekyba buvo vienas pagrindinių šių miestų pajamų šaltinių), prekių ir idėjų sklaidos visoje Europoje priemonė. Svarbiausia šiuos miestus suvokti ne kaip kokį nors viduramžių Europos istorijos išskirtinumą, o kaip įprastą reiškinį. Jie yra tokia pat įprasta dalis to, ką įsivaizduojame išgirdę žodį „vidur­amžiai“, kaip ir Velso pilis, Vokietijos katedra ar Islandijos ūkis. Taip yra ne tik dėl miestų sąsajų su platesniu viduramžių pasauliu, bet ir todėl, kad gyvenimo būdas juose, jų valdymo struktūros ir sukurta materialioji kultūra nebūtų atrodžiusi svetima londoniečiui, paryžiečiui ar net laukuose plušančiam valstiečiui.

Ypatinga viduramžių miesto gyvenimo dalis – balsavimas – kartais būdavo pasitelkiama renkant valstybės valdžią, o kai kada – organizuojant savivaldą. Viduramžių balsavimo sistemos dažnai būdavo slaptos ir įmantrios, taip tariamai siekiant apriboti balsuotojų blokų ar frakcijų formavimąsi, bet iš tikro paprasčiausiai norint užtikrinti, kad valdžia liktų tų pačių valdančiųjų rankose. Nors skirtingu laiku ir skirtingose vietose padėtis, žinoma, buvo nevienoda, apskritai galima teigti, kad kaimo vietovių gyventojai dažniausiai buvo priklausomi nuo didikų apsaugos ir jų ekonominių bei socialinių įgeidžių. O miestų gyventojai, pasitelkdami kolektyvinę galią, gebėjo labiau paisyti savo interesų ar supriešinti grupuotes tarpusavyje. Pavyzdžiui, viduramžių Anglijos miestai Batas ir Velsas buvo įkūrę rinktinius skirtingų amatų atstovus vienijančią korporaciją. Kilus tarpusavio nesutarimams, jie galėjo juos spręsti vidaus arbitražo būdu ir taip išvengti įprastų teisminių procedūrų. Sostinėse, kaip antai Londone ir Paryžiuje, taip pat veikė pirmiau aprašytos savivaldos struktūros, bet gyventojai savo santykius dar turėjo derinti su karaliaus valdžia. Londono pasiturinčiųjų sluoksnis nuolat palaikydavo karalių šio ginčuose su didikais žemvaldžiais, todėl XIII amžiuje gavę iš jo tam tikrų lengvatų miestiečiai įgijo daugiau savarankiškumo ir politinių galių.

XI–XII amžiuje, kai aukštuomenė siekė perimti miestų kontrolę, baimindamasi vis didėjančios jų savivaldos, miestiečiai ėmė reikšti nepasitenkinimą ir reikalauti daugiau nepriklausomybės nuo paveldėjimo teisę turinčių valdovų – tiek vietinės, tiek regionų aukštuomenės. Retsykiais šiuos nesutarimus pavykdavo išspręsti draugiškai, nes galimybės gauti daugiau pelno iš regioninės ir užsienio prekybos skatino karalius, kunigaikščius ir grafus laisvinti miestų valdymą mainais į mokesčių ir rinkliavų pajamų dalį. Tokių susitarimų pagrindu buvo įmanoma taikiai suformuoti „komuną“ – oficialią, korporatyvią piliečių valdžios struktūrą, sprendžiančią, kaip turi būti valdomas miestas. Tačiau ilgainiui nepriklausomybės ėmė siekti vis daugiau miestų ir jų vadovams teko spręsti, kaip miestas turėtų laikytis didesniųjų galių, pavyzdžiui, Šventosios Romos imperijos ar popiežiaus institucijos, atžvilgiu. Dar ilgą laiką, jau atslūgus miestų bendruomenių maištų bangai ir keliems šimtmečiams įsitvirtinus demokratinėms savivaldos sistemoms, miesto politika lengvai galėjo virsti ginkluota skirtingų grupuočių kova. Tokiomis akimirkomis atrodė, kad perėjimas nuo paveldimo valdymo prie demokratijos, ar bent jau renkamos oligarchijos, reikalauja taikyti smurtines priemones.

Gana vėlai didžiosios politinės galios įgijusi Florencija visomis išgalėmis siekė nepriklausomybės per daugybę audringų konfliktų tarp šio regiono kilmingųjų, popiežių ir imperatorių. Imperatoriui Henrikui V (1111–1125) paskyrus jam lojalų Vokietijos grafą perimti valdžią Toskanoje, toskaniečiai sukilo, galiausiai grafą nužudė mūšyje ir įkūrė nepriklausomą komuną. Jos centras buvo Florencijoje, o jai vadovavo kelios įtakingiausios aristokratų šeimos. Formaliai toskaniečiai liko imperijoje, tačiau nebepavaldūs jokiam paveldėjimo teise valdančiam didikui ir palaikė sudėtingus santykius su imperatoriumi. Florencija buvo įsikūrusi žemyno gilumoje, bet prie susisiekimą palengvinančios didelės Arno upės, tad galėjo prekiauti ir dalyvauti tarptautinėje politikoje. Per XII amžių ji suklestėjo. Miestas trumpam buvo praradęs nepriklausomybę, kai jį užkariavo imperatorius Frydrichas Barbarosa, bet 1200 metais Florenciją vėl ėmė valdyti komuna.

Tačiau imperija savo įtaką išsaugojo, o tarptautiniai valstybių kūrimosi reikalai kurstė kovas tarp skirtingų grupių, tarp skirtingų miestų ir jų viduje. XIII amžiaus pabaigoje nemenkos įtakos Florencijoje buvo įgijusi Dantės Aligjerio šeima, o pats Dantė, pirmas iš šeimos, ėjo aukštas pareigas miesto savivaldoje. Tada, rašytojo nelaimei, įtakingiausios miesto šeimos pasidalijo į dvi aršiai viena su kita kovojančias grupes; kiek supaprastintai aiškinant, viena jų rėmė popiežių, o kita – imperatorių (nors, tiesą sakant, tikėtina, kad šis susiskaldymas buvo tik pretekstas įtakingiausioms Florencijos šeimoms siekti vietinės valdžios). Kad ir kaip buvo, jos nuožmiai grūmėsi tarpusavyje, o jų nepalaikę florentiečiai, įskaitant Dantę, regis, mėgino pažaboti neteisėtai besielgiančius. Iš pradžių toji frakcija, kurią rėmė ir Dantė, įgijo valdžią ir ėmė statyti katedrą. Bet 1302 metais grįžo ir užėmė miestą kita grupuotė; jos nariai žudė ir trėmė savo priešus, tarp jų dabar atsidūrė ir Dantė. Reikėtų nepamiršti, kad to meto demokratija buvo viduramžiška, kaip ir visa paini frakcijų politika, ją lydėjo vilionės, žudymai ir netektys.

XIV amžiaus pradžioje iš Florencijos ištremtas Dantė pradėjo kurti savo „Dieviškąją komediją“, trijų dalių didžiulę poemą apie tai, kaip poetas aplanko pragarą, skaistyklą ir rojų. Ją rašė Toskanos tarme (viena iš italų kalbos tarmių). Pirmosios knygos pirmoji giesmė prasideda vienišo poeto, klaidžiojančio tamsiame miške, įvaizdžiu. Tai Dantė tremtyje. Bet, pakėlęs akis, jis mato saulėtekį ir tada ima kopti į kalvą, trokšdamas išvysti daugiau šviesos. Šis kūrinys yra ištisų šimtmečių žmonijos raidos kulminacija, tekstas apie pačius šviesiuosius amžius.

Daugeliu aspektų šios šviesos paieškos (galiausiai pasibaigusios sėkmingai) yra kvintesencinis viduramžių naratyvas, kuriame susipina ištisi šimtmečiai skirtingų regionų sąveikos, Vakarų Europoje prigijęs Aristotelis ir jo įtaka krikščionybės teologijai, viduramžių astronomijos, matematikos ir medicinos žinios. Tačiau „Dieviškoji komedija“ nėra inertiškas teologinis apmąstymas. Dantė taip pat remiasi turtinga istorija, įskaitant ir antikinę praeitį, kuri niekada nebuvo pamiršta. Po pragarą ir skaistyklą klajojantį poetą lydi senovės Romos poetas Vergilijus, tekste aptinkame ir kitų antikos asmenybių, mitologinių ir tikrų. Verta paminėti, kad tarp „dorųjų pagonių“, kurie išvengė pragaro, Dantė drauge su antikos draugais mini Saladiną, Aviceną ir Averojų (ir kitus). Žinoma, dėl krikščioniškų pažiūrų poetas negalėjo leisti, kad nekrikščionys atsidurtų rojuje, bet surado jiems vietą atokiau nuo amžinųjų kančių.

Dantės „Pragaras“, bene labiausiai įsiskverbęs į šiuolaikinių žmonių vaizduotę, ir jaudina, ir baugina. Tačiau šių vizijų tikslas nėra vien moralizuoti; Dantė kartu kuria ir kandžią politinę satyrą. Jis piktas dėl tremties, tad dešimtis savo politinių priešininkų ir aukšto rango dvasininkų, amžininkų, nutrenkia į pragarą ir galiausiai per savo alter ego poemoje mokosi apie Dievo ir pasaulio santykį, teisingumo taikymą ir politiką. Atokiausioje, giliausioje pragaro vietoje kenčia išdavikai. Šio – devintojo – rato kančioms poetas pasmerkia blogiausius Italijos frakcinės politikos veikėjus – arkivyskupą, išdavusį savo bendrininką (įmūrijo jį kartu su sūnumis ir leido lėtai mirti iš bado), vienuolį, per pokylį išžudžiusį svečius, ir net patį Šėtoną, kurio trys burnos amžinai ėda Judą, Brutą ir Kasijų. Bet tamsiausią akimirką Dantei pavyksta išsilaisvinti, jis tiesiogine prasme perlipa Šėtono kūną, pereina per žemės centrą ir išnyra kitoje pusėje, kur jį pasveikina virš galvos spindinčios žvaigždės. Pragaro pabaigoje, palikęs chaosą ir susiskaldymą, nusidėjėlius ir kankinimus, Dantė išvysta šviesos ir vienybės viziją – šiame ir kitame pasaulyje.

Visa „Dieviškoji komedija“ veda į amžinąją šviesą (luce etterna). O pragaras vaizduojamas kaip vieta, kurioje iš viso nėra šviesos, – kelionė per jį Dantei padeda suprasti Dievo meilę kaip tos šviesos šaltinį, nušviestą žvaigždžių skraistės. „Pragaras“ prasideda Dantei klaidžiojant visiškoje tamsoje, o baigiasi, kai jis su Vergilijumi iškopia, lėtai išslenka „į ryškią šviesą“, keliauja, kol akyse jam sušvinta „skaisčios padangės“, kur „pagaliau vėl atsiveria žvaigždės“. Įdomu, jog visas tris knygas Dantė užbaigia tuo pačiu žodžiu – „žvaigždės“, dieviškosios vilties simboliu. „Skaistykla“ baigiasi Dantei apsivalius, atgijus ir pasirengus rojui: „…taip atgaivintas galiomis gyvybės, kaip augalai sužiūra ir atanka, – apsilankyti ten, kur žiba žvaigždės.“ O vėliau, „Rojaus“ pabaigoje, Dantė grįžta į žemę, išvydęs amžinąją šviesą, „bet mano valią, mano aistrą kreipė <…> tai Meilė valdo, – saulę, o ir žvaigždę“. Būtent meilė yra ta jungiamoji grandis, kuri susieja visą kūriniją ir šiame, ir pomirtiniame gyvenime. Galiausiai lieka viltis; visada yra viltis.

Taigi autorius nuolat atkakliai grįžta prie žvaigždžių ar užuominų į jas, ir tai labai simboliška, nes dabar, baigdami tyrinėti šviesiuosius amžius, grįžtame į Raveną. Kaip tik čia, šiame senoviniame mieste, žvilgančių mozaikų apsuptyje, ištremtas Dantė turėjo daugybę progų stebėti šiuos švytinčius Dievo ir amžinybės atspindžius. Pradėjo kelionę „Pragare“, vėliau kartu su vedliais keliavo po „Skaistyklą“ ir pagaliau pasiekė „Rojų“. Ši paskutinė rojaus vizija kupina paukščių, gėlių, gamtos grožio ir, žinoma, ryškios šviesos. Galbūt kaip tik Ravenoje, kur ir pradėjome savo knygą, tarp žvilgančių Galos Placidijos žvaigždžių, Dantę aplankė įkvėpimas. Niekada iš tikro nesužinosime, ar poetas specia­liai lankėsi mauzoliejuje ir atidžiai tyrinėjo jo mėlynai auksines, dangų vaizduojančias lubas, bet tikrai žinome, kad „Rojuje“ jis nukrypsta nuo tiesioginio pasakojimo ir kreipiasi į skaitytoją: „Tai pastovėk ir tu akis pakėlęs, skaitytojau, į kryžmą, regimą aukštybėj, kur vieną kelią kerta kitas.“ Toliau priduria: „Žavėkis šia nepaprasta kūryba ir Tuo, kuris akių neatitraukia nuo tų daiktų, kuriuos sukurt pavyko.“ „Nesibodėk, o knygiau, pasėdėti, kad šitas maistas nenueitų veltui <…>.“

Tad ir palikime Dantę Ravenoje, jo amžinojo poilsio vietoje. Vis dėlto prieš tai įsivaizduokime jį gyvą ir ieškantį žodžių savajai „Rojaus“ vizijai apibūdinti. Galbūt įsivaizduokime jį sėdintį savo klaupte, tuščiame Galos Placidijos mauzoliejuje, įdėmiai žvelgiantį į mėlyną dangų, bemaž prieš tūkstantį metų sukurtą vietos amatininkų iš smulkių lazurito plytelių ir stiklo gabalėlių su įlydytu auksu, vaizduojančiu žvaigždes. Įsivaizduokime tremties iškankintą, bet „Rojaus“ vizijos įkvėptą Dantę Aligjerį, imantį plunksną ir rašantį apie šviesą, švietusią visą tūkstantmetį, o dabar tiesiog mirguliuojančią nuo žvaigždėtą dangų primenančio koplyčios skliauto, ir taip užbaigiantį savo kelionę per amžinybę.