1

Austrų rašytojas Hermanas Brochas vienoje istorinėje esė iškėlė mintį, kad pastatų fasadai – tarsi lakmuso popierėliai, atskleidžiantys skirtingų epochų esmę. Galvodamas apie paskutinių XIX a. dešimtmečių Vienos architektūrą, jis priėjo prie nemalonios išvados: tik dekadanso visuomenėje galėjo atsirasti tokia teatrališka, eklektiška ir savavalė architektūra. Tai buvo neobaroko, neorenesanso ir neogotikos klestėjimo metas. Racio­naliam XIX amžiui būdingas gręžimasis į praeitį, Brocho manymu, atrodė kaip ciniškas bandymas pridengti jo paties skurdą. Kas ir kaip turėtų būti statoma, lėmė racionalūs, pirmiausiai ekonominiai sumetimai, tačiau pasirodė, kad racionalumo nepakanka – kažin ko trūko. Tad iš esmės utilitarūs statiniai buvo apvilkti dekoratyviniu apdaru. Stokojant ryžto ir tikėjimo, kad galima sukurti praėjusių amžių kūriniams prilygstantį architektūrinį ornamentą bei stilių, pradėta skolintis. Praeities turtai turėjo kompensuoti laikotarpio skurdą.

Neigiamas XIX a. eklektikos vertinimas buvo platesnio konteksto, nulėmusio moderniosios kultūros iškilimą, dalis. Prisiminkime kur kas aršesnį Adolfo Looso išpuolį prieš tą pačią Brocho kritikuotą architektūrą, arba Bauhauzo mokyklos įkūrimą paskatinusias viltis: kad modernusis pasaulis pagaliau atras savąjį stilių. Walteriui Gropiui žadant užgydyti pertrūkį tarp racionalumo ir grožio, funkcijos ir formos, vėl turėjo būti pasiekta architektūros harmonija.

Gyvenamasis namas Vienoje, Linke Wienzeile gatvėje, architektas Rudolfas Kmunke,
1896–1897. Steffeno Schmitzo nuotrauka, publikuojama pagal CC licenciją

Šiandien tos vizijos jau priklauso architektūros istorijai. Išmokome kitaip ir atlaidžiau žvelgti į architektūrą, kuri Brochui buvo cinizmo ir dekadanso atspindys. Tik ar jis buvo neteisus? O gal mes apsipratome ir išmokome žvelgti į šią architektūrą net kiek ciniškai?

Epocha, mums palikusi Vienos Ringstrasse, operetes ir Backhendl vištienos kepsnelius, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos atrodo žavinti, nors negrįžtamai prarasta ir nuslinkusi į idilišką praeitį, kurioje visad teka žydrasis Dunojus. Kad ir kaip būtų keista, šiandien architektai grįžta prie eklektiškos XIX a. architektūros, panašiai kaip XIX a. buvo grįžtama prie išraiškingų ankstesnių šimtmečių stilių. Eklektika, o kartu ir savavališkumas, įgavo naują kvėpavimą. Istorizmas tapo metaistorizmu. Prisiminkime, pavyzdžiui, postmoderniojo klasicizmo fenomeną.

Postmodernioji eklektika iš esmės skiriasi nuo XIX a. eklektikos. Tuomet perimti istoriniai pavyzdžiai vertinti rimtai. Taip pat rimtai kaip viduramžių architektūros provaizdžiai daugelyje neogotikinių JAV koledžų miestelių, kuriuose ne tik remtasi istoriniais meniniais pavyzdžiais, bet ir siekta išsaugoti bent užuominą į originalą suformavusį etosą. Šiandien tokia pagarba praeičiai skamba naivokai. Ne todėl, kad sutinkame su griežta modernizmo kritika XIX a. eklektikai: nebesame tokie įsitikinę, kad galėtume taip aistringai žvelgti į praeitį. Šiandien dauguma sutiktų, kad Gropiui ir jo bendražygiams nepavyko, kaip jie tikėjosi, panaikinti įtampos tarp funkcionalumo ir estetikos. Knygoje „Moderniosios architektūros transformacijos“ Arthuras Drexleris rašo: „Mes vis dar sprendžiame XIX amžių temdžiusį meno ir technologijos konfliktą.“ Vėl kyla noras susitaikyti su šia įtampa ir su dekoruotų angarų architektūra; vėl mėginama palengvinti funkcionalios architektūros niūrumą pasiskolintomis dekoracijomis, nors šiandien toks skolinimasis ir nebeatrodo pagrįstas. Kita vertus, postmodernistinė eklektika nebėra tokia rimta kaip XIX amžiuje. Ji laisvesnė, žaismingesnė, mažiau įbauginta praeities. Tačiau būtent todėl postmodernistinė eklektika mažiau tiki istoriniais skoliniais, ir pati tampa daug mažiau įtikinanti.

2

Knygoje „Kolaboracija ir sprendimas“ architektas Williamas Hubbardas rašo: „Jei reikėtų išskirti įvairiems modernistiniams judėjimams bendrą bruožą, greičiausiai tai būtų įsitikinimas, kad galima turėti skirtingus asmeninius skonius. Modernistas taip giliai suvokia kitoniškumo galimybę, kad patiria stiprų nerimą vien priimdamas savo paties skonį. Jam reikia įtikinamos priežasties jausti vienaip, o ne kitaip.“ Provokuojantis teiginys. „Kitoniškumo galimybė“ iš tiesų vis labiau priimama, ir ne vien menininkų – tai vis didėjančios laisvės padarinys. Kuo mažiau gyvenimas priklauso nuo gamtos ir kultūros, tuo didesnė laisvė; tuo didesnė ir savavališkumo grėsmė. Bet argi nuo to neapsaugo kokybiškas menas, tiesa, ne todėl, kad suteiktų mums priežastį jausti vienaip, o ne kitaip?.. Geras, sau pakankamas meno kūrinys suteikia viltį atsikratyti savavališkumo šmėklos, nuramindamas, nors ir trumpai, laisvės maištą. Toks kūrinys turi reprezentuoti save. Ar reikia įtikinančių argumentų? Jei menininkui tokių reikia, jis greičiausiai nerimauja dėl savo kūrybinės galios. Argi estetinė patirtis nėra liaupsinama kaip tik dėl gebėjimo išvaduoti iš argumentų poreikio?

Galima atkakliai laikytis nuostatos, kad savavališkumo problemą architektūroje pajėgūs išspręsti tik architektai menininkai. Tačiau taip neteisingai suprantama pati problema. Kitaip nei paveikslai ar skulptūros, pastatai negali būti autonomiški estetiniai objektai; architektūra negali tarnauti grožiui. Iš tiesų jei grožį suprastume kaip sau pakankamą estetinę būtį, architektūroje jis turėtų likti anapus funkcionalumo arba tapti jo priedu. Dėl modernaus skonio suteiktos autonomijos estetinei plot­mei, reikalaujančios „meno dėl meno“, architektūra lieka įstrigusi tarp estetinių ir gyvenimo reikalavimų. Roberto Venturi’o teiginį, kad „architektūra neišvengiamai yra sudėtinga ir prieštaringa jau vien dėl tradicinių Vitruvijaus elementų: tvirtumo, patogumo ir patrauklumo“, reikia vertinti rimtai, kaip ir iš jo išplaukiančias pasekmes. Estetinė perspektyva, ilgiau nei porą šimtmečių dominavusi tiek meno apmąstymuose, tiek meno praktikoje, neišvengiamai veda prie dekoruotų angarų architektūros. Šiuo požiūriu, tinkamas estetinio vertinimo objektas niekada nebus kas nors daugiau nei dekoracija. Bet jei taip, angaro ir dekoracijos ryšys gali būti tik savavališkas, ir nesvarbu, jei dekoracija atrodys kaip sau pakankama estetinė būtis – toks pat savavališkas, kaip ir ryšys tarp sienos ir ant jos kabančio paveikslo. Savavališkumo problema architektūroje kyla ne vien iš estetinės perspektyvos, bet ir iš nesugebėjimo pastatų vertinti
atskirai nuo gyvenimo, tik laikyti juos estetinio pasigėrėjimo šaltiniais. Tad problemos sprendimas nėra tik estetinis.

Man regis, Venturi nepakankamai rimtai vertina savo žodžius apie architektūros sudėtingumą ir prieštaringumą. Jam būdingas tradicinis įsivaizdavimas, kad geras meno kūrinys, apimdamas dviprasmybes ir įvairias įtampas, kurios jį tik sustiprina, dar turi tapti ir integruota visuma. Tą patį kriterijų Venturi taiko ir architektams: „Sudėtinga ir prieštaringa architektūra paklūsta visumos diktatui: per visumą arba visumos implikacijas atsiskleidžia jos tiesa. Architektūra privalo tapti vientisa rinkdamasi ne lengvą atskirties, bet sudėtingą įtraukties kelią. Daugiau nėra mažiau.“ Tik kaip suderinti gyvenimo ir grožio reikalavimus? Venturi’o raginimas siekti pakankamai stiprios įtraukties, suvaldančios architektūros sudėtingumą, iš dalies primena Gropiaus absoliutaus pastato viziją, kuri išreiškia estetikos reikalavimų viršenybę prieš gyvenimo reikalavimus ir sugrąžina Wagnerio Gesamtkunstwerk idėją. Nesutikdamas norėčiau pabrėžti esminį skirtumą, egzistuojantį tarp estetinio objekto ir gyvenamojo būsto. Jau vien todėl, kad pirmasis yra sau pakankamas ir nurodantis laikytis atstumo – jis iš esmės negyvenamas. Pastate, kurį suvokiame kaip dekoruotą angarą, turėtų būti atsisakyta pretenzijų kurti estetines visumas. Bet atsisakyti reiškia pripažinti, kad estetinė perspektyva negali išspręsti savavališkumo problemos.

3

Savavališkumo problemą architektūroje susiejau su vis didesne laisve. Su tuo būtų galima nesutikti teigiant, kad laisvė čia suprasta neadekvačiai, akcentuojant tik negatyviąją pusę: tikroji laisvė žymi ne išsivadavimą nuo suvaržymų, bet priešingai – iš žmogiškosios egzistencijos kylantį vidinį suvaržymą. Tai leistų savavališkumo problemą spręsti sugrįžtant prie pamatinių temų. Panašiais samprotavimais rėmėsi modernusis judėjimas. Loosas smerkė estetizuotą savo laiko architektūrą už tai, kad atsižvelgė tik į subjektyvias estetines užgaidas, dėl jų tiek individas, tiek architektūra prarado vietą didesnėje visumoje, kuriai turėtų priklausyti. Prabangi paežerės vila Alpių kaimelyje prilyginta „bereikalingam rėkimui“: „Kaip čia yra, kad kiekvienas architektas, nesvarbu, geras ar prastas, sugadina ežero pakrantę? Jos nesugadina tik valstietis. Ir inžinierius, tiesdamas iki ežero geležinkelį ar palikdamas skrodes blizgiame vandens paviršiuje.“ Valstietis gyvena vienybėje su gamta. Tad ir jo būstai atrodo kaip būtinųjų poreikių atspindys. Pabrėždama poreikių temą modernybė šį ryšį nutraukė. Tai liudija savavališkai atrodanti architektūra. Inžinierius, kita vertus, turi iš naujo prisitaikyti prie gamtos ir jos dėsnių. Loosas vylėsi, kad inžinieriui pavyks užgydyti subjektyvizmo atvertą pertrūkį. Inžinerinės konstrukcijos, pavyzdžiui, Maillart’o tiltas, yra nelyg šių lūkesčių priminimas.

Šiandien pasitikėjimas inžinieriumi ir jo gebėjimu prisitaikyti prie gamtos išblėso. Skurstanti aplinka privertė į technokratiją žvelgti įtariau. Vis mažiau įtikina ir herojiškos moderniosios architektūros funkcionalumas – ją tiksliau būtų vadinti funkcionaliai atrodančia, o ne iš tiesų funkcionalia architektūra. Griežtai funkcionalistiniu požiūriu, funkcio­nali išvaizda yra tokia pat perteklinė, kaip ir bet koks ornamentas. Ji gal dar galėtų įtikinti, jei turėtume tokį, kone evangelišką tikėjimą technologija, kuriuo daugelis pasižymėjo anuomet, kai modernizmas dar tik įgavo pagreitį. Funkcionali išvaizda šiandien gali užkliūti ne tik todėl, kad ją laikome dar vienu architektūriniu papuošimu, bet ir todėl, kad jos perteikiamas etosas atrodo vienplotmis ir nužmoginantis. Dar sykį tenka pripažinti: savavališkumo problema architektūroje pirmiausiai nėra estetinė.

Kova tarp modernistų ir postmodernistų neteisingai suprantama tik kaip varžybos dėl estetinio skonio. Iš tiesų tai kova tarp siekio turėti mažiau ir siekio turėti daugiau, nes estetinis skonis turi etines pasekmes. Kova vyksta tarp skirtingų žmogaus egzistencijos nuostatų. Ne veltui knygoje „Sudėtingumas ir prieštaravimas“ Venturi cituoja Augustą Heckscherį: „Kiekvieno žmogaus gyvenimas, kuris iš pradžių atrodo tvarkingas ir paprastas, ilgainiui tampa sudėtingas ir ironiškas. Tam tikros epochos pokytį dar pakursto, kai paradoksali arba dramatiška perspektyva nuspalvina visą intelektualinę sceną.“ Venturi įsivaizdavo, kad jo teorija ir architektūrinė kūryba skirta jau subrendusiam pasauliui. Tik kyla klausimas: ar suprantama, kad toji branda veda į negatyvią, ironišką ir destruktyvią laisvę?.. Knygoje „Arba, arba“ Kierkegaard’as pateikė neprilygstamą tokios estetinės gyvensenos analizę, įtikinamai parodančią, kad tokia gyvensena neišvengiamai turi lyg laivas sudužti į savavališkumo uolą.

4

Kaip tik šiuo savavališkumu Hubbardas kaltina architektų R. Venturi’o, Michaelo Graveso, Peterio Eisenmanno ir Richardo Meierio kūrybą. „Žvelgiant į postmodernistinius pastatus atrodo, kad juos būtų galima lengvai perprojektuoti. Primestinis vaizdas ir pernelyg įmantri nepasitenkinimą kelianti architektūrinė visuma.“ Tas pat pasakytina apie tradicinių elementų panaudojimą naujais ir dėl to intriguojančiais būdais. Pažvelkime, kaip M. Gravesas panaudojo centrinio arkos akmens motyvą Ploceko namo fasade. Tokią postmodernizmo perspektyvą nušviečia Kierke­gaard’o diskusija apie įdomumą. Iš tiesų įtikinančios architektūros negali suformuoti estetinis žaidimas iš praeities paimtais elementais.

Kai filosofus apninka neviltis dėl laisvės ar prigimtinės nuostatos paieškų, jie linksta atsigręžti į istoriją. Heideggeris, pavyzdžiui, „Būtyje ir laike“ rašo, kad „vienintelis autoritetas, kuris gali laisvai egzistuoti“, yra toks, kuris skirtas „pakartotinėms egzistencijos galimybėms“. Panašiai galima pateisinti ir istorizmą architektūroje. Problema, kad istorija byloja ne vienu, o daugeliu ir dažnai vienas kitam prieštaraujančių balsų. Kaip rasti nesavavalį, t. y. sutelkiantį, istorijos pasakojimą? Jei kiekvienas siūlytų savo versiją, atrinkdamas ir nuspręsdamas, kas atrodo tinkama, tuomet savavališkumo problema pakiltų į dar aukštesnį lygį. Jeigu istorija ir gali išspręsti problemą, ji turėtų būti suvokiama ne kaip daugiau ar mažiau įdomių motyvų, parenkamų arba atmetamų pagal poreikį, aruodas, bet kaip tradicija, sąlygojanti mūsų vietą, kurioje esame, ir lemtį, nuo kurios esame priklausomi. Štai taip Hubbardas norėtų, kad peržengtume postmoderniosios architektūros savavališkumą. Architektūros istoriją galime matyti kaip kintančių sutarimų, kas yra geras pastatas, istoriją. Paradigminę reikšmę čia įgyja konkretūs statiniai. Jie perteikia numanomą idealiojo žmogaus vaizdinį. „Architektas įsivaizduoja, kaip žmonės turėtų gyventi, ir pasirenka formą, kuri tą idealą gali išreikšti.“ Siedamas pastatą su pavyzdžiais iš praėjusių amžių ir kartu stengdamasis sukurti šį tą nauja, architektas pratęsia istorinę architektūrinės kūrybos grandinę. Hubbardas siūlo architektūros laimėjimus suprasti vadovaujantis Haroldo Bloomo poetinių pasiekimų interpretacija, kurioje remiamasi kūrybišku praeities tekstų skaitymu.

Tokią perspektyvą apsunkina šiuolaikinio žmogus pasitraukimas ne tik iš gamtos, bet ir iš istorijos. Gal apie istoriją šiandien ir žinome daug daugiau nei bet kada anksčiau, tačiau būtent todėl, kad praeitis tapo mokslinio tyrimo objektu, ryšio su praeitimi jausmą praradome. Atsisiejimas buvo pernelyg veiksmingas, kad tą ryšį vis dar išgyventume. Laiką redukavome iki koordinačių ašies, kuria vienodai lengvai judame tiek pirmyn, tiek atgal. Todėl praeitis iš esmės nebegali būti autoritetas. Ryški tendencija, kad ji taps tik istorinės medžiagos, pagal poreikį įtraukiamos į pastato architektūrą, aruodu. Čia vėl iškyla savavališkumo problema.

Remdamasis Bloomu Hubbardas kelia ir rimtesnį klausimą: jeigu gerą architektūrą galime vertinti kaip kūrybišką istorinių pastatų nuinterpretavimą, t. y. nukrypimą nuo praeities architektūros, – kas tam turėtų suteikti orientaciją? Hubbardas nurodo į žmonių gyvenimo idealą. Atsisakius idea­lo, dingtų ir palankus jį perteikusios architektūros vertinimas. Tačiau pabrėžiama, kad idealai yra sukurti žmonių, o viena iš architektūros funkcijų yra sujungti juos su tikrove. „Kaip visuomenė, norime tikėti su mūsų gyvenamomis vietomis susijusiais idealais, nors ir žinome, kad jie nepagrįsti.“ Projektuojant į šį norą galima atsižvelgti. Pastatai padeda beprasmę tikrovę paversti teatrališkai ar, tiksliau, architektūriškai perkeista, įtraukiančia realybe, o kai jai pasiduodame, sukuriančia ir prasmės iliuziją. Tampame aktoriais scenoje, leidžiančioje pamiršti jos slepiamą tikrovę. Panašiai kaip ir Jeanas-Paulis Sartre’as, Hubbardas tiki žmogaus gebėjimu kurti prasmes beprasmiame pasaulyje. Tas tikėjimas sako: „Žinoma, kad pasaulis prasmės neturi, bet galime jį įprasminti ir esame vieninteliai, turintys tokią galią.“

Bijau, kad šis tikėjimas tuščias. Juk prasmės negalima sukurti ar išrasti, ji gali būti tik atrasta. O atradimas sykiu bus ir savęs pažinimas. Bet kokia prasmė, apsireiškianti kaip gimusi iš laisvos kūrybos, privalo atrodyti savavalė, ir būtent todėl negalinti įtikinti. Neturint nei idealo, nei esmės, galinčios mus nukreipti nuo istorinių pastatų, negali būti ir krypties, kurios link būtų orientuotas šis nukrypimas. Grandinė turėtų nutrūkti. Architektūros teorija negali apsieiti be absoliučios architektūros vizijų, kuriose iš tiesų būtų atliepti gyvenimo poreikiai.

5

Šis reikalavimas, kaip žinia, ne naujas. Josephas Rykwertas knygoje „Apie Adomo namus rojuje“ rašo: „Evoliucionuodamas žmogus nuolat grįžta į pradinį tašką. Architektūra šiuo atžvilgiu – ne išimtis iš kitų veiklų. Tad neatsitiktinai pirmykštė trobelė, pirmojo žmogaus namai, svarbi mitų ar ritualų tema yra ir architektūros teoretikų dėmesio centre. Grįžti prie ištakų reiškia permąstyti įprastinę veiklą, bandyti atnaujinti kasdienių veiksmų aktualumą arba prisiminti, kas pateisina kasmetinį kartojimą – žmogiškoji prigimtis, o gal dieviškumas. Manau, permąstant, kam ir kodėl statome, pirmykštė trobelė turėtų išlikti aktuali kaip priminimas apie pirmąją ir todėl esminę visų pastatų, visos architektūros prasmę. Tai tebėra esminis teiginys, nepakeičiama, sąmoninga šerdis. Bandžiau parodyti jos transformaciją per įvairių istorinių jėgų įtampas.“

Matyti, kaip ryškiai Rykwerto požiūris skiriasi nuo konvencionalistinio mąstymo. Konvencionalistai nuo savavališkumo siektų pabėgti remdamiesi besitęsiančia tradicija. Bet mes, šiuolaikiniai žmonės, pernelyg linkę į apmąstymus, pernelyg kritiški, kad pasitikėtume tuo, kas seniai praėjo. Nebenorime kartoti vien todėl, kad tai tradicijos dalis, sykiu netenkina ir nukrypimai nuo tradicijų dėl kokio nors subjektyvaus kaprizo. Neturime kito pasirinkimo, tik bandyti išgryninti, kas svarbiausia ar būdinga iš prigimties. Toks išgryninimas yra pirmasis žingsnis svarstant, kaip atrodė pirmoji trobelė. Pirmykštės trobelės tema architektūros teo­rijoje yra tokia pat reikšminga, kaip ir socialinis kontraktas politinėje filosofijoje. Klausimas, ar tokia trobelė kada nors egzistavo, svarbus tiek pat, kiek ir klausimas, ar kada nors buvo pasirašytas toks kontraktas. Abu fenomenai yra mąstymo konstruktai, skirti tam tikrai praktikai įteisinti, tuo jie charakteringi Apšvietai, kai tikėta, kad gamtos ir proto viršenybė gali pakeisti dieviškąjį autoritetą. Ir nors vis mažiau pasitikime proto galia, mūsų sumišimas nepalieka kitos pagrįstos alternatyvos, tik iš naujo įsisavinti Apšvietos pamokas. Taip pat turime stengtis atgauti pradinę būseną: gręžtis ne tiek į praeitį, kiek į tai, kas svarbiausia. Šia prasme buvusio jėzuito Marco-Antoine’o Laugier hipotezė atrodo esanti nevienadienis iššūkis.

Ne todėl, kad būtume įtikinti Laugier knygoje „Apie architektūrą“ dėstomų samprotavimų. Išmokome atsargiai vertinti gamtoje randamus argumentus. Pernelyg dažnai tokie argumentai būdavo demaskuojami kaip išankstiniai, istoriškai motyvuoti nusistatymai. Pažvelkime, kaip Laugier prieina iki savo natūraliosios architektūros kalbos versijos. Autorius pradeda nuo prigimtinę būseną patiriančio žmogaus. Tarp įvairių kitų poreikių pasireiškia poreikis turėti pastogę. Ola ir miškas jo iki galo patenkinti negali. Siekis jį patenkinti atveda žmogų prie namo, pirmojo pavyzdinio pastato, statybos. Galima sakyti, architektūra įkūnija abu šiuos atvaizdus: olą ir mišką. (Panašų požiūrį knygoje „Architektūros tikslai“ išsakė Christianas Norbergas-Schulzas: „Urvas išreiškia pirminį erdvinį elementą, kitokį nei harmonizuojantis santykis tarp horizontalumo ir vertikalumo. Šių dviejų principų jungtis sukūrė pirmąją architektūrinių simbolių sistemą.“) Laugier sistemoje išskirtinė reikšmė suteikta ne olai, bet miškui. Svarbiausiomis architektūros dalimis laikomos statramsčius reprezentuojančios kolonos, antablementas, frontonas, jų laikomi horizontalūs ir pasviri trobelės stogo elementai. Sienos, durys, langai ir kitos detalės taip pat leidžiamos, tačiau pabrėžiama, kad jos neturi esminės įtakos pastato grožiui. Tad pirmykštė trobelė nereiškia funkcionalistinės prieigos: virš paprasto statinio architektūros ją pakylėja reprezentacinė galia. Vykusi architektūra reprezentuoja pastatą, o kaip pirmykštės trobelės temos interpretacija, visa gera architektūra yra priminimas apie autentiško gyvenimo idealą.

Atsiradusi iš, kaip įsivaizduota, pastogės poreikio, paveikta gamtinės olų ir miškų priedangos pirmykštė trobelė, pasirodo, labai panaši į tuo metu garbintas ir imituotas antikines šventoves. Negalėtume Laugier apkaltinti nekritišku požiūriu į Antikos architektūrą. Mąstant apie praeitį taip pat reikalingas abejojantis protas. Tik jis gali pagrįsti istorinius statinius kaip mėgdžiojimo vertus modelius, pademonstruodamas, kad jie yra archetipinio pastato reprezentacijos. Tik ar tikrai graikų šventykla buvo sukurta pagal pirmykštės Laugier trobelės atvaizdą, o gal trobelė – pagal graikų šventyklos pavyzdį?

Laugier, mąstydamas apie pavyzdinius statinius, omenyje turi ne vien senovės architektūrą. Gotikinė architektūra, jos kolonų miškas – tai ant­roji paradigma. Buvo pademonstruota, kad „Apie architektūrą“ paskatino neogotikinės architektūros raidą. Tačiau tai tik sustiprina įtarimus, kad pirmykštė trobelė labiau susijusi su konkrečiam regionui ir laikotarpiui būdingomis kultūrinėmis preferencijomis, o ne su gamtos ir mąstymo galia. Dengtų konstrukcijų architektūra labai tinkama miškingiems regionams, kitaip nei ištisinių paviršių pastatai, tinkami ten, kur natūralios statybinės medžiagos yra purvas, plytos ar akmuo. Laugier „gamta“ pasižymi išskirtinai regioninėmis savybėmis, o jos interpretacija stipriai paveikta istorinės autoriaus situacijos.

Regioniškumas ir istoriškumas lemia, kas atrodo natūralu ir todėl neišvengiama. Kuo mažiau žmogus susijęs su konkrečia vieta erdvėje ir laike, tuo silpnesnė jo priklausomybė ir tuo didesnis netikrumas dėl to, kas laikytina natūraliu. Štai kodėl savavališkumo problema taip būdinga modernizmui. Sukurti idealią trobelę mums būtų daug sunkiau, nei tai buvo Laugier.

Jei vis dėlto galimà atsakinga priimtų ir įtvirtintų normų kritika, tuomet visuotinei nuomonei turėtų būti įmanoma mesti iššūkį remiantis pirmapradžiu supratimu, kuris būtų mažiau paveiktas laiko įsitikinimų. Net jei idealai ir nėra duotybė, o tik abejotini konstruktai, neišvengiamai padengti kultūrinių įsitikinimų patina, dar nereiškia, kad todėl jie yra savavaliai. Idealus formuoja įtampa tarp visuotinai priimtos nuomonės ir to, kas mus giliai paliečia ir paveikia, tarp žodžių ir veiksmų, tarp to, kas turėtų būti pasakyta ir padaryta. Net jei niekada negalėsime įgyvendinti iš tiesų gyvenimo poreikius tenkinančio pastato vizijos taip, kad galėtume drąsiai teigti, jog suteikėme tvirtą pagrindą architektūrinei praktikai, iš kurios kiltų nauji idealai, – kurti tokias vizijas yra būtina. Todėl hipotetiniai Laugier svarstymai turi vadovėlinę reikšmę, kaip ir Vitruvijaus pasakojimas apie pastato kilmę, kuriuo jie seka. Apšvieta mums dar nėra pasibaigusi. Tai pasakytina tiek apie politinę filosofiją, tiek ir apie architektūros teoriją.

Straipsnio tęsinys kitame žurnalo numeryje.

Iš anglų kalbos vertė Kostas Biliūnas

Karsten Harries, „Thoughts on a Non-Arbitrary Architecture“, Perspecta, 1983, Nr. 20, p. 9–20.