Kodėl pirmąjį romaną parašiau angliškai? Pasirinkusi anglų kalbos ir literatūros studijas universitete bei suprasdama net ir profesionalaus vertimo ribotumą, knygas skaičiau daugiausia originalo kalba. Daug metų pragyvenusi ne Lietuvoje nejučia ėmiau vis daugiau rašyti angliškai. Bendraudama su žmonėmis iš viso pasaulio, mačiau didelį susidomėjimą gyvenimu už Geležinės uždangos. Kai mėginau rekomenduoti mėgstamiausius lietuvių rašytojus, nusivyliau sužinojusi, kad jų knygos neišleistos anglų kalba. Todėl nusprendžiau apie tranzito kartą – gimusius sovietų okupuotoje Lietuvoje, augusius pakeliui į laisvę – rašyti angliškai. Nors „Asfalto vaikai“ nėra istorinis romanas, jo veiksmas plėtojasi labai svarbiu Lietuvos istorijos laiku, ir sovietų santvarkos šešėliai išryškėja per veikėjų emocinius randus.
Visą laisvalaikį, kurio introvertas tais laikais turėjo sočiai, leidau skaitydama ir rašydama. Literatūros mokytoja pastebėjo ir skatino rašymo įgūdžius. Rašiau daug ir įvairiai: dienoraščiuose, laiškuose, kūriau poeziją ir apsakymus. Dar studijuodama universitete, įsidarbinau didelėje verslo įmonėje, darbas sekėsi, greitai kilau karjeros laiptais. Darboholizmas suvalgė visą laisvalaikį, todėl palengva apleidau ir šią savo aistrą. Gimus vaikams, vėl pajutau saviraiškos alkį ir nedrąsiai pravėriau Simono Skrabulio studijos duris. Mažais, nedrąsiais žingsneliais priartėjau prie studijų Barselonos dailės akademijoje.
Pamenu, kaip rašydama universiteto laikais maniau, kad žodžiai per daug tiesmuki išreikšti subtiliausiems emocijų niuansams. Mano vaizduotėje sukosi vaizdiniai ir tada atrodė, kad galbūt vaizduojamieji menai yra geresnis kelias užfiksuoti tuos niuansus. Kuo daugiau piešiau ir tapiau, tuo darėsi aiškiau, jog kiekviena sritis turi privalumų ir trūkumų. Vėl ėmiau rašyti, fiksavau daugiausia savo mintis, kilusias dienų dienomis tapant vienatvėje. Tuomet, kai tapyba mane išduodavo, kai darbai man atrodė paviršutiniški ir neišreiškiantys intencijos, ėmiau rašyti veikėjų eskizus „Asfalto vaikams“. Po keleto savaičių rašymas tapo kasdiene ryto rutina, išsirutuliojo į pabaigtą rankraštį ir 2023 m. publikuotą romaną „Asphalt Kids“.

ROMANO IŠTRAUKA

1999 m. gruodžio 27 d., Vilnius

– Labas, Adatėle! – pasisveikino Asta, ir Ema stebėjo jos blėstančią šypseną.
Emą nirtino toks invazinis entuziazmas, pasirodymas ant jos namų slenksčio be perspėjimo.
– Ką tu čia darai? – Ji neįstengė nuslėpti susierzinimo balse.
– Jei negalėjai atvykti šventėms, šventės atvyko pas tave, – šypsojosi Asta. – Ar galiu įeiti?
Ironiška, kad Asta save vadina šventėmis, pagalvojo Ema, pirštais spausdama sau ranką virš alkūnės.
– Kad jau esi čia, – ji sumurmėjo, atverdama duris plačiau ir grįždama į svetainę. Vadovėliai ant sofos, kseroksu padauginti tekstai ant grindų. Studentiška kuprinė atsegta, čia pat išmėtyti užrašai. Kelioninis krepšys riogsojo neišpakuotas sukuisto, ant grindų riogsančio čiužinio kojūgalyje. Nešvarių kavos puodelių pilna virtuvės kriauklė, oras tirštas nuo cigarečių dūmų.
– Tai bent chaosas, – tarė Asta, pastatydama savo krepšį ant virtuvės stalviršio.– Leisk šiek tiek aptvarkyti. Kaip tu gali susikaupti tokioje netvarkoje?
– Mama, – Ema nukirto stipriau, nei ketino. – Palik. Prašau. – Ji su malonumu stebėjo, kaip Astos entuziazmas blėso. – Ką čia veiki? – Ema nesiūlė Astai nei atsisėsti, nei ko nors atsigerti. – Juk sakiau, kad man reikia mokytis. Kitą savaitę žiauriai daug egzaminų.
Asta nervingai nusišypsojo:
– Maža pertraukėlė dar niekam nepakenkė. Atnešiau tavo mėgstamiausių valgių. Papietaukime, pasikalbėkime, ir dingsiu tau iš akių greičiau, nei pastebėsi.
Emos balsas nuskambėjo sausai:
– Turėjai paskambinti.
Asta neatsakė, tik papurtė galvą. Ema tvarkė svetainę, kol Asta iškraustė maistą.
– Tavo krepšys. – Asta parodė į pertvaros pusę. – Buvai išvykusi?
Ema klausimą nuleido negirdom ir įsitaisė ant sofos. Asta taip pat prisėdo. Ji bėrė klausimus, nors sakė, kad nori tik paplepėti. Ema atsakinėjo mandagiai, kol Asta nepaklausė apie Igorį.
– Išsiskyrėme, – Ema ištarė abejingai. Praėjo kelios minutės, kol Asta paklausė – kodėl. Suprasdama, kur link krypsta pokalbis, Ema pavartė akis, bet nieko neatsakė.
– Kas atsitiko, širdele?
Ema rankomis apsikabino kelius:
– Nedegu noru apie tai kalbėtis, – pasakė.
– Bet Igoris toks geras vaikinas. Jūs tokia miela pora. – Asta laukė atsakymo, bet Ema tylėjo, spoksodama į kilimą. – Tu tokia liesa, – pagaliau nutraukdama tylą pratarė Asta. – Ar tu iš viso valgai? – Ema nepatenkinta atsiduso, bet leido tylai tvyroti. Asta žvilgtelėjo į jos nugremžtus nykščius. – Ar tau viskas gerai? Pasidalink su manim.
Ema užsimerkė, iškvėpė.
– Ko iš manęs nori? – paklausė.
– Nepyk, vaikeli, jaudinuosi dėl tavęs.
Ema atsiduso, patrynė akis.
– Atvyksti iš anksto nepranešusi, prisidengdama kažkokiais pokalėdiniais ketinimais. Bet iš tikrųjų tik šniukštinėji po mano namus ir reikalauji pasiaiškinti.
Asta nervingai maigė savo megztinio kampą:
– Nenoriu tavęs liūdinti. Bijau bet ką pasakyti, nes rodos, kad kiekvienas mano žodis tave nervina.
– Oi, prašau, nepradėk, – Ema sumurmėjo, kasydamasi pakaušį. Po pauzės, piktai spoksodama į Astą, pridūrė: – Jau trejus metus gyvenu savarankiškai, nes turėjau pabėgti nuo tavo autoritarinio režimo. Nes daugiau nebegalėjau vaikščioti ant pirštų galiukų aplink tavo svyruojančias nuotaikas. Tai jau atleisk, kad nevertinu tavo staigaus rūpesčio.
Astos skruostai raustelėjo. Ji prispaudė delnus prie savo veido, entuziastinga šypsena buvo dingusi.
– Man neramu dėl tavęs, tik tiek, – pasakė, žiūrėdama į Emos pirštus.
– Sakai, neramu? – Ema rėžė su kartėliu. – Ėmei nerimauti, kai Tėvas ir Vidas išėjo. Tada prisiminei, kad turi dukrą. Nes staiga neliko nieko kito, kuo reikėjo rūpintis. Kur buvo tavo sušiktas nerimas, kai buvau penkių? Ar kai buvau dvylikos ir kasdien grįždavau namo girta, o tu net nepastebėdavai? – Astos akys išsiplėtė, burna prasivėrė. – Taip taip, aš ir Mocartas, mes startavome anksti. Bet, žinoma, tavo gyvenime nuolat virė didesnės dramos. – Ema drėbė. Staiga ji nutilo.
Asta apsiašarojo.
– Nesąžininga, Emut, – ji sušnabždėjo.
– Neemutink manęs, lyg man būtų šeši. Visą gyvenimą į mane žiūrėjai pro pirštus. Lyg būčiau pašalinis, užsukęs į tavo namus ir prikakojęs ant tavo kilimo. Jei kada tau ir reikėjo dėl manęs pergyventi, tai tikrai ne dabar. – Emos rankos virpėjo. Ji pakišo jas po šlaunimis.
– Numetei svorio, vėl žalojiesi, – Asta sušnabždėjo. – Kaip galiu nepergyventi?
Ema atsistojo.
– Išeik, – iškošė.
– Papasakok, kas nutiko su Igoriu. Man neramu, kad nurašai žmones, kai tik jie priartėja prie tavęs. Tai tavo baimė, kad būsi palikta…
Sarkastiškas Emos juokas privertė Astą nutilti.
– Pasilaikyk sau kišeninę psichologiją, Mama.
– Igoris geras žmogus. Jis padorus, jis rimtas, jis…
Ema papurtė galvą ir pažiūrėjo į Astą su tokia panieka, kad ši loštelėjo atgal.
– Kas dar? Jis negeria iki sąmonės netekimo ir manęs nemuša? – Ema išrėkė. – Ar tai viskas, Mama? Ar to pakanka, kad likčiau su juo?
– Ema…
– Neemink manęs! Igoris yra maniakas. Kaskart, kai neatsiliepiu telefonu, jis, blet, galvoja, kad su kažkuo dulkinuosi. Jis nori, kad nebesimatyčiau su Ryčiu. Jis nekenčia Gabijos, nes ji teškia jo nesąmones atgal jam į tarpuakį. Igoris yra supistas kontroliuojantis išgama. Lygiai kaip tu. – Ema garsiai iškvėpė, jos rankos nukrito ant kelių.
– Nenorėjau tavęs taip supykdyti, – Asta pasakė lyg atsipra­šydama.
– Tai palik mane, blet, ramybėje, – rėkė Ema, mesdama dėžutes su maistu atgal į Astos krepšį. – Išgyvenau pati viena, kai man buvo septyniolika. Tuomet buvau plona. Ir buvau afigienai alkana. Kur tu buvai tada? Gyvenai išdidžioj piktdžiugoj, kad pamokei mane, štai kur buvai. Išgyvenau, sugebėjau pasirūpinti savimi. Kaip tai dariau visą gyvenimą. Nepradėk manęs auklėti dabar, kai suaugau, pagaliau išsikapsčiau iš tos šiknos skylės ir gyvenu pusėtinai padorų gyvenimą. – Ema uždarė krepšį ir įbruko jį Astai. – Eik su savo šventėmis kur nors kitur, gal pas Vidą.
– Ema, palauk. – Astos balsas maldavo. – Atsiprašau, kad tave supykdžiau. Prašau, suvalgyk ką nors.
– Išeik, prašau. Dabar. Man reikia mokytis.

2010 m. lapkritis, Vilnius

– Kur nori, kad važiuočiau? – paklausė Rytis.
Pradėjo snigti. Ištiksėjo minutė, gal dvi. Emos pilkas, tylus veidas šoninio lango fone.
– Prie mano namo, – ji pagaliau ištarė.
Kai jis įsuko į aptrupėjusio daugiabučio kiemą, ji atsisėdo tiesiau ir pasitaisė šaliką. Tuščiomis akimis ji spoksojo pro priekinį langą, tada atidarė dureles ir išlipo. Niūrus jos vaikystės socrealizmas su šiukšlių vamzdžiais ir tarakonais, ir trupančiais pilkais fasadais. Šen bei ten nauji plastikiniai langų rėmai rėksmingai baltavo greta kitų, iš pilkos medienos, prasišviečiančios pro aptrupėjusius dažus. Trinkelės išlaužytos, šaligatvis atrodė kaip kliūčių ruožas. Purvo duobės žiojėjo tiksliai tose pačiose vietose, kaip ji atsiminė. Surūdijusi žaidimų aikštelė buvo pakeista spalvinga laipyne iš medinių plokščių. Krepšinio stovai tie patys, seni, bet lentos perdažytos; asfaltas išmargintas lopais ir duobėmis. Cemento gamykla sugriuvo, tapo krūmais apžėlusiu vaiduokliu. Aptvertame buvusiame žvyro karjere vyko statybos. Reklaminiai stendai ant tvoros skelbė apie ES lėšomis tiesiamą aplinkkelį.
Ema pastovėjo atsirėmusi į automobilį, po to palinkus ėmė vilkti save per kiemą, krepšinio aikštelės link.
– Didžiąją savo gyvenimo dalį nugyvenau šitame mieste ir po mokyklos baigimo kažkaip sugebėjau išvengti šios vietos, – pratarė ji žemu balsu. – Prašydavau taksistų važiuoti lankstu, kad tik nereikėtų čia grįžti.
Tylėdamas Rytis sekė jai įkandin, it pasirengęs pagauti klumpančią. Ji užvertė galvą į devynaukštį, akimis ieškodama savo vaikystės namų langų. Buvusio buto virtuvėje nebuvo užuolaidų, langas – lyg neregio akis. Balkonas prikrautas šlamšto: seni baldai, surūdijęs dviratis stačiomis ant galinio rato, nudriskę skalbiniai kabojo ant nukarusių virvių. Ji skenavo langus. Viskas bylojo apie skurdą ir sustojusį laiką.
Aikštelės kampe ji sustojo.
– Kaip manai, ar kas nors iš mūsų pažįstamų čia vis dar gyvena? – Rytis linktelėjo. Jos veidas persikeitė į liūdną šypseną. – Manau, mums pasisekė, kad iš čia išsinešdinom.
Dvi iš trijų rajono mokyklų uždarytos dėl vaikų stygiaus. Rajonas tapo senų žmonių getu, vargiai išgyvenančių iš apgailėtinų pensijų, arba tų, kurie nesugebėjo laiku ištrūkti. Kadais vilčių kupinas, naujas sovietinis rajonas, į kurį jaunos šeimos kraustėsi auginti vaikų, dabar buvo merdintis, trupantis vaiduoklis. Šis kvartalas, nutolęs aštuonis kilometrus nuo miesto centro su šiuolaikinių biurų stikliniais fasadais, restauruotais barokiniais pastatais ir išpuoselėtomis miesto aikštėmis, buvo dvidešimt metų užstrigęs praeityje. Surūdijęs, belangis automobilis su nuleistomis padangomis stirksojo įaugęs purve. Dalis jos liko įšalusi šiame gete, kol pati apsimetė judanti pirmyn. Ant grafičiais išmargintos betoninės transformatorinės pavaizduoti riedlentininkai plačiomis kelnėmis ir apsuktomis kepuraitėmis. Prieš dvidešimtį metų ten kreidelėmis vaikiška ranka buvo užrašyta „Russian army go home“. Tada jie optimistiškai žvelgė į laisvę, svetimą sąvoką, kurios prasmės tada dar niekas nesuvokė. Pažangių socialinių struktūrų pažadas rodėsi geresnio gyvenimo garantas.
Drebančiu balsu ji tarė:
– Eime prie klevo.

***

Jos brolis gyveno miesto centre. Siauras šaligatvis link jo namo prašmatniame rajone buvo apledėjęs, ir ji tipeno, prisilaikydama už belapių gyvatvorės šakų. Anapus įmantrių metalinių vartų grįstas takas vedė prie paradinio įėjimo. Tamsios medinės durys su variniu beldikliu atsivėrė, ir Laura droviai nusišypsojo. Viduje kvepėjo kiaulienos kepsniu ir bulvių koše. Laura paragino ją įeiti ir užtrenkė duris. Prieškambaryje platūs mediniai laiptai su metaliniais turėklais rangėsi į antrą aukštą, siena priešais nukabinėta įrėmintomis nuotraukomis. Laura paėmė Emos paltą ir palydėjo į svetainę. Rožių puokštė ant kavos staliuko, ąžuolinės grindys, tarp odinių sofų pridengtos ilgo plauko kilimu. Virš marmurinio židinio kabėjo art deco stiliaus paveikslas. Kambarys buvo lyg fotografija iš interjero žurnalo. Nepriekaištingai pasidažiusi Laura, vyno raudona nulakuotais nagais. Ema pagalvojo: „Koks tobulas scenovaizdis, jų preciziškas ir tvarkingas gyvenimas, kur nėra vietos netikėtumams tol, kol jie nenutinka.“ Laura nusišypsojo ir tyliai pasitraukė į virtuvę.
– Labas, sese, – išgirdo, artėjant žingsniams už nugaros. Vidas priaugo svorio, jo pūpsantis pilvas įspraustas į įmantrų megztuką. – Šimtas metų, – tarstelėjo ir ją šaltai apkabino. – Sėsk.
Jis nužingsniavo prie židinio įpūsti gęstančios liepsnos.
– Kokiais keliais? Spėju – nori pasikalbėti apie laidotuves.
– Taip, – ji pasakė, apžiūrinėdama savo nagus, – ir dar kai kas. Kaip berniukai?
Jis pažiūrėjo į ją, karčiai šypsodamasis.
– Rimtai, Em? Trejus metus jų nematei ir dabar atėjai apie tai pasikalbėti? – Jis vėl ėmėsi įpūsti ugnį per metalinį vamzdį.
Minutės kapsėjo, kambaryje buvo tylu. Nagais gremždama nykščių kraštus, ji prabilo:
– Tai nutarei laidotuvėse nedalyvauti.
Jis atsisėdo ant sofos.
– Tu dalyvavai, girdėjau. Sveikinu.
Ji prisipažino, kad neatėjo pamokslauti. Jis nusijuokė kaip vaiduoklis.
– Būtų juokinga, ar ne? Įdomu, kad nebuvai pas Mamą daugiau nei metus, net per Kalėdas, bet paknopstom leki į šito niekšo laidotuves. Didžiadvasiška.
Tyla vėl užpildė kambarį. Ji sumišusi nusišypsojo.
– Nežinau, kodėl taip padariau, – ji ištarė bespalviu balsu. – Jutau, kad turėjau nuvažiuoti. Dėl savęs.
Vidas sušnypštė ir pasitrynė po lūpa.
– Dabar geriau jautiesi? – tarė kandžiai.
Ji lankstė suknelės palanką aukštyn žemyn.
– Neatėjau su tavim bartis.
– Ko tada atėjai?
– Man reikia su tavim pasikalbėti, – ištarė vos girdimu balsu. – Mėginu susitvarkyti savo gyvenimą.
Jis išspaudė šykščią šypseną, bet tylėjo.
– Mano psichologas sako, kad turiu tvarkytis su vaikystės traumomis, kad jų šlavimas po kilimu įtraukia mane į užkeiktą savižalos ratą. – Ji žiūrėjo į jį, atsirėmusį į knygų lentyną, ant krūtinės sunėrusį rankas. – Tiek šlamšto, Vidai, – tęsė silpnu balsu. – Sunku tempti visa tai į dienos šviesą.
Jis nusijuokė, patrynė akis ir prabilo:
– Leisk tau priminti, kad užaugau toje pačioje sumautoje šeimoje. Aš nesislepiu už seno šūdo, teisindamas kiekvieną savo nesėkmę. Gal ir tau reikėtų liautis, pokyčio labui. Prisiimu atsakomybę už savo gyvenimą, o tu, užstrigusi savigailoje, dėl savo nesėkmių kaltini kitus.
Keletą sekundžių jie žiūrėjo vienas į kitą.
– Tu bent Mamą turėjai, – ji tarstelėjo.
– Oi, tik nereikia, tu ją irgi turėjai. Buvau vyresnis. Mačiau tokį šūdą, apie kokį net neįtarei.
– Mačiau tą patį šūdą, – ji pakėlė balsą. – Judu su Mama bent apie tai kalbėjotės. Aš buvau palikta viena su visu tuo dorotis savo suknistoje galvoje. – Balsas drebėjo, ir ji nutilo. Jis nuleido rankas ir atsiduso. Pasakė, kad jie su Mama mėgino ją apsaugoti. Ema niūriai nusišypsojo ir nudelbė akis į savo kelius.
– Kodėl tu manęs neapgynei nuo Tėvo?
Jam atvipo žandikaulis, pirštais jis persibraukė plaukus. Ema lūkuriavo, bet jis tik nusisuko ir nuėjo prie lango.
– Žinojai, – ji sušnibždėjo. – Kartą mačiau tave įeinant.
Mechaninis laikrodis gaudė lyg būgnas, išstumdamas mirtiną tylą.
– Buvau vaikas. Ką galėjau padaryti? – jis paklausė, žvelgdamas palei ją pro langą.
– Aš jį, blet, būčiau nudūrus, jei būčiau pamačius jį tai darant tau, – ji iškošė. – Galėjai pasakyti Mamai.
Užmerkęs akis, jis trynė veidą.
– Mama turėjo krūvą bėdų. Smurtas, skolos, vėžys ir kitas šūdas, apie kurį nė neįtarei, – kalbėjo atgręžęs nugarą. – Kodėl pati jai nepasakei? – pridūrė ironija persmelktu balsu.
– Buvau tokia mažytė, neturėjau žodyno paaiškinti tam, kas vyko, – sušnibždėjo. – Ir vėliau, bėgant metams, jaučiausi kalta, man buvo gėda. – Ji bandė nuryti seiles; skausmas sinusuose buvo toks, kad, atrodė, jie tuoj sprogs.
– Jeigu ką, aš irgi bijojau, – pasakė jis.
– Galėjai su manim apie tai pasikalbėti. – Jos balsą nutraukė tylūs kūkčiojimai. – Paaiškinti man, kas vyko. – Už lango dangus blėso, prarydamas šviesą. – Kaskart, kai jaučiu, kad sveikas protas mane apleidžia, visa ko skonis yra lyg tame kambaryje: metalinis, tamsus, beviltiškas, – ištarė negyvu balsu. – Laukiu tyli kaip bažnyčios pelė ir viliuosi, kad sugrįši manęs išgelbėti.
Vidas linktelėjo, atsirėmė į sieną. Slegiama tylos, ji pagalvojo, kad šis kryžiaus žygis beprasmis. Nei vaikščiojimas vaikystės žaidimų aikštelėje, nei į šviesą iškelti pasibaigusio galiojimo nusidėjimai negali pakeisti praeities. Ema atsistojo.
– Jis pasikorė.
Vidas atsiduso:
– Jo, Mama sakė.
Ema išspaudė liūdną, vienpusę šypseną.
– O aš sužinojau per laidotuves iš Onos.
– Gal kada nors įvertinsi, kad Mama mėgina tave apsaugoti? Visada buvai trapi gėlelė, visada ant ribos.
Ji palinksėjo.
– Nebekaltinu Astos, – ji pratarė. – Mūsų santykiai pasitaisė.
– Tai štai kodėl ji tokia laiminga, kaskart girdėdama tavo vardą? – sušnypštė Vidas ir dirbtinai nusišypsojo.
Žiūrėdama į grindis pasakė:
– Galbūt ji laiminga, žinodama, kad dukra, kurią ji ignoravo, nelaiko nuoskaudų iki gyvenimo pabaigos.
– Tikriausiai dėl to niekada jos neaplankai, dėl to išsikraustei, kai tau tebuvo septyniolika? – Vido tonas garsėjo. – Tavo pastangos įrodyti dukterišką meilę?
Emos veidas nukaito.
– Pasiilgstu kasdienio mušimo ne mažiau nei tu, Vidai, bet man reikėjo išsilaisvinti. – Susierzinusi ji atsirėmė į sieną. – Ir neprikaišiok, kad išsikrausčiau. Tu valso žingsneliu iščiuožei gyventi su ta mergina pačiame šūdspektaklio įkarštyje. – Atsukęs Emai nugarą, Vidas nieko neatsakė. Ji krenkštelėjo, kad galėtų tęsti: – Šiandien po laidotuvių buvau Žirmūnuose. Niekas nepasikeitė. Lyg laikas būtų sustojęs.
Jis papurtė galvą:
– Kokia prasmė? Užsiimti savigaila?
– Nuvažiavau, nes atsisakau gyventi suparalyžiuota praeities, paneigtame ir neišanalizuotame skausme. – Ji atsistojo. – Geriau eisiu. Pasakyk ate Laurai.
Ties durimis Ema išgirdo:
– Kur tu buvai, Em? Niekada neskambini, niekada neatvažiuoji? Mano vaikams treji. Matei juos vieną kartą, penkias ilgas minutes.
Tą akimirką ji matė purvą ant vaikystės buto lango, girdėjo seną mechaninį laikrodį, jautė Dano kvėpavimą. Tarpduryje Ema stabtelėjo.
– Bandžiau tau atleisti, – ji prisipažino.
– Pavyko?
Ji užsimerkė, o kai vėl atsimerkė, ant sienos pamatė jų nuotrauką Žirmūnuose. Liesas, pavargęs mamos veidas, melancholiškų akių vaikai. Vidas teisus, nėra prasmės badyti pirštais kaltininkus.
– Ne, – ji tarstelėjo. – Vyliausi, kad pavyks šiandien.

2013 m. kovas, Barselona

Per daug susijaudinusi, kad galėtų valgyti, Ema nusinešė kavą į balkoną. Sėdėjo ant sulankstomos kėdės, kojos ant stalo, cigaretė rankoje. Pralėkė kaukiantis greitosios pagalbos automobilis, paskui jį – miesto transporto dūzgimas ir garsūs ispaniški balsai. Iš apatinio aukšto kvepėjo šviežiai kepta duona. Paroda, apibendrinanti jos gyvenimo pastarąjį etapą, įteisinanti ją kaip menininkę, jau po keleto dienų. Ji atlošė galvą, užsimerkė, leisdama saulei užlieti veidą.
Galerijos pavadinimu „Mūzos“ stiklo vitrinos kilo nuo šaligatvio iki lubų. Apšviestos kryptinių LED žibintų sienos buvo tuščios. Netrukus ji kabins paveikslus, pripildys erdvę savo vaizduote, istorijomis, surinktomis per 34 gyvenimo metus. Martinas, galerijos direktorius, ją pasitiko praėjime į pagalbines patalpas. Jo mažas kabinetas su sujauktu rašomuoju stalu ir gėlėta sofute gilumoje trenkė dulkėmis ir cigarečių dūmais.
– Turi išgryninti savo meninę intenciją, Ema. Ją suformuluoti tau svarbu kaip menininkei, kad neprarastum krypties, – pasakė, kai jiedu baigė su kainoraščiu. – Dar svarbiau, kad tai galinga rinkodaros priemonė parduodant tavo meną kolekcininkams.
Ji pavartė akis ir atsiduso.
– Sakiau jums, mano intencija – tapyti emocijas. Dalykus, kurių neįmanoma išreikšti žodžiais. Mano paveikslai yra greitai besikeičiančių žmogiškų patyrimų, pasąmonės būklių kadrai. Man įdomu juos dekonstruoti ir surasti esmę. Kiekvienas tapybos darbas – tokios tiesos paieška.
– Per bendra. Visi menininkai sako, kad ieško emocijų. Man reikia kažko tikslesnio.
Jausdama kylantį susierzinimą, ji atsilošė ir spustelėjo vidinius akių kampučius. Savęs, kaip menininkės, išaiškinimas žudo ryšį tarp menininko ir žiūrovo, o jis ir yra visa kūrybos esmė. Ema vylėsi, kad jos istorijose žiūrovai atpažins savo pačių patirtį ir galbūt bent akimirką pasijus mažiau vieniši.
– Tavo tapyboje matau tamsą. Duok ką nors, kad galėčiau tai išplėtoti, – ištarė Martinas globėjišku balsu. – Biografinių detalių, istoriją, kurią galėčiau panaudoti, kurdamas naratyvą tavo darbams.
– Patys paveikslai yra naratyvas, – ji pasakė susierzinusi. – Kam reikia kažkokios niekingos istorijos, kad juos subanalintumėte? Tokie kvaili paaiškinimai prieštarauja tam, ką mėginu pasiekti savo menu. – „Ne mergaičių popso grupę mėginate parduoti, pone“, – ji pagalvojo.
– Sukuosi šiame versle daugiau nei dvidešimt metų, Ema. Kaip sakiau, manęs nedomina sukabinti tavo darbus ir, pasibaigus parodai, nukabinti, kad galėtum juos parsigabenti atgal į studiją. Noriu pardavimų. Parduoti meną, ypač pradedančio menininko, sudėtinga. Tavęs ėmiausi, nes man patinka tavo darbai, matau potencialą. Bet turi man padėti.
Ema bejėgiškai nuleido rankas.
– Nežinau. Pasakykit jiems, kad turiu daug užslopintos tamsos. – Ji neviltingai iškvėpė sakinio pabaigoje.
Martinas pasirėmė ant alkūnių, nusišypsojo.
– Tai jau šis tas, su tuo galiu dirbti.
– Juokaujate? – ji nervingai nusijuokė. – Ne, nejuokaujate. O Dieve, pasakiau bet ką.
– Ne, man tinka. Tik dar reikia šiek tiek faktų, – jis pažėrė, susijaudinęs. – Iš kur kyla tamsa? Koks jos šaltinis?
Ji užsimerkė, tada vėl atvėrė akis.
– Nenoriu, kad pardavinėtumėte mano gyvenimo istoriją, – pasakė niūriai. –Noriu, kad parduotumėte mano paveikslus.
Martinas kalbėjo ir kalbėjo apie tai, kad ji neatsiejama nuo savo meno, apie rinkodaros svarbą, kol Ema nebetvėrė ilgiau klausytis.
– Tiesiog pasakykit jiems, kad esu sumaitotas posovietinis vaikas iš daugiabučių rajono. Žinote, tranzito karta iš komunizmo priespaudos į kapitalizmą, laisvę, kad ir ką tai reikštų. Pasakykit jiems, kad buvau skriaudžiama, apleista ir vieniša, kad praleidau vaikystę gatvėse. Pasakykit, kad buvau alkanas skurdžius ir gyvenau tokioje nejautroje, kad turėjau save pjaustyti tam, kad bent ką nors pajausčiau. Pasakykit jiems, kad leidau žmonėms su manim elgtis kaip su mėšlu, sabotavau savo gyvenimą, nes man buvo įkalta, kad esu mažiau nei niekas, kad jaučiausi neverta meilės, laimės, neverta nieko gero. Pasakykit jiems, kad mano menas yra išsilaisvinimas iš nejautros prakeiksmo. Ar tai tinkama medžiaga jūsų rinkodarinei istorijai?
Martino burna prasivėrė ir vėl užsivėrė, prieš jam paklausiant: „Ar visa tai tiesa?“
– Ne. Bet juk triuškinanti istorija, ar ne taip? – ji prisivertė nusijuokti. – Jei neprieštaraujate, pradėsiu kabinti parodą.

Vertė Eglė Nutautaitė ir Nomeda Repšytė