Kuo garsesnės dabartinės diskusijos apie „dekolonizaciją“, tuo dažniau galvoju apie tris fotografus. Du Vakarų, vieną Rytų; vartoju kolonializmo bei orientalizmo terminus, puikiai žinodamas jų sąlyginumą. Bet kadangi pagrindinė tema čia yra būtent kolonializmas įvairiais pavidalais, įskaitant orientalizmą (arba, jei norite, pagrindiniai orientalizmo pavidalai, įskaitant kolonializmą), tai šie apibrėžimai turėtų derėti. Patikslinu: pirmasis fotografas – prancūzas, antrasis – afganas, trečiasis – amerikietis.

Prancūzas, „puikus dagerotipų specialistas“, aprašytas vienoje geriausių praėjusio amžiaus knygų – Gérard’o de Nervalio „Kelionėje į Rytus“. Veiksmas vyksta Kaire 1843 m., fotografo studija įsikūrusi vidinėje viešbučio „Domergue“, esančio už kampo nuo pagrindinės Frankų kvartalo gatvės, galerijoje. Dagerotipininkas apykurtis, todėl pasakotojas turi su juo kalbėtis pusiau rašytine, pusiau verbaline kalba – de Nervalis paduoda raštelį su klausimu, o jis, kaip įprasta tarp kurčiųjų, atsako labai garsiai, beveik rėkdamas. Fotografas po miestą juda lydimas asilo, ant kurio užbogintas jo trapus ir nestabilus fotoaparatas. Beje, dalį savo darbo atlieka dirbtuvėse: „Retkarčiais iš miesto jis atsiveža apelsinų ar cukranendrių pardavėjas, kurios mielai pozuoja, taip suteikdamos galimybę tyrinėti pagrindines Egiptą apgyvendinusias rases, nors dauguma moterų slepia veidus po šydu – paskutiniuoju Rytų dorybės prieglobsčiu.“

Steve’as McCurry prie nuotraukos „Afganistano mergaitė“ (Pešavaras, Pakistanas, 1984 m.) per spaudos konferenciją Volfsburgo meno muziejuje, Vokietijoje. Holgerio Hollemanno nuotrauka. © dpa picture alliance / Alamy Stock Photo

Afganas Kabule dirbo kelis dešimtmečius, bent iki 1992-ųjų. Jis – gatvės fotografas, prieš ketvirtį amžiaus jam buvo maždaug 50–55 metai. Dirbtuvės – kabina, pastatyta lauke, prie namo sienos; ten jis leisdavo ilgas dienas, siūlydamas nusifotografuoti besituokiantiems arba į vieną iš daugybės Afganistano karų išvykstantiems vyrams. Mus pasiekė šio fotografo atvaizdas: štai sėdi ant medinio suoliuko, koja ant kojos, vilki ilgais, kulkšnis siekiančiais bronzos spalvos marškiniais, pilkai mėlyna liemene didžiuliais atlapais, įtartinai panašia į biuro švarką be rankovių ir sagų, ant galvos baltas turbanas, basos pėdos apautos juodais batais. Veidą įrėmina didelė žila barzda, dešine ranka remiasi į koją, o kaire (ant riešo kabo laikrodis) prilaiko nutrintą raudoną dėžę su viduryje išpjautu kvadratiniu langeliu, iš kurio kyšo purvino audinio gabalas – rankovė. Dėžė ant trikojo, taip pat nudėvėto. Priekyje, ant apatinio dešiniojo dėžės kampo priklijuotos mažos nuotraukos; tiesą sakant, priešais mus – kamera, pagrindinis Kabulo gatvės portretisto įrankis. Virš galvos kabo dideli fotografo meno pavyzdžiai – du vyrų portretai: iš priekio (viršuje, didesnis) ir profiliu (apačioje, mažesnis); mėlyname fone nufotografuotas jaunas vyras, akys – aistringos ir sudrėkusios, vilki pilką kostiumą, megztinį ir marškinius (žinoma, be kaklaraiščio), o smakras gerokai apšepęs. Praeis pusmetis, o mūsų fotografo herojus greičiausiai visiškai apaugs barzda ir pradės bėgioti po Afganistano kalnus, pasikinkęs kalašnikovą. Tokiu būdu iš antrojo fotografo modelio jis virs potencialiu modeliu trečiajam.

Amerikietis Steve’as McCurry gimė 1950 m. Filadelfijoje, fotografavo JAV, keliavo po Lotynų Ameriką, Indiją, Nepalą, kol 1979 m. gegužę beveik atsitiktinai atsidūrė tarp afganų sukilėlių (ten visada atsiras kokių nors sukilėlių) kirtęs sieną su dviem fotokameromis, maišeliu juostelių, kišeniniu peiliuku, plastikiniu puodeliu ir dar lėktuve priglobtu pakeliu riešutų. Tų pačių metų gruodį šaliai, kurioje atsidūrė amerikiečių fotografas, labai nepasisekė (o McCurry’ui – atvirkščiai): prasidėjo sovietų invazija. McCurry tapo vienu iš modžahedų pasipriešinimo fotometraštininkų, o po penkerių metų Nasir Bago pabėgėlių iš Afganistano stovykloje padarė nuotrauką, išgarsinusią jį visame pasaulyje. Tai garsioji „Afganų mergaitė“, kurią, regis, žino visi, nors kartą atsidarę internetą lotyniškais rašmenimis, žiūrėję Vakarų televiziją ar tiesiog vartę žurnalus, tokius kaip „National Geographic“.

Išties tai vienas garsiausių pastarųjų 30 metų portretų – apie jį prirašyta tūkstančiai puslapių, o pati kadaise bevardė afganistanietė 2002 m. buvo atrasta kaip ištekėjusi moteris vardu Sharbat Gula, kelių vaikų motina, prislėgta sunkios pabėgėlės gyvenimo naštos. Sharbat, viename iš interviu paklausta, kaip gyveno ir gyvena, atsakė, kad nebuvo labai lengva, bet apskritai valdant Talibanui (priminsiu, pokalbis vyko praėjus metams po dar vienos nelemtos invazijos į Afganistaną, šį kartą iš Vakarų) ėjęsi geriau, nes būta ramiau, beveik jokio chaoso. Tai gana komiška turint omenyje, kad „Afganų mergaitės“ įvaizdį naudoja įvairios tarptautinės organizacijos ir judėjimai, pasisakantys už afganų moterų emancipaciją bei švietimą. Na, kaip Talibanas žiūri į moterų išsilavinimą, tikrai žinome. Tiesa, trečiasis mūsų herojus S. McCurry 1992 m. nufotografavo antrąjį mūsų herojų – Kabulo gatvės fotografą.

Trys fotografai – vienas išgalvotas, vienas nežinomas, vienas beveik klasikas. Pirmasis atsirado Rytuose (sąlyginiuose orientalistų Rytuose), kilus romantiško susidomėjimo odaliskomis, turbanais ir rytietiškais turgumis bangai. 2008 m. Tate Britain surengė nuostabią parodą „The Lure of the East“ („Rytų vilionė“), net paišlaidavau nusipirkęs katalogą ir stropiai jį studijuoju jau beveik 16 metų. Iš tiesų nuo XVIII a. pabaigos Rytai (įvairiomis formomis, ne tik Edwardo Saido Artimieji Rytai, bet, žinoma, ir Indija, Mesopotamija, Kinija) viliojo europietį, atradusį juose Kitą, kuriuo galima žavėtis, valdyti ir – kurį išnaudojus – įmanoma praturtėti. Visos trys galimybės, susijusios su Kito egzistavimu, leido tiksliau apibrėžti Vakarų tapatybę visiškos sekuliarizacijos epochoje (anksčiau tokia problema neegzistavo, nes krikščioniškasis pasaulis buvo priešpriešinamas nekrikščioniškajam – musulmonų, budistų, induistų ar bet kuriam kitam). Kad neperpasakočiau Saido, jo sekėjų ir kritikų (taip pat kritikų sekėjų), pasakysiu taip: Rytus reikėjo įsivaizduoti kuo ryškiau ir egzotiškiau, padaryti amžinus, atimant iš jų istoriją ir galimybę būti šiuolaikiškiems (ši sąvoka atsiranda XIX a. viduryje, orientalizmo įkarštyje) ir kartu paversti juos tyrimo objektu – ir Vakarų galios pritaikymu. Tokie Rytai dėl savo savybių (žr. pirmus du punktus) negali būti nei tyrimo, nei galios subjektu. Kad išliktų objektu, prireikė kelių kartų̃ įvairių žmonių – dailininkų, rašytojų, mokslininkų, kunigų, inžinierių, karių ir valdininkų – didvyriškų pastangų. Dėl to dabar turime postkolonijinius Rytus tokius, kokius turime.

Rytai kerėjo ir viliojo; pavargę nuo pilko Europos dangaus ir juodų apsiaustų menininkai traukė ten. Atsirado ištisas orientalistinis meno žanras; tapyboje gimė dešimtys neįtikėtinai „gražių“ (ir tiesiog gražių, be kabučių) paveikslų, kuriuos sukūrė įvairūs menininkai – nuo Johno Fredericko Lewiso ir Richardo Daddo iki Vasilijaus Vereščagino (man atrodo, nepelnytai pridengto Iljos Repino ir Isako Levitano šešėliais). Įkandin menininkams į Rytus išvyko fotografijos pradininkai. De Nervalio knygos veikėjas – vienas jų. Net ne užfiksuoti, o sukurti Rytų įvaizdį reiškė ne tik suformuluoti jų vaizdinę (visais šio žodžio aspektais) prasmę, bet ir nustatyti jiems valdžią, nes islamas draudė bet kokius atvaizdus, išskyrus ornamentinius. Yra dar vienas svarbus – grynai seksualinis – aspektas. Rytų moterys nuo galvos iki kojų pridengtos rūbais, jų veidai paslėpti, akimis legaliai pagauti bent kąsnelį jų kūno, išskyrus kelias išimtis, įmanoma tik atsidūrus rytietiškuose namuose, jų moteriškoje dalyje – hareme. O jame dažniausiai būna tik tas vyras, kuriam šis priklauso. Kitaip tariant, matyti ir valdyti čia beveik sinonimai. Mūsų kurčias prancūzų dagerotipininkas, pasirodo, besąs tiesioginis orientalizmo ir kolonijinio užkariavimo agentas – juk jis fotografuoja apelsinų ir cukranendrių prekiautojų, prisidengusių tik veidą, kūnus. Jis juos pavertė savo nuosavybe ir platino jų atvaizdus tarp vakariečių, frankų. Tą patį darė ir orientalistai dailininkai, tapydami nesibaigiančias haremo scenas; taip vaizduojamos moterys tapo objektais labiau, nei tradiciškai jau buvo tuometinėje islamo kultūroje. Vaizduojamosios tikrai yra jaudinantys seksualiniai objektai, neturintys beveik jokių žmogiškų savybių; ir net nesvarbu, kad tokio pobūdžio haremo paveikslų modeliai dažnai būdavo vakarietės – menininkų žmonos, draugės, pažįstamos ir giminaitės. Tais laikais Rytuose savo moterų frankams stengėsi nerodyti.

Šia prasme antrasis mūsų herojus, praėjusio amžiaus paskutinio trečdalio kabulietis gatvės fotografas, elgiasi visiškai priešingai. Jis naudojasi vakarietiškomis technologijomis (nors ir apgailėtini darbo įrankiai, jie buvo išrasti Vakaruose, kaip ir kalašnikovas) ne tam, kad sugriautų amžinosios rytietiškos pasaulio tvarkos pamatus, priešingai, jis juos tarsi sustiprina. Taip, talibai (jie užėmė Kabulą praėjus ketveriems metams po aptartos nuotraukos padarymo) nepritaria atvaizdams ir mūsų fotografo verslui iškils pavojus, bet mažiau ekstremalios musulmonų grupės gal net galėtų jį apdovanoti. Kabulo fotografas fiksuoja vyrus, besiruošiančius atlikti du svarbiausius vyriškus darbus šioje visuomenėje – sukurti šeimą ir žudyti priešus. Svarbu pastebėti, kad jo užduotis – įamžinti juos fotografijose prieš simbolinį perėjimą į reprodukcijos ir mirties pasaulį, kuriame veido atvaizdų nebereikės. Tam tikra prasme jaunieji afganai pereina į nebūtį, tampa tradicinės visuomenės variklio sraigteliais ir netenka individualių bruožų – praeis metai ir vaikino veidas kabuliečio, kurį nufotografavo McCurry, nuotraukoje bus apaugęs tankia modžahedų barzda. Iš šeimos prisiminimų herojaus (o Kabulo nuotraukos pirmiausia buvo daromos tėvams), jis taps potencialiu šiuolaikinių Vakarų orientalistinių vaizdinių herojumi.

McCurry – išskirtinai subtilus menininkas, derinantis ryškų, aštrų savo fotografijų grožį su nedaugeliui suprantamomis užuominomis apie kažin ką egzotiška kitoje orientalizmo širmos pusėje. Įsivaizduokime tokį vaizdą: 42-ejų amerikietis fotografas nutaikęs objektyvo akį į kiek vyresnį už jį Kabulo gatvės kolegą. Be kita ko, tai bandymas atsidurti kito vietoje, matyti save ne kaip orientalistą, o kaip orientalisto objektą, suprask – koks būčiau aš, jei likimas lemtų daryti bebarzdžių afganų jaunuolių portretus. McCurry kultūrinė atmintis suveikė be klaidų – tereikia prisiminti Lewiso „Kilimų pardavėją“ (In the Bezestein, El Khan Khalil, Cairo, 1860), tą autoportretą rytietiškais drabužiais, ir pamatysime visą paralelės rafinuotumą.

XIX a. anglų dailininkas pavaizdavo save kaip Rytų pirklį, savo ryškiaspalvius egzotiškus paveikslus prilygindamas kilimų raštams, o save – šio grožio pardavėjams. Anglas XIX a. islamiškuose Rytuose prisiima žmogaus, kuris yra vietinės daiktų tvarkos dalis ir prekiauja besąlygiškai rytietišku daiktu – kilimu, vaidmenį. Amerikietis islamiškame Kabule bando prisimatuoti kolegos fotografo, kuris iš tikrųjų tapo postkolonijinės Rytų modernizacijos žlugimo auka (likus trejiems metams iki priešpaskutinės smurtinės Afganistano modernizacijos pagrindinių vykdytojų – sovietų karių – pasitraukimo iš šalies), likimą. Kaip ir Kairo kilimų pirklys, Kabulo portretistas yra rytietiškos pasaulio tvarkos, kaip ją supranta Vakarai, detalė. Tik dabar, kai į pasaulį žvelgia galybė abejingų instagramo akių, „Rytų gundymas“ jau nebespalvinamas poviškų plunksnų ryškumu. Šiandien ši „pagunda“ susijusi su tuo, kad Kito neįmanoma užkariauti, perauklėti ar (kaip vis dar tebebandoma) įtikinti. Belieka pasitenkinti vaidmeniu metraštininko, fiksuojančio vargingą ir atšiaurų svetimų žmonių gyvenimą gražiose svetimose šalyse.

McCurry’io sudarytoje Afganistano fotografijos istorijoje slypi dar vienas siužetas (tiesą sakant, jų yra daug, juk menininkas nuostabus ir labai protingas), susijęs būtent su negalimybe pakeisti Kito nuomonę. Pirmosiose 7-ojo dešimtmečio pabaigos ir 8-ojo dešimtmečio pradžios nuotraukose romantiški modžahedai sąžiningais čegevarų veidais kovoja už teisingą tikslą prieš sovietų okupantus. Kuo didesnis atstumas nuo 1979-ųjų McCurry’io nuotraukų, tuo labiau nuo žiūrovo tolsta ten pavaizduoti karai, tuo mažesnis jų mastas didžios Afganistano gamtos fone. Nesvarbu, kas kam pjauna gerkles – jie čia pjovė visada ir niekada nenustos. Tad žmogus su kalašnikovu ant peties – tik Gamtos dalis, ne daugiau. O amžino afganų senolio veidas, įrėmintas marmurinėmis turbano klostėmis, atrodo kaip kalnuoto Vaziristano fotografija. Juk Gamta neturi Istorijos. Ji nekintanti, graži ir šiuo metu būtent ji yra tas Kitas mūsų atžvilgiu. Štai toks naujasis ir senasis orientalizmas; nebe linksmas ir entuziastingas, o pavargęs ir melancholiškas.

P. S. Baisi paskutinio sovietų protežė Mohammado Nadžibulos baigtis gerai žinoma. Prieš 10 metų airių rašytojas Colmas Tóibínas netikėtai jį prisiminė – ir dėl visai kitos priežasties. Pasirodo, Nadžibula ketverius metus, kuriuos po nuvertimo praleido slapstydamasis JT misijoje Kabule, užsiėmė vertimais. Štai ką Tóibínas rašo: „Paprastumas – lyg svetima šalis; jos žmonės elgiasi kitaip, Mohammadas Nadžibula tai pastebėjo 1996 m., kai Talibanas pagaliau atsidūrė Kabule. Nadžibula buvo Afganistano prezidentas 1987–1992 metais. Pasakojama, kad slapstydamasis JT misijoje Kabule ir laukdamas Talibano, jis rado sau užsiėmimą: į puštūnų kalbą vertė Peterio Hopkirko knygą „Didysis žaidimas“ (The Great Game: On Secret Service in High Asia), kurioje kalbama apie XIX a. invazijas į Afganistaną. Dirbdamas prie vertimo Nadžibula staiga suprato, kad absoliučiai niekas iš aplink jį esančių nežino Afganistano istorijos. Jo šalis, deja, neturėjo savo Erico Hobsbawmo, Lindos Collins, Niallo Fergusono, jau nekalbant apie Simoną Schamą, nieko net panašaus. „Afganai daro tą pačią klaidą, – pasakojama, prataręs jis, – nes tik supratę istoriją galime ištrūkti iš rato.“ Talibai, kai paėmė jį į nelaisvę, nesidomėjo knyga; rankraščio likimas nežinomas.“ Čia matau borgesišką siužetą – tarsi vienas iš tų vaikinų staiga padėjo į šalį kalašnikovą ir pradėjo studijuoti Goethe’s „Vakarų ir Rytų divaną“.

Kol kas tai nenutiko, o Rytų istorijos tokios, kaip mums papasakojo žavusis de Nervalis. Jis rašo, kad vakarienėje pas Prancūzijos konsulą Kaire dalyvavo „ponas Liubertas, buvęs operos direktorius, tapęs Egipto pašos istoriografu“.

Iš rusų kalbos vertė Kornelija Ragytė