Laisvė Radzevičienė yra žurnalistė. Tačiau dažniau ir garsiau girdime jos vyro pavardę. Taip jau būna, kad vienos profesijos duetuose kuris nors balsas dominuoja. Regis, Laisvei toks formatas tinka, nes… suteikia daugiau laisvės. Kaip sakoma, vardas reikalauja. Atsisakiusi įsipareigojimų įvairiems leidiniams, ji drąsiai pasirinko laisvosios žurnalistės kelią, ir dabar ją jau galime vadinti kultūros tyrinėtoja, mat žvalgosi po dailės, literatūros, istorijos, kino, teologijos bei kitas teritorijas, pasirinkdama ir sau mielasir temas, ir kūrinius, ir pašnekovus. Kai tavo darbas yra ir pomėgis, niekada nedirbi, sako senieji išminčiai. Tad apie įkvepiančias veiklas, lėtą laiką ir plačius kultūros vandenis sutarėme pasikalbėti Dzūkijos kaime, kur Laisvė dabar gyvena dažniau nei Vilniuje. Žinoma, mums rūpėjo aptarti daržų, gėlynų, sodų ir augintinių temas, tačiau, gagenant žąsims ir žaismingai paglostyti besisiūlant guviajam borderkoliui Sidui, radome laiko ir rimtiems dalykams. Hm… Parašiau, o paskui pagalvojau – ūkininkui atrodytų atvirkščiai.

Labai nustebau, kad internete apie Laisvę Radzevičienę tiek mažai informacijos! Ar žurnalistai to vengia? O gal žino, kokia yra žinomumo kaina?

Žinai, kas griauna žinomumo sienas? Lietuvos ir Latvijos pasienis. Nuvažiuoji į Papę ir tavęs niekas nebepažįsta. Dar nieko nereiškia, kad esi atpažįstamas. Reiškia tik tai, ką darai su savo žinomumu, kam jį naudoji. Žinomumas gali tapti veiksmingu įrankiu kalbėti apie svarbius dalykus. Lygiai taip pat skleisti melagienas, kiršinti ir kelti karus. Taip nutiko, kad esu žinomo vyro žmona, jis mane dažniausiai ir ištraukia į viešumą. Todėl internete mėtosi mūsų vestuvių nuotraukos, pasakojimai apie pirmuosius pasimatymus ir vaikus. Turbūt nėra labai gerai, bet nėra ir labai blogai, kai viduje nešiojiesi tvirtą tikėjimą, kad niekas tau nieko negali padaryti blogo, kai netiki burtais ir gyveni maksimaliai sąžiningai. Neturiu ko gėdytis netgi iš gilios jaunystės dienų.

Jei kalbėtume apie žurnalisto profesiją, neabejoju, kad viešumas profesijai trukdo. Žurnalisto asmenybė niekuomet neturėtų nustelbti kalbinamojo. Kita vertus, pramogų, gyvenimo būdo, turbūt ir kultūros žurnalistikoje žinomumas leidžia pasiekti tuos, kuriuos pasiekti sunku.

Kokių tipų žurnalistų esti? Kokiam priskirtum save?

Vilniaus universitete žurnalistiką studijavau prieš 35 metus. Gali tik įsivaizduoti, kaip viskas pasikeitė! Šiandien sunku patikėti, tačiau įgijau žemės ūkio specializaciją. Įstojau bene vienintelė mergina iš kaimo mokyklos, apie televiziją ir radiją negalėjau net svajoti. Be to, atrodė visai prasminga rašyti apie tai, ką suprantu ir pažįstu. Žemės ūkio temos taip ir liko mano diplominiame darbe, kurį paskyriau kaimo portretams. Vienas iš vertintojų, beje, pasiteiravo, kiek mano pasakojimuose yra fikcijos ir realybės. Dabar manau, kad sovietmečiu apie žmogaus vidinį pasaulį mažai kas kalbėdavo.

Visada žaviuosi tyrimų žurnalistais. Jie atskleidžia skaudulius. Tik viena sąlyga: pačių sąžinė turi būti švari, o vertybės – nepriekaištingos. Didžiulis nusivylimas, kai viskas ima ir susipainioja. Politikos žurnalistika – slidus reikalas. Vis svarstau, kaip išlaikyti tvirtą stuburą, nepaslysti ir nepasiduoti įtakoms. Ekonomika man – tamsus miškas. Vertinu tuos žurnalistus, kurie tikrai išmano aprašomus dalykus. Gyvenimo būdo žurnalistika apima daugybę mūsų gyvenimo sričių. Be abejo, tai žurnalisčių tvirtovė.

Dabar ginčijamės su vyru: sporto žurnalistiką priskirčiau prie pramogų žurnalistikos, tačiau jis kalba apie ekspertinę, kai žurnalistai privalo išmanyti, apie ką rašo ar kalba. Ir aš su juo sutinku. Bet kiekvienai mūsų gyvenimo sričiai reikėtų atrasti žurnalistų profesionalų. Misija turbūt neįmanoma. Socialiniai tinklai ir taip pilni ekspertų, turi gerai pagalvoti, kuo tikėti ir kuo – ne.

Man artimiausia tapo pramogų žurnalistika: išties stovėjau prie Lietuvos pramogų pasaulio ištakų, pradedant anuomet beprotišką populiarumą turėjusiu leidiniu „Neliūdėk!“ ir baigiant „Žmonėmis“. Tačiau viskas pasikeitė ir žurnalistikoje, ir pramogų vandenyne – nebeliko polėkio, asmenybių ir tikros kūrybos. Štai kodėl pasirinkau būti laisvąja žurnaliste ir rašyti, kas man įdomu. Taip žingsnis po žingsnio atsivėrė kultūros pasaulis. Tik štai bėda, laisvė turi savo kainą – šiandien leidiniai, kurių ne tiek daug ir likę, apskritai nenusiteikę mokėti honorarų, o jei ir moka, per mėnesį tektų parašyti mažiausiai 20 straipsnių, kad kaip nors išgyventum. Tad mano veiklos platesnės – vienai leidyklai rengiu interviu apie naujas knygas, dirbu su meno muge „ArtVilnius“, Vilniaus galerijų savaitgaliu, įvairiais kultūros festivaliais, naujais lietuviškais kino filmais. Sau esu taip pasakiusi: nesvarbu, kad tai užsakymas, turiu rašyti lyg nebūtų. Užsakovo tiesiog nelieka, jei jo ir mano matymas susikerta. Galiu sau leisti rinktis ir dėl to esu labai laiminga.

Pramogos ir kultūra… Nuo Antikos žinome apie meno – pradedant architektūra ir baigiant teatru – paslankumą. Jis tarsi rėmina Homo sapiens poreikį kurti, išeiti iš vien fiziologinių poreikių rato, tačiau pats žmogus dažnai pasuka ienas atgal, o tada… Na, žodžiu, nuo grožio iki banalaus lėbavimo meno kūrinių apsupty – vienas žingsnis.

Kaip gerai pasakei – nuo grožio iki banalaus lėbavimo meno kūrinių apsuptyje… Iškart prisiminiau režisieriaus Rubeno Östlundo filmą „Kvadratas“. Šiandienos pasaulyje to matau labai daug. Ir kalbu ne tik apie snobišką požiūrį – tebūnie mano namuose šiuolaikinis menas, bet ir apie jaunuosius menininkus, rašytojus, galeristus, kuriems kultūra yra vienas būdų pamaitinti savo puikybę ir pasijusti geresniems už kitus. Nors kas aš tokia, kad vertinčiau? Gal ambicijų, ego, materialumo ir požiūrio „juoda–balta“ suspaustoje mūsų visuomenėje, kuri reikalauja vis naujų iššūkių, formų ir istorijų, jie kenčia lygiai taip pat kaip uždarytieji sovietmečiu?

Kultūra visada buvo pramoga, tai neatsiejama. Tik laikai patikrina, ko ji buvo verta, juk šiandien rimtais veidais klausomės kadaise popsniu vadinto Mozarto ar Chopino. Tačiau popkultūra šiandien apima gerokai daugiau nei vizualieji menai, literatūra, klasikinė muzika ar klasikinis teatras. Visa taip susipynę, o pramoga tampa meno kūrinių kolekcionavimas, sportas, kinas, mada, netgi gastronomija. Sovietmečiu troškę kokakolos, šiandien visuotinai metamės į vegetarinę mitybą ar sveiką gyvenimo būdą.

Madinga nemėgti popkultūros, netgi ją niekinti. Vis dėlto ji svarbi, neatsiejama gyvenimo dalis – ir gerą, ir prastą literatūrą parduodame knygų mugėje, ir gero, ir prasto meno pažiūrėti einame į muges, teatro, muzikos perlų ieškome jiems skirtuose festivaliuose. Na, pasakyk, kuo geresnis Vilniaus ar Kristupo festivalis už „Šaknis“ Varėnos miškuose ar „Purpurinį vakarą“ Anykščiuose? Man patinka gauti ir to, ir ano, svarbu, kad būtų kokybiška, atitiktų mano lūkesčius ir pamaitintų sielą.

Nesuprantami žodžiai, iš kitų kalbų pasiskolinti terminai, kartais labai originalios, bet iš kitų nusižiūrėtos idėjos kultūros nedaro kultūra. Kūryba yra tai, kas liejasi mūsų viduje, toji dieviška šviesa, nuo mūsų nepriklausanti. Kuo giliau kapstome, tuo daugiau tikrumo. Ir paprastumo, beje. Prieš nemažai metų rengiau interviu su italų kompozitoriumi Ennio Morricone. Pamenu, kaip stipriai jaudinausi – kino muzikos kūrėjas, žvaigždė ir aš, žurnalistė iš nelabai jam net pažįstamos šalies, visiškai neišmananti Holivudo taisyklių. Kokio paprastumo ir nuoširdumo buvo pokalbis! Štai kas irgi yra kultūra.

Morricone! Bet juk jis gimęs 1928-aisiais. Man atrodo, tuo metu tai, ką pati vadini kultūra, o aš inteligencija, kūrybos žmonių rate buvo taip natūralu, kaip kaklaskarė prie kostiumo. O kad mes geidėme kokakolos – gal labiau nepasiekiamo Vakarų pasaulio emblema, ir tiek. Žinai, aš irgi vaikystėje kūriau pabėgimo į Ameriką planus… Kai dabar pagalvoju, juk viliojo ne tik laisvės siekis, bet ir toji materija – kokybiškos įvairiaspalvės gausos ragas buityje. Ir štai jau turime. Visko ir apsčiai. Nekyla klausimas – kam tiek visko?

Kyla. Ir ateina momentas, kai pati sau pasakai – užteks. Kultūros, kuri tau nieko neduoda. Žmonių, šalia kurių nesijauti gerai. Klausimų, į kuriuos nenori žinoti atsakymų. Kas ten sakė: daugiau yra mažiau. Tas mažiau, ypač po 50-ies, labai aiškiai stoja ant kelio. Supranti, kad išties nieko neprarasi, jei nepamatysi Pablo Picasso „Doros Mar“. Arba nepasiklausysi „Metropolitan Operos“ orkestro. Norėčiau, žinoma, tačiau kartais ribas nusibrėžiame patys, o kartais – aplinkybės. Tiesą sakant, pastaruoju metu gana daug svarstau, kad kultūra pasaulyje niveliuojasi, tampa panaši, vienoda, kartais identiška, kai nebežinai, kas nuo ko nusižiūrėjo. Gal kaip tik tai paaiškina lietuvių menininkų sėkmingus pasirodymus pasaulio kultūros arenoje – panašu, atnešame kažin ką nauja, ką buvome karta iš kartos slėpę ir saugojome per visus geležinės sienos dešimtmečius. Šviežios idėjos į pasaulį išsiveržė per mūsų vaikus. Esu sena bambeklė: prašau, kad sūnus žinutes man rašytų lietuviškomis raidėmis, nes manau, jog reikia ne bėgti nuo savęs, o ypač saugoti savo šaknis ir visada prisiminti, iš kur atsiradai. Drožinėta medinė prosenelės lova man neatrodo juokinga. Dar apsiverkiu dovanų gavusi Merkinės menininko Vytauto Černiausko medinę skulptūrą su baltų deivės veidu ir išgirdusi jo nuoširdų „Ačiū“. Kultūra privalo nešti žinią, mus perkeisti. Jei ne, anokia ji kultūra.

O kokią žinią skleidžia įvairios meno gausybe išsiskiriančios mugės? Knygų mugė man įdomi, kad gali stebėti knygą vertybe laikančiųjų srautus. Nuolat stebiuosi, kad žmonės vis dar skaito, ir ne tik žinutes, bet knygas. O meno kūrinių mugė? Ar tai kažin kas daugiau nei kelių dienų galerija-parduotuvė?

Man knygų mugė ir meno mugė skleidžia tą pačią idėją. Yra žmonių, kurie skaito knygas, yra žmonių, kurie skaito paveikslus. Be to, knygos rašomos juk ne dėl savęs – kad skaitytojai jas pirktų. Lygiai taip pat meno kūriniai laukia savo pirkėjo. Galutinis tikslas visada yra toks, ir nereikia maivytis, kad kūrėjams nėra svarbu, ar jų kūrinys perkamas. Jei kalbame apie meno mugę „ArtVilnius“, prie kurios rengimo jau keletą metų dirbu, niekaip nedrįsčiau jos vadinti galerija-parduotuve. 15 metų gyvuojantis „ArtVilnius“ neabejotinai atlieka svarbią edukacijos funkciją. Kuruojamos programos, kviestiniai užsienio menininkai, susitikimai su kūrėjais, geriausių galerijų rinkimai… Man rodos, jei tik nori, gali lavinti skonį ir bent jau pamėginti suprasti, kas yra ir kur link eina vizualusis menas. Tiesą sakant, nuoširdžiai didžiuojuosi lietuviais kūrėjais. Pastaruoju metu tarptautinėje meno erdvėje jų vardai skamba garsiai, šviežios idėjos aptarinėjamos ir apdovanojamos, kolekcionieriai, meno institucijos kūrinius noriai perka. Įvertinti to pinigais neįmanoma, tad imi ir pagalvoji, kad pasakų poduk­ros visada pasiekdavo daugiau nei mamyčių popinamos dukros. Kad ir koks sunkus jų kelias būtų.

Taip, kūrėjams labai svarbu, kad jų darbai būtų įvertinti ir perkami, tai natūralu. Tačiau štai kokia dilema – dienraščiuose labai daug reklaminių, užsakomųjų straipsnių, o kultūros leidiniuose aštrios, polemizuojančios, net špagas sukryžiuojančios kritikos nėra, ją vis dažniau norėtųsi pavadinti anonsų, pristatymų, koncepcijų aprašymų veikla. Ko pati pasigendi kultūros aptarimų erdvėje? Ar tokie renginiai kaip „ArtVilnius“ padeda giliau, profesionaliau pažvelgti į šiuolaikinio meno situaciją? Ar priartina kūrėjus ir meno mylėtojus vienus prie kitų?

Ši situacija – nevienareikšmiška. Išties pasigendu geros, konstruktyvios kritikos, kai į kūrinį įsigilinta, atmestos visos įtakos ir draugystės. Kartais atrodo, jog mūsų kultūros ir meno laukas toks mažas, kad visi vieni kitus pažįsta, susiskirsto grupelėmis ir žaidžia tuos pačius žaidimus. Teatro režisieriai turi draugus kritikus ir priešus kritikus, meno kūrėjai – lygiai taip pat. Menininkai, kuratoriai, menotyrininkai – grupelėmis, grupelėmis: „Ak, tie seniai, nieko neišmano, och, jaunimėlis, koks ten jau tas jų menas!“ Studijų metais Lietuvos istoriją dėstė tuomet dar joks ne profesorius, o jaunas, barzdotas istorikas Alfredas Bumblauskas. Jis kartais užsukdavo pas mus į bendrabutį, apsukdavome kartu alaus butelį, kartu statėme „Karalių Ūbą“, o paskui mus kratė universiteto saugumiečiai… Bet kai ateidavo egzamino laikas, atrodydavo, kad jis nė vieno iš mūsų nepažįsta. Nebūdavo jokių nuolaidų, iš kiekvieno reikalavo vienodai. Man atrodo, tai geras pavyzdys teatro, kino kritikui ar menotyrininkui – atmesti ambicijas ir tekstuose kalbėti apie kūrėją, jo kūrinį, o ne rodyti savo intelektua­lumą, išmintį ir pozą.

„ArtVilnius“ lyg ant delno paskleidžia šiuolaikinio meno situaciją. Išimčių ir čia, be abejo, yra – nuo seno susiklosčiusi nuostata, kad meno mugė mažiau vertinga už visas tarptautines bienales ir trienales. Bet, man atrodo, paprasčiau, lengviau, atviriau apie save skelbianti meno mugė atveria duris tiems, kurie kartais tik žvilgčioja pro galerijų langus ir nedrįsta užeiti. Čia tokių žioplinėtojų daug: gali ištirpti minioje, žiūrėk, ką nors įstabaus, tau kalbančio, tave džiuginančio ir pamatysi, o gal net prie menininko prieisi, paklausti, kaip jam atrodo. Man patinka demokratiška „ArtVilnius“ aplinka, matau, kaip kruopščiai rengiama programa, apgalvojamos detalės ir rūpinamasi renginio lankytojais. Jei ne jie – gali savo paveikslus rodyti kiek nori, kas į juos žiūrės?

Kas Tave džiugina be tiesioginio darbo? Ar yra laiko knygoms? O gal tenka perskaityti ir „Nemuną“? Ar kultūrinė spauda yra ta erdvė, kurioje ir menininkas, ir skaitytojas gali rasti užutėkį, leidžiantį atsikvėpti nuo skubančio ir depresuojančio pasaulio?

Džiugina miškas. Saulėlydis tarp pušų. Į žemę panardintos rankos. Skanus maistas. Vertingas pokalbis su draugais. Gera muzika – ir klasikinė, ir džiazas, ir geras britiškas poprokas. Negaliu pakęsti hardo ir metalo, mane net purto, kai išgirstu. Knygoms norėčiau skirti daugiau laiko, bet taip jau nutinka, kad skaitau tas, kurias reikia – jau keletą metų rengiu interviu su rašytojais ir knygų autoriais leidyklai „Alma littera“. Jei tik pavyksta prigriebiu, kas krito į akį, – dabar nučiupusi naują Kotrynos Zylės romaną „Mylimi kaulai“ ir kaifuoju nuo jos fantazijos – tik pamanyk: ėmė ir apgyvendino karves, piemenėlius miesto daugiaaukščiuose! O „Nemunas“ yra mano žurnalas! Visada buvo, nuo mokyklos laikų, kai atrodė, kad jame gyvena laisvės ir hipių dvasia. Vienu metu, matyt, kaip ir daugelis, jo nebeskaičiau, kažkur jis buvo dingęs, atradau prieš dvejus metus, esu prenumeratorė. Skaitau lėtai, pasimėgaudama, ieškodama man įdomių asmenybių, kurių visada ir randu. Ir tie jūsų viršeliai!

Kad ir kaip būtų, kultūros spauda turėtų eiti koja į koją su laiku. Niekur nuo to nepabėgsi, nepasislėpsi už savo stingulio. Jaunų kiti reikalai šiandien, kitos idėjos – kultūroje, mene pirmiausiai. Turbūt todėl labai patinka dirbti su jaunais žmonėmis, tiek daug iš jų sužinau, patiriu ir kartais, neslėpsiu, jaučiuosi tarsi vampyrė, siurbianti jų jaunystę bei modernų požiūrį į gyvenimą.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kaip smagiai apie tuos vampyrus! Čia turėtų būti besikvatojantis veidelis su ištryškusiom ašarom. Ką pasakytum žmonėms, kurie kartais nesupranta, kam šiais laikais reikalinga lėtoji spauda, apskritai lėtas laikas, galerijų lankymas, kavos gėrimas be telefono, poezijos skaitymas tyliame vakarėjančiame kambaryje? Ko palinkėtum jaunam bėgikui per gyvenimą, aprėpiančiam tik trumpąsias žinutes? Ir kokiais dalykais pamalonintum save, kad apimtų visiška pilnatvė?

Gal pradėkime nuo lėto laiko. Net nuo tinginystės kartais. Nuo nieko nedarymo, kai galvoje susisluoksniuoja mintys. Nuo ilgo prabudimo ryte, kurį gali skirti maldai. Tas reikia, reikia, reikia, reikia… Bet išties juk nebūtina. Ir kiek – nuo mūsų priklauso. Lengva kalbėti, aišku, padaryti sunku, ypač kai aplinka įtraukia, prikuria įpareigojimų, o tu pernelyg pareigingas, kad imtum ir numotum ranka. Bet aš labai stengiuosi. Šią vasarą daug laiko praleidau kaime, gėriau jo lėtumą ir tylą, sodinau rožes, tyrinėjau žiedlapių struktūrą, rinkau pomidorus ir voveraites, tarpuose išbėgdama į online susitikimus arba išvažiuodama į Vilnių. Ir, kaip įdomu, per dieną aplankydama daugiau meno galerijų, kultūros renginių, nei būčiau tai padariusi gyvendama mieste. Miškas miestą atitolina, sumažina, tarsi iš šalies leidžia pažvelgti į tai, kas jame vyksta, ir jo pasiilgti. Būna dienų, kai miške nebelieka karo, politikos, intrigų ir rietenų, dingsta televizija ir netgi radijo nebesiklausau. Tik knygos ir keletas žurnalų. Atvežu juos visus į kaimą, kad atvykę draugai galėtų skaityti. Paimi keleto metų senumo, o temos juk tos pačios.

Patirti yra visai kas kita nei perbėgti akimis, pažvelgti, stabtelėti. Juk tai esminis skirtumas – ne kiek, o kokias knygas perskaitei, ne ką matei ir girdėjai, o kaip. Ir pastovėti prie paveikslo verta labiau nei jį nufotografuoti.

Vienkiemio tyla kuria tave kitokį. Tiesiog. Sustabdo. Ir jei kada nors, gyvendama kaime, svajojau apie Vilnių, šiandien, būdama Vilniuje, svajoju apie kaimą. Sakysi – amžius? Galbūt. Tikrai žinau: kuo ilgiau gyveni, tuo mažiau reikia. Gal tik kelionių niekada neužteks, nes jos atneša ypatingas patirtis, iš kurių gimsta visa kita. Svajoju apie piligriminį žygį, nebūtinai Camino, nebūtinai ten, kur keliauja visi, gal pradėsiu nuo mažesnio, nuo Lietuvos, štai pasakiau garsiai – gal išsipildys.