Apie vietnamietės režisierės Duong Dieu Linh debiutinį pilnametražį filmą „Neverk, drugeli“ (Don’t Cry, Butterfly, 2024) tarptautinė spauda jau šnabždėjosi dar neįvykus filmo premjerai Venecijos kino festivalyje. Iš ekrano pulsuojantis siurrealizmas, įkvėptas Azijos mitologijos, kritiškas žvilgsnis į kultūrą, žmonių psichologiją, religiją, lyties vaidmenis. Intriguojantis ir filmo pavadinimas: drugeliu Vietname įvardinamos gimusio kūdikio moteriškos genitalijos, kurių savininkėms tiek įsakmiai, tiek guodžiančiai režisierė liepia neašaroti. Šis filmas apie moteris ir sudužusias jų svajones, apie lubose gyvenantį keistą padarą, apie nė žodžio neištariantį šeimos vyrą ir į paruoštus ryžius slapta įlašintą meilės eliksyrą. Pavadinčiau vienu stipriausių pastaruoju metu kine matytų debiutų, įkvėpusiu tiesiai iš Venecijos parvežti jo dalelę „Nemuno“ skaitytojams  išskirtinį interviu su ryškiai startavusia režisiere.

Trumpai apie filmą. Grįžusiai po dar vienos sunkios darbo dienos Tam (akt. Le Tu Oanh) dukra Ha (akt. Nguyen Nam Linh) praneša šokiruojančią naujieną, kad vyras Thanhas (akt. Le Vu Longas) užmezgė romaną. Negana to, neištikimybė buvo užfiksuota tiesioginėje televizijos transliacijoje, ir dabar visas Vietnamas, o gal net pasaulis žino apie išduotos moters gėdą. Tarsi atspindint vidinę veikėjos būseną, ant seno buto lubų nuo drėgmės išryškėjusi drėgna dėmė vis didėja ir situacija tampa nevaldoma. Tam, pasiryžusi bet kokiomis priemonėmis susigrąžinti vyrą, kreipiasi į dvasinę vedlę. Namuose atliekamų ritualų daugėja, dėmė ant lubų ima keisti pavidalą, akvariume nuolat miršta žuvytės ir trijų asmenų šeima akis į akį susiduria su giliausiais savo kompleksais, baimėmis ir apribojimais. Ar tikrai drugeliui negalima verkti?

Kiekviena moteris, nepriklausomai nuo kultūros, turi atsiminimų apie pasisėdėjimus su kitomis moterimis, kai aptaria buitį, vyrus, įvykius. Jų vidinis pasaulis yra šio filmo ašis. Ar filmas išskirtinai moteriškai auditorijai?

Prisimenu, kai buvau dar maža mergaitė, su šeimos moterimis gamindavome virtuvėje ir jos nuolat skųsdavosi apie vyrus. Nenorėjau sukurti dar vieno filmo apie moteris, pykstančias ant savo sutuoktinių ir kaltinančias juos dėl patirtų kančių. Filme klausiu moterų, ar jos tikrai laimingos, ar tikisi išspręsti visas problemas nebendraudamos su partneriais ir ar tikrai tokio gyvenimo geidžia jų siela.

Pagrindinė filmo veikėja Tam yra išduodama sutuoktinio, tačiau net neturi laiko apsvarstyti, kaip dėl to jaučiasi. Nematome jos verkiančios, rėkiančios ar besiimančios kokių nors veiksmų. Tiesiog toliau gyvena, kaip įprasta daugeliui šiuolaikinių moterų, praradusių ryšį su savo vidiniu pasauliu. Mano veikėja neleidžia sau išjausti išsiskyrimo skausmo, nes turi per daug visuomenės vaidmenų – žmona, mama, darbe vestuvių planuotoja. Ji vengia fakto, kad santuoka iširo gerokai seniau. Vyro užmegztas romanas čia yra tik papildomas akstinas visam filmo konfliktui.

Svarstau dualią šeimos situaciją: kokią poziciją užima vyras, filme nepratariantis nė žodžio (tai primena mano tėtį), kada jis nustojo būti šeimos galva ir įrodinėti savo vyriškumą, nes moteris, prisiėmusi visas pareigas namuose, viską atlieka už jį. Gal čia moters, vyro, gal visuomenės problema? Moterų dominuojamoje aplinkoje vyrai neturi terpės ugdyti savo emocinio intelekto, padėti ir remti savo partnerių ir tai, mano manymu, lemia daugybę skyrybų šiandien. Tad galiu įvardyti ne auditoriją, o tik tai, kad filmas kritikuoja ne vyrus, bet moteris.

Kadras iš filmo „Neverk, drugeli“ (Don’t Cry, Butterfly, 2024, rež. Duong Dieu Linh)

Ar poroms Vietname pasiekiama psichologinė pagalba?

Mano šalyje lankyti terapiją labai gėdinga. Šeimose yra stiprus lyties vaidmenų pasiskirstymas, ką turi daryti moterys ir ką vyrai, o jiems dėl visuomenės nustatytų taisyklių reikšti jausmus tiesiog neįmanoma. Daugelis gyvena dideliuose daugiabučių kompleksuose, kuriuose prasta garso izoliacija ir visiškai nėra privatumo. Jeigu užlietų jūsų buto lubas, žinotų visi ir ateitų pažiūrėti, nes viskas, kas vyksta pastate, yra vieša. Ne veltui žmonės dangstosi besišypsančiomis kaukėmis, kurios išvis neatspindi vidinės jausenos ir asmenybės.

Kaip filme atsirado baugi namų dvasia, gyvenanti drėkstančiose lubose? Ar tai Vietnamo mitologijos elementas?

Tai Filipinų folkloro mitologijos būtybė Tiktik, ilgaliežuvė pabaisa, kuri užsikaria ant stogo nakčia ir iš nėščios moters vaisiaus iščiulpia sielą. Man įstrigo šis vaizdinys, bet filme pasitelkiu jį kiek kitokiame kontekste – kaip aliuziją į sueities aktą, kai moters energija ištraukiama iš kūno. Filme dvasia tūno drėkstančiose lubose ir jas net uždažius prasiveržia įkyriu lašėjimu.

Filmas kupinas magiškojo realizmo ir tradicijų, kurios jų būdingos vietnamiečių kultūrai. Ar veikėjos atliekami magiški meilės susigrąžinimo ritualai, pvz., su menstruaciniu krauju, egzistuoja?

Ten, kur augau, dvasingumas, tikėjimas aukštesnėmis jėgomis užėmė labai svarbią vietą. Vietnamo dievybė Thiên Y A Na nusprendžia, kad jei buvai geras, nusipelnei palankios lemties, o jei blogas – nelaimių. Taip pat garbiname gamtos – dangaus, medžių, uolų – dievus ir savo protėvius. Tačiau turiu pastebėti, kad ilgainiui dvasingumas buvo išeksploatuotas „meistrų“, kurie pelnosi iš žmonių tragedijų. Filme matote, kaip viena tokių apsišaukėlių liepia moteriai išsitatuiruoti antakius, kadangi sakoma: jei tavo antakiai pakeičia formą, gali tapti karaliumi ar karaliene. Arba jeigu nusipieši apgamą sau ant krūtinės, tavęs lauks geras gyvenimas, o jeigu apgamą po akimi, daug verksi. Tokiais žaidimais bandoma keisti ateitį.

Nekritikuoju religijos, labiau erzina faktas, kad individai nenori prisiimti atsakomybės už savo veiksmus ir spręsti problemų, pvz., eiti į terapiją arba kalbėtis su partneriu. Jie keliauja į šventyklas ir numeta savo skaudulius dievams. Atlieka keistus ritualus su fiziologiniais skysčiais kaip Tam. Ji nori, kad, susimokėjus šventykloje, jėgos iš aukščiau viską sutvarkytų, tikriausiai niekada ir nepabandė realiai gelbėti savo santuokos. Tai kelia juoką, todėl jaučiau būtinybę filme analizuoti šį kultūrinį fenomeną.

Kadras iš filmo „Neverk, drugeli“ (Don’t Cry, Butterfly, 2024, rež. Duong Dieu Linh)

Filmas debiutinis, tačiau vizualiniai jo sprendimai įspūdingi. Ką įgyvendinti buvo sunkiausia? Kokius jausmus norėjosi perteikti žiūrovams vaizdu?

Norėjau viską pateikti kuo realistiškiau. Siekiau sunkios, slegiančios namų atmosferos, todėl rinkausi masyvius medinius baldus. Nusprendėme, kad filme bus daug stambių planų, kad nereikėtų manipuliuoti veikėjų jausmais, todėl tiesiog sekiau jų veidus, išraiškas. Pagrindinė veikėja niekada neturi laiko sau, todėl ją lydi įtampą keliantys ambiento garsai. Tai ne siaubo filmas, o šeimos drama, tačiau turi tokio šiurpaus prieskonio – man patinka kultinis Azijos kinas, biologinis siaubas, tamsus humoras. Ši tamsa ir slegianti atmosfera atliepia moters elgesį – kuo labiau ji atsisako pripažinti problemą, tuo labiau įsisiautėja namų dvasia. Būtybė yra Tam emocijų ir tamsios energijos, su kuria visą filmą atsisakoma susidurti, įsikūnijimas. Nors ir subtilu, dėmės pavidalas yra laisvai paremtas vyriškų lytinių organų formomis, kurios siejamos su moterų prisiimama našta, kai išteka.

Malonu žiūrėti filmą, kuris perteikia į moters gyvenimo iššūkius iš kasdienės perspektyvos. Tačiau viskas baigiasi labai tamsiai. Kaip charakterių gyvenimus persmelkia ši niūri, visa griaunanti fantazija?

Tą patį klausimą uždavė prodiuseris: „Gal gali kažkaip filmo veikėjams rasti išėjimą iš šios siaubingo finalo?“ (Juokiasi.) Yra daug filmų, kuriuose kas nors nutinka moterims ir jos apsiima tyliai tvarkytis pačios. Nenoriu rodyti moters kaip aukos, o vyro – kaip tirono. Siekiu parodyti, kaip plėtojasi žmonių santykiai, pabrėždama, kas moteris priverčia kentėti – ar vyrai, o gal visuomenė, tradicijos, taisyklės, kurias patirdamos jos desperatiškai stengiasi likti šeimoje, net nesuprasdamos, kas yra laimė.

Kadras iš filmo „Neverk, drugeli“ (Don’t Cry, Butterfly, 2024, rež. Duong Dieu Linh)

Dvidešimtmetė dukra Ha – filme vienintelė veikėja, kuri sąlyginai šviesiai, racionaliai mato šeiminę situaciją, neprarasdama noro išvykti studijuoti į Europą ir susikurti gražią ateitį. Kodėl daug žadantį personažą irgi pradanginate, tarsi atimate iš žiūrovo viltį, kad optimistai turi teisę gyventi?

Ji užaugo nedarnioje šeimoje, labai išgyvena dėl susiklosčiusios padėties, jaučiasi atsakinga už skyrybas, kaltina save. Nors išdrįsta pasipriešinti mamai, tačiau vis tiek dar yra vaikas, taip pat nemokantis išreikšti jausmų. Mama dingsta, namai sugriūna, jai nelieka, už ko užsikabinti. Pavaizduotas jauno žmogaus trauminės patirties atspindys, nes viskas, ko nori vaikas, matyti vienas kitą mylinčius savo tėvus. Tačiau ji nemiršta, jos likimo tiesiog nežinome.

Nors veikėjų namuose yra akvariumas, žuvytės jame nuolat gaišta. Ar tai aliuzija į yrančią šeimą?

Tiesą sakant, tokia asmeninė patirtis auginant žuvytes – jos netikėtai išgaišdavo! Tačiau filme akvariumas simbolizuoja mirštančią santuoką. Šie namai – kaip gyvas organizmas: visi keisti dalykai – lašančios lubos, jose gyvenanti destruktyvi dvasia, vibruojantys kambariai – veda į tai, kad namų siela, moteris, pabaigoje tiesiog išnyksta ir namai prarandą gyvastį.

Vienas veikėjų teigia: „Būti žmogumi užknisa.“ Ar per jį išsakote savo nuomonę apie pasaulį?

Visi moteriški charakteriai gyvena šiek tiek paralelinėse visatose, o vaikinas, ištaręs šiuos žodžius, yra labai žemiškas ir turi gana radikalų požiūrį į gyvenimą. Tačiau tai personažo, augusio be mamos, sunkiai susidorojančio su emocijomis, nuomonė.

Manau, būti žmogumi yra nuostabi patirtis, turėtume būti laimingi, kad esame šioje Žemėje, tačiau tuo pačiu metu sudėtinga, nes kasdien susiduriame su daug kančių, kai dėl vykstančių pokyčių dūžta širdys.