Klasikinė muzika, pasiekiamumo ir įvairovės požiūriu, išgyvena aukso laikus. Dar niekada geriausi, naujausi įrašai, archyvai, istoriniai koncertai nebuvo taip lengvai pasiekiami bet kam, kas nori jų klausytis. Niekada institucijos, orkestrai, salės ir teatrai nebuvo taip susidomėję auginti ir pritraukti naują auditoriją. Tobulą muzikos atlikimą užtikrina aukštosios mokyklos. Vis dėlto taip maža fenomenų, gaivalo, tikrovės. Tikro talento ne iš kalvės, o iš gamtos.

Kai prieš kelerius metus pasiekė žinia, kad Latvijos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO) pasirašo sutartį su 22 metų suomiu Tarmo Peltokoskiu ir artimiausius sezonus jis bus šio orkestro meno vadovas bei vyriausiasis dirigentas, ėmiau juo domėtis. Ši bendrystė prabilo programomis ir tokiomis kūrinių kombinacijomis, apie kurias mūsų scenoje tegalima svajoti. Arba svaičioti. Todėl ėmiau keliauti iš paskos. Pradžioje Cėsyse (jeigu tik žinote, kur jie yra) jie statė Richardo Wagnerio veikalų „Siegfriedas“ ir „Dievų sutemos“ koncertines versijas, vėliau klausiausi jo Gustavo Mahlerio Antrosios simfonijos interpretacijos Rygoje. Galiausiai, Tarmo ir LNSO atvyko į Vilnių. Kita kelionė į Rygą ir koncertas, kuriame dainuoja sopranas Vida Miknevičiūtė, tapo pretekstu pokalbiui su dirigentu.

Tai, ką išgirdau šiuose koncertuose, prikaustė. Nenoriu vartoti plataus emocijų žodyno, bet akivaizdu: fenomenas klasikinėje muzikoje atsirado. Tą suprato ir LNSO, puoselėjantis išskirtinai glaudų ryšį su savo Maestro, Brėmeno, Honkongo, Roterdamo ir Tulūzos orkestrai, pakvietę jį eiti dirigento pareigas, prestižinė įrašų kompanija „Deutsche Grammophon“, jam pasiūliusi išskirtinį kontraktą. Tarmo yra rytojus, kuris jau atėjo. Tiesa, kiek netipinis: kuklus, mažakalbis, tikslus. Z kartos atstovas be socialinių tinklų. Galėčiau pavadinti jį totaliniu muzikantu. Reta muzikų rūšis, kurie visa esybe pasinėrę į muziką ir tik ją. Po koncerto nusilenkdamas visada pirmiausiai skiria plojimus skambėjusio kūrinio partitūrai. Jam nepavaldūs amžiaus ar kiti klasikinėje muzikoje nusistovėję standartai. Jis – Tarmo Peltokoski. Ir norite to ar ne, būtinai apie jį išgirsite.

Pradėkime nuo jūsų patirties Vilniuje, kai gastroliavote atnaujintoje LVSO koncertų salėje. Tebediskutuojama apie šios salės akustiką, o kokia ji pasirodė jums?

Man įsiminė, kad šioje salėje nebuvo užkulisių, o akustika gana sausa. Pastebėjau, kad dalį scenos ir gale orkestro esančius muzikantus dengia balkonas ir tai veikia garso projekciją. Bet tai visi mano pastebėjimai, kadangi koncertavome ten tik kartą.

Aptarkime jūsų muzikines šaknis. Kada supratote, kad eisite muzikanto keliu ir toks bus gyvenimo pasirinkimas?

Buvau maždaug vienuolikos, kai supratau, kad tai ir yra mano veikla.

Kaip supratote?

Grojau fortepijonu, vėliau daug laiko skyriau kompozicijai. Esu kilęs iš mažo miestelio, tad draugų beveik neturėjau, muzikine prasme buvau vienas, teko viską atrasti pačiam. Iš pradžių išgirdau Wagnerį, bet prieš tai tiesiog stengiausi atrasti muziką, skirtingus dalykus joje. Su Wagneriu pažinau operą, Mozartą, Puccinį, kiek vėliau Richardą Straussą. Pirmiausiai išgirdau orkestrinę muziką, vėliau operą.

Nepriklausote įprastai muzikų karjeros schemai: muzikų šeima, tarptautinių konkursų serija, tramplinas į plačiuosius vandenis. Taigi, koks šeimos santykis su muzika ir jūsų pasirinkimu?

Labai palaikantis. Esu vienintelis vaikas. Kai mokiausi groti fortepijonu, dažnai keliavau į meistriškumo kursus, konkursus visoje Suomijoje, šiek tiek svetur. Jie mane kantriai lydėjo, vėliau posūkis į dirigavimą lėmė dar intensyvesnes keliones, turėjau praleisti pamokas, tėvai padėjo su tuo susitvarkyti.

Daug girdime apie suomių muzikantų, instrumentininkų ir dirigentų sėkmę didžiosiose scenose. Suprantu, jog klausimas dažnas ir viename interviu net minėjote, kad tai nėra neįprasta. Visgi įdomu, kokie Suomijos švietimo sistemos bruožai padeda talentui skleistis, įgalina kurti karjerą ir eiti į priekį.

Tiesą sakant, nežinau. Galiu kalbėti apie savo mokytoją Jormą Panulą ir tai, kas susiję su juo. Bet daugiau… Neturiu su kuo palyginti, pavyzdžiui, su kitų šalių švietimo sistemomis. Taip pat galiu išskirti ir suomiškos sistemos nesėkmes. Bet galbūt svetur yra jų dar daugiau, kurių nė nežinau. Tikiuosi, kad Sibelijaus akademija, ypač Dirigavimo katedra, užtikrina tam tikrą lygį ir J. Panulos veiklos tęstinumą. Nebuvau ten jau trejus metus, bet tikiuosi, kad jie toliau augins dirigentus ir Jorma dirbs toliau.

Kuo ypatingas Panulos metodas? Jis išaugino daugybę talentingų ir pripažintų dirigentų, mes žinome Osmo Vänskä, Esą-Pekką Saloneną, jus…

Jo pedagoginė karjera trunka 50 metų ir turbūt svarbiausia, ne ką jis sako, bet kaip skatina būti savimi, padeda atrasti asmenines savybes – juk visi suomių dirigentai skirtingi. Tam tikra prasme nėra suomiškos dirigentų mokyklos, kurios absolventai pasižymėtų bendromis savybėmis, jie visi labai skirtingi. J. Panula turi akį potencialui, daug jo studentų pradėjo veiklą labai jauni, palaikomi mokytojo, tai išimtis tarptautine prasme. Centrinėje Europoje dirigavimo kelias prasideda nuo pianisto vietos operos teatre ir po truputį kyla į viršų. Šią tradiciją labai gerbiu, norėčiau būti jos dalis, bet pasirinkau savo kelią.

Čia labai tinka jūsų citata: „Studijuoti muziką ir tapti muzikantu yra du skirtingi dalykai.“ Ar galite plačiau atverti šią mintį?

Tai tikriausiai susiję su išsilavinimu, niekada nebaigiau jokios aukštosios mokyklos. Todėl kai klausiate apie Suomijos švietimo sistemą, apskritai turiu kiek komplikuotą santykį su išsilavinimu. Kitaip, jeigu būčiau daktaras ar kitos kvalifikacijos reikalaujančios profesijos atstovas. Bet muzikoje taip nėra. Dirigentai tiesiog privalo būti savamoksliai. Taip, sudėtinga to siekti, jeigu nėra sistemos, institucijos, kuri palydi, todėl lankiau Sibelijaus akademiją. Nors nebaigiau jos, tai padėjo man. Bet kai institucija reikalauja lankyti tam tikrus kursus vien tik dėl studijų baigimo arba pinigų įsisavinimo… Absurdiška. Kai studijuodamas pradėjau koncertuoti, mane ėmė kviesti orkestrai, nedvejojau, pirmenybę teikiau jiems ir sustabdžiau studijas. Kodėl turėčiau eiti į mokyklą, jeigu galiu koncertuoti. Esama žmonių, studijuojančių daugybę metų, bet vis tiek niekas nenori jų samdyti. Muzika yra įgūdis, kurį iš esmės turi įgyti pats.

Galbūt tai tradicijos dalis, kai tikimasi įrašo apie mokyklą ir studijas gyvenimo aprašyme…

Jeigu būčiau gydytojas, privalėčiau įrodyti savo kvalifikaciją, kad nesu fake news. Dauguma didžių kompozitorių ėjo kitu keliu, pavyzdžiui, Beethovenas buvo košmaras visiems aplink, Mozartas, žinote, jis buvo Mozartas. Žinoma, kaip Mahleriui buvo sudėtinga mokykloje. Taigi formalus išsilavinimas gali padėti muzikantui, bet šiems kompozitoriams įtaką darė tai, ką jie turėjo savyje.

Mes Rygoje, todėl pasinaudosiu proga ir paklausiu: ką pavyko pasiekti per šį laiką kartu su Latvijos nacionaliniu simfoniniu orkestru, kuo didžiuojatės kaip vyriausiasis dirigentas?

Myliu šią vietą, kaskart grįždamas čia jaučiuosi kaip namuose, džiaugiuosi matydamas muzikantus, administracijos darbuotojus. Visada norisi Latviją pasiimti kartu su savimi. Ryga labai gražus, jaukus miestas, tad nors Suomiją ir Latviją teskiria 40 minučių skrydis, tikriausiai daugiau laiko praleidžiu joje negu Suomijoje. Čia mane gali aplankyti draugai ir šeima. Žmonės labai panašūs į suomius. Tai paprasčiau nei keliauti į Honkongą. Šis orkestras visada bus mano pirmasis, nesiruošiu dingti iš akiračio, būsiu netoliese.

Kokią kartelę kėlėte sau vykdamas dirbti į Rygą, kokie svarbiausi kūriniai turėjo būti išbandyti, ko norėjote pasiekti?

Tikriausiai svarbiausias aspektas yra programos planavimas. Cėsyse statytos Wagnerio veikalų koncertinės versijos bus tęsiamos, tai labai svarbu man. Šįmet atlikome dvi Mahlerio simfonijas, kitąmet suplanuotos dar dvi. Netrukus grosime Dmitrijų Šostakovičių, ką tik pristatytos kelios Ralpho Vaughano Williamso simfonijos, seniai norėjau jas atlikti. Tai kruopštaus planavimo dalis.

Roterdame, Honkonge dabar dirbate su simfoniniais orkestrais, turinčiais tik fragmentinį ryšį su opera, o jūs kaip tik minėjote, kad siekiate operos. Kaip sekasi įgyvendinti šią svajonę?

Ji užtikrintai juda į priekį, tikslas ilgalaikis. Kaip ir siekis mažiau keliauti. Tad dėl darbo operoje keliaučiau mažiau. Muzikiniu požiūriu, opera buvo ir pirmoji meilė, ir priežastis, kodėl norėjau tapti dirigentu, nors karjeros pradžia simfoninė. Vis daugiau diriguoju operoje ir po kurio laiko įgyvendinsiu šį pokytį. Praėjusių metų Wag­nerio pastatymas Cėsyse, kitąmet suplanuotos trys kitų operų koncertinės versijos, vėliau laukia daugiau sceninių pastatymų.

Ar jūsų, kaip dirigento, nebaugina ilgi, mėnesius trunkantys operų pastatymai, darbas vienoje vietoje ir operos teatro rutina.

Būtų labai gerai nekeliauti kiekvieną savaitę. Norėčiau šiek tiek ramybės.

Pakalbėkime apie dirigentus, kuriais sekate. Teko skaityti, kad vienas jūsų dirigavimo autoritetų yra vokietis Christianas Thielemannas. Kodėl?

Jis – vienas dirigentų, formaliai nestudijavusių dirigavimo. Niekada. Būdamas 16-os sutiko Herbertą von Karajaną ir pasakė norįs tapti dirigentu. Karajanas jį nusiuntė į operos teatrą dirbti repetitoriumi. Jam sekėsi: labai jaunas greitai tapo Karajano asistentu. Thielemannas yra didžiausias vokiečių muzikoje, ypač kalbant apie Wagnerį, Antoną Brucknerį ir Richardą Straussą. Kadangi labai gerai žino savo stiprybes, kartais teigiama, kad jo požiūris į koncertų programas vienpusis, bet geriau žinoti, kur esi geriausias, negu bandyti atlikti viską. Stebėjau jį scenoje ir kaskart apėmė didelis įkvėpimas. Turiu pridėti: dirigavau Filharmonica de La Scala orkestrui, tad gavau progą pamatyti spektaklius, taip pat Kirilo Petrenko diriguojamą „Rožių kavalierių“ – nuostabi, neįtikėtina patirtis. Spauda rašė, kad tokio „Rožių kavalieriaus“ atlikimo La Scaloje nebuvo nuo Carloso Kleiberio laikų, ir tikiu tuo. Pavyko sutikti Herr Petrenko ir net pasikalbėti porą minučių. Sutikau ir vyriausiąjį teatro dirigentą Riccardo Chailly, jis buvo labai draugiškas ir mes trumpai šnektelėjome. Nuostabu sutikti šiuos real guys.

Esate vagneristas, šis kompozitorius jau buvo minėtas pokalbio pradžioje. Wagneris – plati tema. Galima atrasti XIX amžių per Wagnerį, filosofiją, muziką. Bet kas jums asmeniškai yra reikšmingiausia, kai kalbame apie šį kompozitorių?

Jūs paklausėte teisingai: kas asmeniškai reikšminga. Man dažnai užduoda klausimą, kuo Wag­neris ypatingas, negaliu į jį atsakyti. To reikėtų klausti ne manęs, o tų žmonių, rašančių daugybę knygų apie jį ir jo muziką. Bet paklausėte kitaip. Kai buvau 11-os, pamačiau paskutines dvi „Siegfriedo“ trečiojo veiksmo minutes. Iki to laiko nebuvau girdėjęs Wagnerio, gal „Valkirijų skrydį“, bet nė nesuvokiau, kas tai. Taigi… Nieko panašaus nebuvau patyręs. Nuo to momento praėjo 12,5 metų, mano nuomonė nepasikeitė ir nepasikeis iki dienų pabaigos. Tai nereiškia, kad jūs ar kiti uolūs Wagnerio mylėtojai patiria vienodai, interpretuoja šiuos jausmus skirtingai. Galime be sustojimo kalbėti apie viską, kas vyko aplink Wagnerį, koks istoriškai svarbus buvo ir bla, bla, bla, parašė šį ir aną. Bet tai, kad būdamas 11-os ir neturėdamas jokio supratimo apie šią faktologiją, o filosofija domėtis pradėjau tik daug vėliau, buvau paveiktas vien muzikos, įrodo, kad jo muzika – tai kažin kas ypatingo. Be abejo, galime analizuoti poveikį. Žinome, jog leitmotyvų sistema, ypač „Nibelungų žiede“ sukuria asociacijų tinklą pasąmonėje, tai tikrai tiesa. Bet tuo metu nežinojau, kas yra leitmotyvas, ir negalėjau turėti jokių asociacijų, nes girdėjau tik dvi paskutines minutes. Visi paaiškinimai galimi, bet jie pralošia. Tai stebuklas, kurį tik Wagneris gali sukurti.

Spėju, muzika emociškai apskaičiuota, todėl sukurianti priklausomybę…

Taip, pirmiausia tą kuria muzika. Neturėjau žalio supratimo, koks siužetas, kad įsimyli teta ir sūnėnas. Buvo tik muzika.

20-ies jau įgyvendinote „Nibelungų žiedą“, kai kurie dirigentai į šį kūrinį keliauja visą gyvenimą. Ką norite pasiekti šiame veikale, būsimuose jo versijose? Kokia jūsų perspektyva?

Esu tikras: atliksiu, atrasiu, mokysiuosi ir geriau pažinsiu šį veikalą, tam turėsiu laiko, visgi tai 15 valandų kūrinys. Tikiuosi atlikti daug kartų su geriausiais įmanomais dainininkais, geriausiose vietose pasaulyje, taip pat ir Bairoite, čia mano svajonė. Ypač „Žiedui“.

Koks jūsų santykis su Wagnerio pastatymais, kurie neretai būna kontroversiški, ir su režisieriais, atnešančiais savo sumanytą interpretaciją ir idėją?

Kaip muzikas, manau, kad viskas užrašyta muzikoje, taigi geriausi yra režisieriai, žinantys partitūrą ir neišradinėjantys nieko aukščiau teksto, gerokai daugiau informacijos būtent partitūroje, o ne tekste. Žinoma, Wagneris ieškojo tobulo teksto ir muzikos santykio, ikifroidiniu požiūriu, norėjo būti tėvu abiem savo vaikams. Nesu prieš konceptualią ar modernią produkciją, svarbu, kad ji turi prasmę. Kartais tiesiog užtenka papasakoti istoriją. Jeigu, režisieriaus manymu, žmonėms reikia pabėgti nuo realybės teatre, tuomet užtenka tiesiog papasakoti jiems istoriją tokią, kokia ji yra. Puiku, jeigu istorijoje pamatomi išryškintini dalykai, bet kartais viskas per daug supaprastinama, paverčiama akivaizdybe, svarbiau, kai publika pati įžvelgia svarbius akcentus.

Jūsų darbotvarkė pribloškia dėl koncertų skaičiaus, repertuaro, orkestrų, su kuriais dirbate. Kaip atgaunate jėgas, energiją, stiprybę, ar kartais pagalvojate apie perdegimą?

Nesu tikras, ar žinau, kas yra perdegimas. Daugelis bando mane įspėti ir tai šiek tiek erzina, taip pat yra sakančių, kad niekada nepatirsiu perdegimo. Dirbu gerokai per daug ir tai žinau, kartais norėčiau tiesiog likti namuose, ne lėktuve. Planuoju pokyčius, kai tik pradėjau, žinojau: noriu dirbti kuo daugiau ir žinoti, kur yra ribos, tuomet keisti darbotvarkę. Tikrai norėčiau kiek kitokio gyvenimo ateityje. Dažnai esu per daug pavargęs, o tai kenkia muzikai.

Grįžkime prie amžiaus klausimo. Jis klasikinėje muzikoje buvo beveik tradicijos dalis, Maestro „dydis“ matuotas pagal patirtį, nugyventus metus ir nuopelnus. Pavyzdžiui, kai garsiau ėmė skambėti jūsų tėvynainio Klauso Mäkelä pavardė, kilo aršios diskusijos būtent dėl šio aspekto, buvo cituojančių Karajaną, kad pirmąsias dešimtis Beethoveno Penktosios bandymų reikia išmesti į šiukšlių dėžę. Kaip šitai keičiasi šiandien, ypač kai scenoje didėja įvairovė?

Esu tikras, samprata keičiasi. Laikai irgi keičiasi, deja, ne į gera. Muzika reikalauja įgūdžių ir kai kurie žmonės patirtį įgyja šiek tiek greičiau. Nežinau, kodėl šie orkestrai pageidauja matyti mane priekyje ir jeigu taip nutinka, naudojuosi proga… Tuo troškau užsiimti, net jeigu užtruktų ilgiau, vis tiek daryčiau. Bet turiu šiuos darbus ir jaučiuosi dėkingas. Kažkodėl visi tie orkestrai norėjo samdyti Klausą. Manau, žmonės turėtų tokį orkestrų pasirinkimą priimti. Ir daugelis priima. Nuomonių gali būti įvairių, tik jas reikėtų paaiškinti. Turėčiau būti kritikuojamas, jeigu darau ką nors ne taip, jeigu kritikai yra priežastis.

Regis, gyvename klasikinės muzikos aukso amžiuje, jei kalbame apie pasiekiamumą. Klausymosi platformos, ranka pasiekiami įrašai bet kokiu pavidalu, atviri ir suskaitmeninti archyvai, istoriniai įrašai. Iš kitos pusės, auditorijos dėmesio laikas trumpėja, keičiasi ir kai kurių programų sudarymo tradicijos, koncertų trukmė ir forma. Ką, jūsų manymu, skaitmeninė aplinka keičia klasikinėje muzikoje?

Nesu tikras… Galiu tik pasakyti, kad pripratau lengvai rasti įrašus, tai prabanga.

Patikslinsiu. Ar tai veikia jus?

Mane? Ne, ne. Gera, kas sena, aš ir pats būsiu geresnis, kai pasensiu. Juk patyrę dirigentai daug geresni negu jauni.

Mano paskutinis klausimas yra ir asmeniškiausias. Maža jūsų interviu apie nemuzikinę pusę, bet viename jų pasakojote apie rašalą?

Tai tik reiškia, kad knygos yra reikšmingiausias dalykas pasaulyje. Mėgstu skaityti, žinoma, tai darau nepakankamai. Kai skirsiu mažiau laiko kelionėms, jo daugiau liks skaityti. Tai taip pat reiškia, kad visada mėgau daug rašyti, nors tam irgi neturiu daug laiko. Būtinai tęsiu ateityje, noriu prisiminti svarbius įvykius, detales.