2017-ųjų lapkričio vakaras Niujorke. „Christie’s“ aukciono salėje tvyrojo neįprasta įtampa. Visi žinojo, kad Leonardo da Vinci’o paveikslas „Salvator Mundi“ (1499–1500) pakeis meno rinkos istoriją. Po 19 min. trukusios įnirtingos kovos plaktukas stuktelėjo prie 450,3 mln. dolerių sumos. Tai buvo ne tik brangiausias kada nors parduotas meno kūrinys, bet ir viena iš „Christie’s“ pergalių prieš amžiną konkurentą – „Sotheby’s“.

Leonardo da Vinci arba jo mokinys Giovanni Antonio Boltraffio SALVATOR MUNDI, apie 1500. Publikuojama pagal viešosios srities (PD) licenciją

NUO KNYGŲ IKI IMPERIJOS

Mažai kas žino, kad vieni garsiausių ir seniausių meno aukcionų namų – „Sotheby’s“ – veiklą pradėjo prekyba knygomis. 1744 m. Samuelis Bakeris Londone surengė pirmą retų knygų aukcioną. Tuo metu miestas buvo tapęs Europos kultūros ir prekybos centru. Kolonijinė imperija nešė turtus, o aristokratai kaupė didžiules meno kolekcijas. Bakeris greitai suprato, kad knygų prekyba yra tik pradžia. Jis ėmė bendradarbiauti su George’u Leigh, į verslą įsitraukė palikuonys, prekyba plėtėsi į kitas sritis: grafikos darbus, medalius, monetas. Įmonė, tuomet žinoma kaip „Baker & Leigh“, greitai tapo patikimu tarpininku tarp aristokratų, norinčių parduoti savo kolekcijas, ir naujųjų turtuolių, trokštančių jas įsigyti.

Tačiau tikrasis pokytis įvyko, kai į Londono meno sceną žengė Jamesas Christie. Buvęs karininkas pasižymėjo savybėmis, kurių trūko Bakeriui ir Leigh, – jis buvo puikus šoumenas su ryšiais aukštuomenėje. Jo pirmasis aukcionas įvyko nedidelėje patalpoje, Pall Mall gatvėje, – buvo pardavinėjami įvairūs buities daiktai. Bet Christie turėjo didesnių ambicijų – suprato, kad aukciono sėkmė priklauso ne tik nuo parduodamų objektų, bet ir nuo atmosferos bei dramaturgijos.

1778 m. pabaigoje Christie surengė viską pakeitusį aukcioną. Pardavinėjo sero Roberto Walpole’o, pirmojo Didžiosios Britanijos premjero, meno kolekciją. Aukcionas truko kelias dienas, o prisirinko aristokratų, diplomatų ir meno pirklių iš visos Europos. Christie mokėjo kurti intrigą – specialiai pradėdavo nuo nelabai vertingų kūrinių, kad pakurstytų publikos azartą, o vertingiausius darbus palikdavo pabaigai. Jo aukcionai tapo ne tik prekybos, bet ir susitikimų vieta.

Įdomu, kad abeji aukcionų namai iš pradžių specializavosi skirtingose srityse. „Sotheby’s“ išlaikė stiprias pozicijas knygų ir rankraščių rinkoje, o „Christie’s“ koncentravosi į tapybą ir skulptūrą. Ilgainiui pramonės revoliucija sukūrė naują turtuolių klasę, kuri troško įsigyti meno kūrinių ir aukcionai į tai reagavo. Atsirado poreikis plėstis. 1955 m. „Sotheby’s“ įkūrė pirmuosius savo aukciono namus už Europos ribų – Niujorke. „Christie’s“ 1958 m. įsteigė atstovybę Romoje. Svarbiu momentu laikytinas 1973 m. „Sotheby’s“ įžengimas į Azijos rinką (Honkongą) – meno rinka augo, o aukcionai tapo vis įdomesni.

Jei reikėtų išskirti vieną asmenį, kuris sukūrė šiuolaikinių meno aukcionų modelį, tai būtų Peteris Wilsonas (1913–1984), „Sotheby’s“ pirmininkas, galimai dirbęs ir britų žvalgybai. Peregrine Pollen, viena iš „Sotheby’s“ vadovių, yra sakiusi: „Picasso buvo garsiausias tapytojas meno pasaulyje, bet Peteris Wilsonas buvo įtakingiausia figūra jame.“

Yayoi Kusama MOLIŪGAS, 2012. „Christie’s“ aukcione 2021 m. lapkritį. Esigo Hipwouao nuotrauka, publikuojama pagal CC BY-SA 4.0 licenciją

Wilsonas transformavo ramius, knygų aukcionais garsėjusius „Sotheby’s“ į pasaulinius meno rinkos lyderius. Jis suprato psichologinę šios rinkos pusę ir jo revoliucinės inovacijos pakeitė aukcionų verslą visiems laikams. Wilsonas įvedė valiutų kursų lentas, viešus išankstinius įkainojimus, telefoninius statymus ir ėmė rengti prabangius vakarinius aukcionus. Pirmasis sumanė meno kūrinius pozicionuoti kaip investicinius objektus, o ne kaip vien kolekcines vertybes. 1967–1971 m. laikraštyje „The Times“ buvo publikuojamas „Times-Sotheby Index“ meno rinkos indeksas, lyginantis kolekcinių vertybių kainas su JAV ir Didžiosios Britanijos akcijų rinkomis.

Visgi charizmatiškojo lyderio vadovavimas ir sprendimai pasižymėjo kontroversijomis, praradimais ir šiokiu tokiu sukčiavimu. 1980 m. Wilsonas atsistatydino iš pirmininko pareigų, o „So­theby’s“ perėjo į Amerikos investuotojų rankas.

1983 m. prie „Sotheby’s“ prisijungė ryškus inovatorius – amerikietis A. Alfredas Taubmanas. Jis išplėtė aukciono paslaugų paketą nuo finansinių operacijų, kolekcinių vertybių draudimo iki meno rinkos mokymų programų. Taubmanas pradėjo įtvirtinti prestižinį meno kolekcininko įvaizdį, tuo pat metu išlikdamas šiuolaikiškas, pavyzdžiui, sumanė siūlyti memuarinius rokenrolo artefaktus. Bet ir šį kartą modernūs verslą praplėtę sprendimai baigėsi skandalu – „Sotheby’s“ pirmininkas 2001 m. buvo nuteistas dėl susitartų kainų su didžiausiu konkurentu „Christie’s“. Tuo metu šie aukcio­nų namai sudarė 90 proc. pasaulio aukcionų rinkos.

Akademinėje meno rinkos literatūroje svarbūs dar vieni metai: iki 2003-iųjų ji turėjo aiškią hierarchiją. Pirminė rinka buvo patys menininkai, parduodantys savo darbus. Antrinė – kai menininkai parduoda kūrinius per galerijas. O aukcionai buvo vadinami tretine rinka – tai paskutinė stotelė, kurioje meno kūriniai keisdavo savininkus po ilgos kelionės per įvairias kolekcijas. 2003 m. Damieno Hirsto restorano „Pharmacy“ daiktai atsidūrė „Sotheby’s“ aukcione – pirmą kartą gyvas menininkas tiesiogiai bendradarbiavo su aukcionų namais. O 2008 m. D. Hirstas nusprendė aukcioną naudoti kaip pirminę rinką – apeidamas savo galerijas „White Cube“ ir „Gagosian“ specialiai sukūrė per 200 naujų kūrinių, pavadintų „Amžinai gražūs mano galvoje“ (Beautiful Inside My Head Forever, 2008) ir viską pardavė tiesiogiai, pasiimdamas ir komisinius mokesčius. Meno rinkos žaidėjai buvo pasipiktinę, tačiau D. Hirstas dar kartą įrodė, kad tinklaveika, viešieji ryšiai ir rinkodara yra svarbiausi. Tai buvo sisteminis pokytis, kai išnyko pardavimo vietų taisyklės ir rinka tapo dinamiškesnė. Galerijos prarado prekybos naujais kūriniais monopolį, o menininkai įgijo daugiau galios derėtis dėl savo kūrinių pardavimo sąlygų.

Kaws FAMILY. Good Intentions / ŠEIMA. GERI KETINIMAI, 2015. „Christie’s“ aukcionas 2021 m. lapkritį. Esigo Hipwouao nuotrauka, publikuojama pagal CC BY-SA 4.0 licenciją.

XXI a. pradžioje prasidėjo naujas ekosistemos žaidėjų konkurencijos etapas – įtraukiami skaitmeninis pasaulis ir technologijos. „Sotheby’s“ pirmieji pradėjo internetinius aukcionus 2000 m., o „Christie’s“ tesibelaikė konservatyvesnės pozicijos, teigdami, kad brangūs meno kūriniai negali būti parduodami internetu. Nors tuomet „Sotheby’s“ e. prekybos eksperimentas nepavyko, per koronaviruso pandemiją įvestas hibridinis modelis puikiai prigijo. 2021 m. „Christie’s“ sukrėtė rinką, kai pardavė skaitmeninį menkai žinomo menininko Beeple NFT kūrinį už 69 mln. dolerių. „Sotheby’s“ atsakė atidarydami specialią „Sotheby’s Metaverse“ platformą ir pradėdami priimti kriptovaliutą. Dabar jau abu aukcionai lenktyniauja, pasitelkdami inovacijas, ekonometrinius skaičiavimus, dirbtinį intelektą ir teikia visą meno rinkos finansinių paslaugų paketą. Neatmestina, kad būtent intensyvi konkurencija nuo įkūrimo pradžios lėmė įspūdingą tarptautinę sėkmę.

KODĖL MUMS REIKIA AUKCIONŲ?

„Parduota!“ – šis žodis, lydimas plaktuko dūžio, turi beveik magišką galią aukciono salėje. Bet kodėl? Kodėl žmonės pasiruošę mokėti milijonus už meno kūrinius būtent aukcione, kai tą patį darbą galėtų įsigyti galerijoje ar tiesiogiai iš kolekcininko?

Aukcionas – tai ne tik prekybos vieta, bet ir socialinis teatras. Minėtas istorinis Leonardo da Vinci’o „Salvator Mundi“ sandoris pirkėjui pelnė ne vien paveikslą – jis tapo dalimi istorijos, kurią žino visas pasaulis. Aukcionai suteikia galimybę viešai pademonstruoti ne tik turtą, bet ir skonį, išprusimą, drąsą. Dalyvavimas prestižiniuose aukcionuose reikalauja ne tik finansinio, bet ir kultūrinio kapitalo – tai narystės elitiniame klube ženklas. Ne veltui „Christie’s“ ir „Sotheby’s“ vakariniuose aukcionuose privalomas black tie aprangos kodas. Be to, mokslininkai (Marcas T. P. Andersonas, Janas Krameris, Ewa Lux ir kiti) kalba apie „aukciono karštligę“ (Auction Fever) – psichologinį fenomeną, kai varžymasis tampa svarbesnis už patį objektą. Viešumas, ribotas laikas, konkurencija čia ir dabar, išmoningai skatinami aukcionų profesionalų, priveda iki pačiam pirkėjui rekordinių sumų, už kurias nusiperkamas ego.

Nors aukciono kainos yra viešos, o procesas atrodo skaidrus, už durų vyksta sudėtingi žaidimai. Garantijos, telefoniniai pirkėjai, rezervinės kainos – visa tai sukuria sudėtingą mechanizmą, turintį įtakos milijoniniams pelnams. Šiuolaikiniai aukcionai tapo globalia arena. Pirkėjas iš Honkongo gali vienu metu varžytis su kolekcininkais iš Niujorko, Londono ir Dubajaus. Tarptautinė konkurencija dar labiau sustiprina aukciono, kaip universalios meno vertės nustatymo platformos, reikšmę. Užfiksuotos sandorių kainos yra kone svarbiausias orientyras visai rinkai. Dokumentuota pardavimų istorija padeda išlaikyti ir didinti kūrinio vertę, o tai sudaro pagrindą menui tapti investicine vertybe.

Galiausiai, aukcionai pasidarė ne tik prekybos vieta, bet ir kultūriniu fenomenu, atspindinčiu mūsų laiko vertybes, troškimus ir prieštaravimus. 2024 m. lapkričio pabaigoje Niujorko „So­theby’s“ už 6,2 mln. dolerių parduotas Maurizio Cattelano „Komikas“ (Comedian, 2019) – prie sienos priklijuojamas bananas – tapo šiuolaikinės meno rinkos veidrodžiu, sarkastiškai įsimbolinančiu galingųjų susitarimų, viešumo ir tinklaveikos viršenybę prieš talentingai sukurtą meno kūrinį.

SOTHEBY’S, Niujorkas, 2022. Ajay’aus Suresho nuotrauka, publikuojama pagal CC BY 2.0 licenciją

AUKCIONO ANATOMIJA

Aukciono mechanizmas tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paprastas. Procesas prasideda gerokai anksčiau, nei įsivaizduotume. Pirmiausia, ekspertai įsitikina, kad lotu vadinamas kūrinys autentiškas. Jei autorius nežinomas – vyksta atribucija, t. y. nustatomas menininkas. Labai svarbi surinkta proveniencija – meno kūrinių pardavimų ir savininkų istorija. Tik turint visus duomenis ekspertai nustato pradinę kūrinio kainą ar jos intervalą (estimate). Tai daroma remiantis panašių darbų pardavimų istorija, menininko pozicija rinkoje ir kitais veiksniais. Kai kada aukcionų namai pardavėjams siūlo garantijas – tam tikrą minimalią sumą, kurią jie gaus net tuo atveju, jei kūrinys nebus parduotas. Lotai gali turėti ir „rezervinę kainą“ – neviešinamą minimalią sumą, už kurią pardavėjas sutinka parduoti kūrinį.

Aukcionai atlieka kelias esmines funkcijas meno industrijos ekosistemoje: tai yra vienintelė vieša vieta, kurioje galima sužinoti realias kūrinių kainas, demokratiškai nustatomas remiantis paklausa. Galerijose finansinės vertės dažnai yra ne tik konfidencialios, bet ir subjektyvios. Antra, aukcionų rezultatai rodo bendrą meno rinkos būklę, o tai labai svarbu investuojantiems į meno kūrinius. Trečia, aukcionų rezultatai gali drastiškai pakeisti menininko karjerą ar įtvirtinti naują meno kryptį. 2021 m. „Christie’s“ parduotas Beeple NFT darbas ne tik davė pradžią naujai NFT meno rinkai, bet ir pakeitė požiūrį į skaitmeninį meną.

Visgi aukcionų sistema sulaukia ir kritikos. Juose lengva manipuliuoti meno kainomis arba dirbtinai išpopuliarinti menininką. Menotyrininkai pastebi, kad pernelyg daug dėmesio skiriam komercinei vertei, o finansų ekspertai puikiai supranta, kad menas yra tobula priemonė spekuliuoti pelnu, išplauti pinigus arba slėpti mokesčius.

Teoriškai technologijos galėtų skaidrinti meno rinką – pavyzdžiui, blokų grandinė (block­chain) fiksuotų visus aukcionų pardavimus ir identifikuotų savininkus, tai leistų tikrinti jų turimų lėšų kilmę arba sekti galimus sukčiavimo atvejus. Dėl dirbtinio intelekto įrankių būtų įmanoma apskaičiuoti galimą objektyvią meno kūrinių investicinę vertę ateityje. Tačiau toks pokytis nenaudingas meno rinkos galingiesiems – ši industrija puikiai tarnauja finansinėms manipuliacijoms, kai joks skaidrumas ar tikslumas nepageidautinas. Meno rinkos ata­skaitos („The Art Basel and UBS“, „Deloitte Art Finance“) aiškiai rodo, kad brangiausiai parduodamų kūrinių autoriai pelningiausiųjų sąraše sudaro vos 1 proc. visų kūrėjų, bet užima 76 proc. pasaulinės meno rinkos.

EPILOGAS

Grįžkime į 2017 m. lapkritį, kai už 450,3 mln. dolerių parduotas „Salvator Mundi“. Įsivaizduokite, kad sėdite aukciono namų salėje, kai visi jau išsiskirstė. Likote tik jūs ir „Christie’s“ įkūrėjas Jamesas. Kaip jis reaguotų į faktą, kad ką tik nupirktas kūrinys 2005 m. tekainavo 10 tūkst. dolerių? Kad šiandien aukcionuose parduodami ne tik paveikslai ar skulptūros, bet ir skaitmeniniai pikseliai, o statymai vyksta ir kriptovaliuta? Ar jis drįstų lažintis, kad konkurentas ateityje už milijonus parduos bananą? Tikriausiai nusišypsotų, supratęs, kad esmė išliko ta pati – sukurti teatro magiją, kai kiekvienas plaktuko dūžis ne tik nustato kainą, bet ir kuria legendą. Nesvarbu, ar aukcionas vyksta prabangioje salėje Niujorke, ar virtualioje erdvėje, – matome ne tik prekybą kūriniais, bet ir mūsų laiko portretą: finansinių žaidimų subtilybes, technologijų galią ir neblėstantį išskirtinumo troškimą. Galbūt būtent todėl, nepaisant visų skandalų ir kritikos, aukcionai išlieka įtakingiausia meno rinkos arena, kurioje per vieną vakarą gali būti perrašyta meno istorija.