Sužinojęs, kad Viktorija iš Niujorko savaitei atvyksta į gimtąjį Kauną, apsidžiaugiau trumpam atsiradusia galimybe susitikti su didžiausio pasaulyje naujienų televizijos tinklo „Al Jazeera“ inovacijų studijos „AJ Contrast“ vyresniąja prodiusere. Susipažinome kadaise vykdami į Tarptautinės teatro dienos minėjimą. Žinojau tik tiek, kad ant užpakalinės automobilio sėdynės vežu į Vilnių geriausią KTU gimnazijos moksleivę. Tuomet mėgau pakalbinti savo vaikų bendraamžius, o ypač – pirmūnus: visi jie turėjo šviesią ateitį, kuri mano kartos bičiuliams buvo gerokai apniukusi. Taip prasidėjęs neįpareigojantis pokalbis tęsėsi atsitiktinių susitikimų metu, kiekvieno iš mūsų ateičiai iš lėto virstant praeitimi, lyg spaudžiant filmo greito prasukimo mygtuką. Mačiau Viktoriją su draugais atsiimančią pagrindinį prizą San Remo moksleivių teatrų festivalyje, vėliau išgirdau apie sėkmingas politikos mokslų studijas Vilniaus universitete, laimėtą „Fulbright“ stipendiją ir žurnalistikos magistrantūrą JAV. Po to titrai TV ekrane paskelbė ją tapus LRT užsienio naujienų tarnybos redaktore. Prabėgo dar keleri metai, ir sutikau Viktoriją, sugrįžusią atostogoms iš Kataro, kur dirbo pagrindinėje „Al Jazeera“ būstinėje. Paklausta apie planus, ji papasakojo turinti ambicijų dokumentinės kinematografijos srityje ir lyg tarp kitko užsiminė: „Norėčiau į Niujorką… “ Žinia, atsargiai ko nors norėk, nes gali tai gauti. Vėl greit prasukame laiko juostą kelerius metus pirmyn: Viktorijos projektai pelno keliolika tarptautinių apdovanojimų, tris „Emmy“ nominacijas, rodomi „Sundance“ ir daugelyje kitų festivalių. Vasaros pradžioje gavau žinutę: „Jei būtumėte Niujorke, pakviesčiau į spektaklį Soho, kurį režisuoju.“ Deja, tą savaitgalį grybauju Dzūkijoje. Tada sulaukiau kitos žinutės: „… rugsėjo 18–24 būsiu Lietuvoje.“ Štai ir vėl proga pasikalbėti.

Viktorija, įsigijote butą Harleme, tame rajone, kuris ilgus metus turėjo „pavojingos“ vietos įvaizdį, o pastaruoju metu apibūdinamas kaip vienas geriausių gyventi Niujorke, lyg Užupis Vilniuje ar Šančių kareivinės Kaune. Kokie Jūsų įspūdžiai iš šios teritorijos?

Su Harlemu pirmiausia susipažinau skaitydama Malcolmo X autobiografiją, kurioje šį rajoną jis vadina magišku traukos ir laisvės centru. Penktojo ir šeštojo dešimtmečių Harleme vyko nutrūktgalviški vakarėliai, baruose vakarojo to meto muzikos genijai ir kūrėsi naujos taisyklės, leidusios juodaodžiams laisvai gyventi. Kiekvieną kartą praeidama pro legendinį „Apollo“ teatrą, buvusį „Theresa“ viešbutį ar Marcuso Garvey’io parką pagalvoju – kiek šios vietos matė ir girdėjo: nuo Malcolmo X kalbų iki Dizzio Gillespio trimito garsų ir Ellos Fitzgerald balso. Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose dėl ekonominės krizės pasitraukus seniesiems gyventojams, Harlemą užvaldė nusikalstamumas, o namai liko stovėti tušti.

Šiandien rajonas vėl klesti ir išlieka svarbiu politiniu centru. 2020 m. vasarą čia vyko vieni didžiausių George’o Floydo žūties inspiruotų protestų mieste.

Prieš atsikraustant į Harlemą, šioje Manhatano dalyje man teko filmuoti dokumentinį projektą „Vis dar čia“. Kiekvieną kartą atvykusi į šį rajoną pajusdavau bendruomenę. Tai vieta, kur gyventojai vieni kitus pažįsta. Harlemo gatvės nuolat alsuoja gyvybe ir vasarą tampa vienos nesibaigiančios rajono šventės arena – ant grilio kepamos dešrelės, vyresnio amžiaus gyventojai atsineša paplūdimio kėdes, vaikai laksto aplink, o jaunimas šoka hiphopą arba kubietišką salsą. Vienišu čia pasijusti tiesiog neįmanoma.

Harlemas greitai prisijaukina savo gera nuotaika ir atvirumu. Taip nutiko ir man: vaisių pardavėjas iš Bangladešo nuolat nemokamai įduoda bananų, taksistas iš Senegalo nuveža pigiau į oro uostą, o mėgstamiausiame restorane „The Edge Harlem“, kurį įkūrė dvi seserys iš Jamaikos, visada pagamina kokoso drožlėse keptos žuvies burgerį, kurio nėra oficialiame meniu. Ir dar visiems sakau: jei nori sulaukti komplimentų dėl aprangos, keliauk į Harlemą, nes čia žmonės nuolat jais dalijasi!

Nepamenu, kuriame didmiestyje nugirdau stilingą moterį prastai atsiliepiant apie praeivių skonį: „Parduotuvėse tie žmonės turėjo didžiulį pasirinkimą – kodėl, po galais, jie išsirinko būtent šiuos rūbus?“ Ar kinematografininkės akimis įžiūrite kokį nors dominuojantį stilių savo šiandieninėje margoje kultūrinėje aplinkoje?

Mane žavi Niujorko stilių ir derinių įvairovė. Nėra jokių taisyklių, ir tai labai išlaisvina. Atrodytų, nesuderinami dalykai čia puikiausiai dera – taip kuriamos naujos tendencijos ir mados. Tie, kuriems svarbu, paverčia aprangą tarsi dar vienu būdu papasakoti savo istoriją pasauliui. Mano mėgstamiausia vieta stebėti žmonių apdarus yra metro, kur ant keturių kėdžių vienas šalia kito gali sėdėti į „Metropoliteno“ operą keliaujanti moteris su vakarine suknele, tradiciniais nigerietiškais drabužiais vilkintis vyras, patogiausius laisvalaikio rūbus užsimetusi mergina ir ekscentriškas spalvas suderinęs nebinarinės tapatybės asmuo.

Bet kai kurie dalykai, mano akimis, išlieka tarsi niujorkiečių simboliais – akiniai nuo saulės ir labai patogūs batai, su kuriais būtų galima lakstyti aukštyn žemyn po miestą. Prieš atsikraustydama į Niujorką naiviai kad derinsiu džinsus su aukštakulniais, kaip buvau įpratusi matyti seriale „Seksas ir miestas“. Bet pasidėjau savuosius giliai į spintą ir apsiaviau sportbačius.

Į Niujorką jus atvedė darbas ir kūryba. Perskaitęs pilną jūsų darbovietės pavadinimą – „Immersive storytelling and media innovation studio“ – supratau, kad sunkiai rasiu lietuviškus žodžius, norėdamas tinkamai išversti pirmąją jo pusę. Mėgstu istorijas, todėl nekantrauju išgirsti, kas yra tas „įtraukusis“ ar „panardinantis“ istorijų pasakojimas.

Įdomiausia tai, kad nėra vienareikšmio atsakymo: ši industrijos šaka nuolat vystosi ir keičiasi. Kai 2017 m. pradėjau dirbti šioje srityje, tuo metu labai populiarėjo 360° filmavimo metodas, kuris leido dokumentikos kūrėjams užfiksuoti vietas ir veiksmą iš visų pusių vienu metu. Žiūrovai su virtualios realybės (VR) akiniais galėjo tarsi atsidurti filmo centre, „nukeliauti“ į filmuotas vietas, žvalgytis ir leisti laiką, sėdėdami arba stovėdami šalia veikėjų ir pasakotojų. Jie turėjo galimybę tarytum prisiliesti prie tolimo vaizdo kamera užfiksuoto pasaulio, šitaip „įsitraukdami“ ar „pasinerdami“ į pasakojamą istoriją.

Tobulėjant VR technologijoms, vis daugiau kūrėjų ėmėsi ir interaktyvių VR naratyvų, pagrįstų vaizdo žaidimų logika, kuriuose žiūrovai aktyviai dalyvauja priimdami įvairius sprendimus. Teko kurti ir „papildytosiosios“ realybės (augmented reality – AR) filmą, kur kompiuterio grafikos sukurtas pasaulis papildo tikrąjį. O vėliau daug eksperimentavau su interaktyviais internetiniais pasakojimais, jie prieinami visiems, turintiems mobilųjį įrenginį, bet gali taip pat būti „įtraukūs“ dėl įvairių interaktyvių ar net žaidybinių elementų ir sprendimų.

Apibendrinant, tai idėja pasakoti istorijas, pasitelkiant naujausias technologijas – VR, AR, erdvinį garsą, dirbtinį intelektą, leidžiančias auditorijai „pasinerti“ į istoriją ir su ja pabūti ilgiau, sukuriant neįprastai įtaigų ryšį su veikėjais ir tema.

Po tokios gausybės specialių terminų gali pasirodyti, kad Jūsų kūryboje lemiamas vaidmuo tenka technologijoms. Bet juk kiekviename savo filme kalbate apie aktualias, kartais tragiškas pasekmes sukeliančias dabarties problemas ir jų centre atsidūrusius žmones. Kad ir kokia modernia įranga apsiginklavusi, filmuojate pačioje „realiausioje“ ir ne visada draugiškoje tikrovėje, apsupta visai ne virtualių kvapų, garsų, spalvų. Ir žmonių, kuriuos privalote prakalbinti ir suprasti. Kaip renkatės savo filmų siužetus ir kur tie siužetai jus nuvedė?

Mūsų studijos „AJ Contrast“, kurioje dirbu jau daugiau nei šešerius metus, tikslas yra pasakoti žmonių ir bendruomenių, labiausiai kenčiančių dėl konfliktų, socialinės neteisybės, istorijas. Remiantis šiuo principu, teko apkeliauti nemažai vietų pasaulyje – nuo Pietų Sudano iki Maroko ir Malaizijos. Vienas įsimintiniausių ir sunkiausių darbų iki šiol išliko dokumentinio filmo kūrimas rohinjų pabėgėlių stovyklose Bangladeše 2017 m. Vykome ten tik prasidėjus krizei, tad teko atsidurti ir pamatyti pačiai tai, ką net „Al Jazeera“ karo žurnalistai man asmeniškai įvardijo kaip vieną sudėtingiausių situacijų. Iš bambukų suręstos palapinės driekiasi iki horizonto, o jose – skaudžiausias patirtis išgyvenę žmonės. Klausantis jų pasakojimų apie sudegintus namus ir išžudytas šeimas, man ašaros strigo gerklėje, kai bandžiau išlaikyti 360° kamerą, smingančią purve, į kurį dėl be perstojo pliaupiančio lietaus vis giliau klimpome visi. Širdį vėrė situacijos beviltiškumas, o grįžus norėjosi garsiai rėkti visam pasauliui – ieškokime išeities, greičiau! Džiaugiuosi, kad mūsų VR filmą „Priversti bėgti“ „Amnesty International“ nunešė į Jungtines Tautas ir parodė Saugumo Tarybos nariams. Mes, žurnalistai, to ir tikimės: kad mūsų darbai pasiektų žmonių ausis ir akis, ir labiausiai tų žmonių, kurie priima sprendimus.

Kita man labai rūpima tema – klimato kaita ir aplinkos apsaugos klausimai. Teko keturias dienas pagyventi Malaizijos miške su vietiniais Orang Asli žmonėmis, kurie mus priėmė su palapinėmis į savo kaimelį. VR filmu „Palmių aliejaus prakeiksmas“ norėjome parodyti, kaip nereguliuojama palmių aliejaus gamyba kelia grėsmę vietos gyventojams, kurių namai – miškas, ir jis vis mažėja, nes yra kertamas, kad atsirastų daugiau vietos aliejinėms palmėms. Šis filmas įsimintinas ne tik dėl pačios kelionės ar premjeros bei diskusijų Šefildo dokumentinių filmų festivalyje, bet ir dėl to, kad Domanto Tracevičiaus, VšĮ „Žiedinė ekonomika“ įkūrėjo, pastangomis jis buvo pristatytas MO muziejuje Vilniuje ir Seime. Filmas leido žiūrovams tarsi nukeliauti į Malaiziją ir taip prisidėjo prie diskusijos apie palmių aliejaus naudojimą Lietuvoje. Iš žiūrovų atsiųstų žinučių supratau, kad filmas padarė didelį įspūdį. Tai man didžiulis pasiekimas – dalytis savo darbais Lietuvoje.

Galiausiai dėl įvairiausių priežasčių (tokių kaip pandemija ar nesibaigiantys kariniai konfliktai) daug projektų teko kurti per nuotolį. Taip gimė du mano VR filmai apie Jemeną, į kurį dėl saugumo negalėjau nuvykti pati. Kiek būta nemiegotų naktų laukiant informacijos iš vietos žurnalistų, iliustratorių ir muzikos kūrėjų, nežinant, kodėl negaliu su jais susisiekti, o vėliau atėjo žinutė, kad jie negalėjo atrašyti, nes vyko aktyvus bombardavimas. Filme „Pasiryžusi taikai“ pasakojome Jemeno moterų, kurių vaikai miršta nuo bado, istorijas. Savo dokumentikoje labai daug dėmesio skiriu moterims, nes būtent jas daugelyje situacijų labiausiai paliečia neteisybė. Dokumentiniame interaktyviame projekte „Gyvenimas nežinomybėje“ apie uigūrų situaciją Kinijoje nusprendžiau atskleisti trijų jaunų merginų, pabėgusių į Turkiją, istorijas, o projektui „Nepritaikyti miestai“ taip pat suradau tris jaunas neįgalias moteris iš Lagoso, Mumbajaus ir Niujorko.

Žiūrovai „pasineria“ į jūsų pasakojimus, dažniausiai sėdėdami palyginti saugioje namų aplinkoje. Vieno klavišo spustelėjimas – ir tragiška, nevilties kupina realybė jiems nustoja egzistavusi. O kaip „išneriate“ jūs? Vakar – pabėgėlių stovyklos skurdas bei purvas, o šiandien puodelis cafe au lait su vienu nubrauktu šaukšteliu cukraus ir nauju „The New Yorker“ žurnalu ant stalelio Harleme?

Intensyviausiu darbo kelionių laikotarpiu gyvenau Dohoje, Katare. Tad skirtumas tarp realybių buvo dar didesnis. Gyvenimas Dohoje sukosi aplink penkių žvaigždučių viešbučius, todėl grįžus iš įvairiausių vietų kartais būdavo pikta matyti tokią prabangą. Bet tada supranti, kad tavo darbas – pasakoti istorijas, o gerai to nepadarysi, jei nepailsėsi ir nesirūpinsi savimi. Grįžusi po filmavimų turėdavau tradiciją apsilankyti savo mėgstamame SPA salone. Ir praleisti keletą vakarų lovoje tiesiog žiūrint serialą, geriausia kokį nors žinomą, pavyzdžiui, „Kaip aš susipažinau su jūsų mama“, ar kokį kitą daug dėmesio nereikalaujantį filmą. Bet „išnerti“ visam laikui iš pasakojamų istorijų nemanau, kad įmanoma – jos lieka su tavimi, dar kurį laiką tik tuo ir gyveni, ypač kai montavimas trunka mėnesį ir daugiau, o vėliau prasideda publikavimas, dalijimas socialinėse medijose, kalbėjimas ta tema, festivaliai, apdovanojimai… Tad procesas visada ilgas.

Su projektu „Vis dar čia“ apie masinį įkalinimą JAV, kurį filmavome ir kūrėme Niujorke, gyvenau ketverius metus. Viskas prasidėjo tyrimu, istorijos dėliojimu ir komandos rinkimu 2018 m. žiemą, tada filmavimas, montavimas ir kiti techniniai dalykai, po to premjera „Sundance“ festivalyje 2020 m., parodos ir pristatymai Niujorke, Majamyje, Rio de Žaneire, Dohoje (2022 m. Pasaulio futbolo čempionato kultūrinėje programoje). Iki šiol bendrauju su projekto herojėmis ir kūrėjais, tad šis darbas liks su manimi ilgam.

Žvelgiant atgal, atrodo, kad savo pasirinktam žanrui – socialiai angažuotai dokumentikai – turite tiesiog tobulą išsilavinimą: politikos mokslų bakalauro studijos Vilniuje ir žurnalistikos magistrantūra Misūryje. Bet kadaise, lankydama  KTU gimnazijos teatro studiją, svarstėte ir apie aktorės karjerą. Kas lėmė jūsų pasirinkimus kiekvieno reikšmingo akademinio ir profesinio etapo pradžioje?

Augdama Kaune labai daug laiko leidau scenoje – pianino koncertai muzikos mokykloje, lietuvių liaudies šokių pasirodymai ir vėliau dramos studijos spektakliai. Scena man buvo labai artima, o teatras atvėrė duris į istorijų pasaulį. Žavėjo galimybė nukelti žiūrovus į kitas realybes neišeinant iš keturių sienų, leisti vaizduotei klaidžioti, įgauti įvairiausių formų ir atsidurti nekasdienėse situacijose. Tai suteikė tiek laisvės ir džiaugsmo, atrodė kaip neaprėpiama erdvė. Bet gyvenimas turėjo man kitą planą. Neįstojusi į LMTA aktorystės studijas, pasirinkau politikos mokslus, nes patiko ir gerai sekėsi istorija. Taip pat norėjosi pasirinkti plataus profilio studijas, po kurių galėčiau toliau tęsti profesijos paieškas – ką žinai, gal gyvenimas vėl prie teatro atves?

Studijuodama susidomėjau dokumentinių filmų festivaliu „Nepatogus kinas“: pradėjau kasdien lankytis nemokamuose seansuose, žiūrėjau po keletą filmų iš eilės. Taip gimė meilė dokumentiniam kinui. Paskutiniais politikos bakalauro studijų metais reikėjo rinktis praktiką. Nenuostabu, kad pasirinkau Lietuvos televiziją – filmavimai, istorijos! Darbas labai patiko: daug atsakomybės, adrenalino. Teko garsinti reportažus, rašyti tekstus ir montuoti vaizdus. Jaučiau, kad viskas įgauna prasmę – ir mano mokslai, ir mano siekis pasakoti. O kaip žinia, realybė dažnai net labiau neįtikėtina, negu sukurti scenarijai. Dirbdama televizijoje užsienio naujienų redaktore supratau, kad kitas žingsnis – žurnalistikos diplomas, nes norėjau „oficialiai“ tapti žurnaliste ir vykti į karštuosius taškus, kaip garsioji amerikiečių korespondentė Marie Colvin, praradusi akį per sprogimą Šri Lankoje 2001 m., atpažįstama dėl juodo akies raiščio; 2012 m. ji žuvo per ataką Sirijoje.

Ir pasirinkote Misūrio universitetą, garsėjantį seniausiomis žurnalistikos studijomis Naujajame pasaulyje… Galėjau ne kartą įsitikinti, kad geriausi JAV universitetai suteikia dideles studijuojamų dalykų pasirinkimo galimybes. Kiek turėjote laisvės „suasmeninti“ savo studijas?

Galimybę studijuoti JAV man suteikė Amerikos vyriausybės skirta „Fulbright“ stipendija. Be galo apsidžiaugiau ją gavusi, nes buvau girdėjusi, kaip gerai ji vertinama Amerikoje. Kaip daugelis, pirmiausia svajojau patekti į Kolumbijos universitetą Niujorke ar Kalifornijos universitetą Los Andžele. Kai sužinojau, kad važiuosiu į Misūrio universitetą, suskubau ieškoti informacijos, kur jis yra ir kuo ypatinga jo žurnalistikos mokykla. Ir pasirodo – viena geriausių visoje šalyje! Kadangi mano žiniasklaidos karjera prasidėjo televizijoje, norėjau toliau tai ir tęsti. Pasirinkau vadinamąją „Broadcast“ studijų pakraipą. Pradėjome nuo radijo reportažų ir darbo vietinėje radijo stotyje, o vėliau dirbome jau vietos televizijoje – vėl kūrėme reportažus ir skaitėme žinias. Būtent tada ir supratau, kad noriu filmuoti ir daugiau laiko praleisti su žmonėmis ir jų istorijomis, o greitas TV reporterės darbas to neleido. Tad nusprendžiau ieškoti savo kelio ir nuėjau į fotožurnalistikos katedrą pasiteirauti, ar mane ten priimtų – sakiau, noriu filmuoti vizualiai įtaigią dokumentiką. Tokios pakraipos nebuvo, bet aš dėstytojus įtikinau. Jie man leido kurti dokumentinį filmą kaip baigiamąjį magistro darbą, o aš turėjau sutikti su jų sąlyga – lankyti pagrindines fotografijos kurso paskaitas. Taip tapau fotožurnalistikos pasaulio dalimi. Misūrio universitetas labai žymus šioje srityje: jame rengiamas ir pasaulinio garso konkursas „Pictures of the Year International“, ir kasmetiniai didžiausių fotožurnalistikos profesionalų organizuojami kursai „Missouri Photo Workshop“. Na, o aš ir toliau nenustygau vietoje ir gavau Misūrio universiteto stipendiją praktikai Vašingtone, „Al Jazeera“ tiriamosios žurnalistikos dokumentinių filmų „Fault Lines“ programoje.

Po praktikos grįžau atgal į Misūrį ir užbaigiau magistrantūrą, sukūrusi trumpą dokumentinį filmą „Nematoma“ apie karo veteranų, kenčiančių nuo potrauminio streso sindromo, žmonas. Filmavau tris šeimas Ohajo, Tenesio ir Merilendo valstijose, tad teko nemažai pakeliauti su kamera po šalį. Viena iš mano filmo herojų kartu su vyru priklausė Karo veteranų motociklininkų asociacijai. Tai buvo tikrai nekasdienė patirtis: važinėjome „Harley-Davidson“ motociklais po Ohają, teko lankytis ir asociacijos susirinkime Getisberge, Pensilvanijoje, kur suvažiavo tūkstančiai motociklininkų iš visos Amerikos. Filmą režisavau, filmavau ir montavau pati. Viską darant vienai ir dar dirbant prie tokios sudėtinga temos, dažnai aplankydavo abejonė: ar pavyks? Pavyko. Gavau pakvietimą pristatyti filmą vietiniame nepriklausomo kino teatre „Ragtag Cinema“, kuris per trejus studijų metus buvo tapęs antraisiais namais. Tuo ir baigėsi mano klajonės Misūryje.

Karo veteranai ant „Harley-Davidson“ skamba įspūdingai. Iškart primena ne tik kultinį romantiškąjį Denniso Hopperio filmą „Nerūpestingas keliautojas“ (Easy Rider), bet ir gerokai grėsmingesnes „Pragaro angelų“ istorijas. Kaip jautėtės tokioje kompanijoje? Beje, jūs ir pati vairuojate motociklą…

Filmuodama ir leisdama laiką su jais ne kartą pažvelgiau į save iš šalies ir pagalvojau – ar ne per daug drąsos mergaitei iš Lietuvos! Viskas man pačiai priminė amerikietiškus filmus. Ir tikrai be tikslo prie tokios kompanijos nedrįsčiau prieiti gatvėje. Filmuojant dokumentiką, padeda dvi savybės. Pirma – gebėjimas įžvelgti grožį ir „magiškumą“ paprastuose dalykuose, tarsi kiekviena akimirka mano akyse tampa tobuliausio kino filmo kadru. Antra – gebėjimas įsilieti į bet kokią kompaniją ir sutarti su įvairiausiais žmonėmis. Man labai patinka klausytis ir leisti laiką, atsisakius išankstinių įsitikinimų. Taip kiekvienas žmogus tampa įdomus savaime, ir tuomet gali suprasti jo gyvenimo logiką bei sprendimus.

Istorijų iš bendravimo su Ohajo motociklininkais turiu daug, vieno interviu čia neužtektų. Bet galiu pasakyti, kad pati nustebau, kaip šiltai jie mane priėmė. Kai susitikome antrą kartą, mano garbei net suorganizavo motociklų išvyką prie ežero, sakė, būtinai reikia Viktoriją pavėžinti ir aprodyti apylinkes. Būtent tada pagrindinė filmo herojė Pamela Ireland man pasakojo, kad kelionė motociklu jai yra „vėjo terapija“, padedanti pailsėti nuo darbų ir minčių, tarsi meditacija. Pgalvojau, jog labai gerai skamba. Pabandžiau pati sėsti ant motociklo ir susižavėjau ta laisvės, nepriklausomybės idėja – važiuoti tiesiu keliu link horizonto kur nors Arizonos dykumoje.

Šios svajonės įgyvendinti kol kas dar nepavyko. Grįžusi į Vilnių, įsigijau motociklą ir išsilaikiau teises, bet pasivažinėti teko tik į darbą LRT televizijoje: netrukus jau kroviausi lagaminus į Katarą. O motociklą perleidau broliui, kuris dabar juo maišo Europą.

Marie Colvin, į kurią norėjote lygiuotis, kalbėdama apie savo reportažus iš fronto, sakė: „Sunkiausia yra neprarasti vilties, kad kažkam tai rūpi.“  Savo filmuose jūs pasakojate apie žmones, patekusius į sunkias, dažnai beviltiškas situacijas, apie problemas, kurių sprendimas šaukiasi sudėtingų – socialinių, kultūrinių, politinių – pokyčių. Kaip neprarasti vilties?

Man visada atrodė, kad pavojingiausia sau pasakyti: „Ai, nesvarbu – ne aš, tai kitas padarys.“ O jei taip galvosim visi? Suvokimas, kad negaliu tiesiog sėdėti sudėjusi rankų, veda pirmyn. Kuriant dokumentinius projektus, stiprybės suteikia jų herojai, kurie net sudėtingiausiose situacijose šypsosi ir kovoja už save bei kitus. Pasakodamas jų istorijas jauti labai didelę atsakomybę. Jei vilties nepraranda jie, kaip gali pasiduoti tu?

Anksčiau, kai tik pradėjau dirbti žiniasklaidoje, galvojau, kad mano darbas baigiasi tą akimirką, kai reportažas ar istorija pasiekia žiūrovus. O kokią tolesnę įtaką turi tie darbai, jau tarsi nebeįmanoma susekti. Tačiau kuo toliau, tuo svarbesnis tampa procesas po istorijų paviešinimo, vadinamasis „poveikio“ prodiusavimas. Bendradarbiaujant su įvairiausiomis nevyriausybinėmis organizacijomis, dokumentiniai projektai gali tapti svarbių diskusijų ir pokyčių katalizatoriais, nes būtent tada jie pasiekia specifines auditorijas ir bendruomenes. O kaip žinia, angažuotos bendruomenės galios niekada negalime nurašyti – čia pokyčių bangos įgauna pagreitį ir gali nukeliauti iki pačių aukščiausių politinių lygmenų.

Kai kūrėme projektą „Vis dar čia“ apie masinį įkalinimą JAV, bendradarbiavome su Moterų kalėjimo asociacija Niujorke. Kada jis pateko į „Sundance“ filmų festivalį, pakvietėme dvi moteris – asociacijos nares, kurių istorijas pasakojome – vykti drauge. Viena jų, Tamanika, pasakė: „Prieš kelerius metus, sėdėdama kalėjimo kameroje, niekada nebūčiau pagalvojusi, kad vyksiu į filmų festivalį.“ Renginio metu ir po jo užsimezgė daug diskusijų apie baudžiamosios teisenos reformą JAV ir apie įkalinimo problemas šalyje. Žinoma, retai tik vienas darbas ar istorija sukelia esminius pokyčius, bet jei nebus nė vieno pasakojimo, tuomet jau tikrai nieko tikėtis neverta. Tad trumpas mano atsakymas į šį labai sudėtingą klausimą, Alfredai, tikriausiai būtų toks – nuolat viliuosi, kad jei rūpi man, rūpės ir kitiems.