Kristinos Švenčionytės meninė saviraiška netelpa į vienos ar kelių disciplinų rėmus. Karjerą pradėjusi kaip aktorė, ji nutarė siekti kūrybinės autonomijos ir ėmė kurti performansus. Pasukusi šiuo keliu, įstojo į skulptūros magistrantūrą Vilniaus dailės akademijoje (VDA), sekdama savo tėvo, dailininko Arnoldo Švenčionio, pėdomis. Tačiau jam taip ir nepavyko sudalyvauti dukros akademijos baigimo parodoje: per nelaimingą sutapimą jis paliko šį pasaulį prieš pat Kristinai baigiant studijas. Tačiau atlikėja nepalūžo – parodą nutarė dedikuoti tėčio atminimui ir rado jėgų tęsti kūrybines veiklas: tais pačiais metais atliko vaidmenį danų režisierės Kirsten Delholm inicijuotame projekte „Electricity“.

Su Kristina kalbamės apie jos kūrybinės laisvės siekį ir ištvermę, mistika, sutapimais apipintą gyvenimą ir vienatvę bei skirtingas jos formas.

Studijuodama aktorinį meistriškumą Klaipėdos universitete, pradėjai dirbti Klaipėdos jaunimo teatre ir nuo to laiko per 12 metų sukūrei daugiau nei 40 vaidmenų kine ir teatre. Tačiau prieš dvejus metus pasukai kiek kitu keliu ir pasirinkai skulptūrą. Kaip įvyko šis posūkis?

Per karantiną pajutau poreikį siekti kūrybinės autonomijos. Dar prieš tai kurdama performansus su Evaldu Jansu, Benu Šarka ir Nora Ray pastebėjau, kad šio žanro meno lauke turiu daugiau laisvės, nes galiu naudoti savo kūrybos tekstą, pasitelkti šiek tiek daugiau priemonių ir pati būti atsakinga už galutinį rezultatą. Rinkdamasi magistro studijas ieškojau, kur galėčiau sužinoti daugiau apie performanso meną, svarsčiau ir apie mokslus užsienyje, bet man buvo gaila palikti spektaklius Lietuvoje. Tuomet sužinojau, jog pasirinkusi skulptūrą VDA galiu kurti performansus ir dirbti su dėstytojais, kuriems ši sritis nėra svetima: Deimantas Narkevičius suteikė saviraiškos drąsos, o Henrikas B. Andersenas pasiūlė dalyvauti dideliame tarptautiniame projekte Danijoje.

Taip pat man visada patiko manualinė veikla: anksčiau lankiau keramiką, tapydavau kartu su tėčiu. Studijos atvėrė galimybę visus šiuos kūrybos dėmenis sujungti į visumą. Ir tik vėliau, įstojusi, suvokiau, kad šis pasirinkimas užkoduotas genetiškai – skulptūrą baigė ir tėtis, ir dėdė.

Pirmasis performansas (kurį man pavyko rasti) įvyko 2017 m., kai Tave pakvietė kartu kurti eksperimentinių performansų bei neformaliojo meno kūrėjas Benas Šarka. Kuo ši patirtis kitokia, nei buvo teatre, ir ar tai priežastis, kodėl pati ėmeisi naujo žanro?

Taip, patirtis visiškai kitokia, nes su Benu repeticijos buvo labai specifinės. Dirbome su kūnu, balsu, bandėme atverti savo kūrybinius išteklius ir ieškoti galimybių, o ne tiksliai įgyvendinti sugalvotą idėją. Man tai buvo pirmasis bandymas išsilaisvinti iš teatrinių ribų, daug padėjo Benas Šarka, labai laisva asmenybė ir puikus mentorius. Po šios patirties sunkiai grįžau į konvencinį teatrą, nes norėjau improvizuoti, leisti kūrybai tekėti laisviau. Dėl to džiaugiausi, kai vėliau mane pakvietė kartu dirbti Greta Gudelytė ir Eglė Kazickaitė „Apeirono“ teatre, nes ten buvo erdvės žaidimams scenoje ir ne tik žiūrovo, bet ir vienas kito provokacijoms.

Vėliau dirbau su Evaldu Jansu, drauge atidarėme ir jo galeriją „Morka“ bendru performansu  – iš savininko venos teko imti kraujo. O mano pačios pirmoji iniciatyva – „Dainuoja degeneratas“, jai pasikviečiau kelis muzikantus ir pasitelkiau Prano Morkūno dadaistinę poeziją.

Teatre esi pastelės spalva tapytojo rankose. Viena iš grandžių, tai savotiškai žavu. Bet man nepatinka būti ant pakylos, toli nuo žiūrovo. Žinoma, scenoje gali jausti auditoriją, tačiau egzistuoja rampa, sukurianti atstumą. O performanse kuri savo pasaulį, į jį kvieti žiūrovą, kuris tampa jo dalimi, neatsiejamu dėmeniu. Kaip, tarkime, kūrinyje „Demo Versio“ – jei žiūrovo nėra, performansas nevyksta, todėl kad nėra svarbiausios dalies – ryšio. Taip pat čia egzistuoja grynoji tiesa, pagautas impulso gali juoktis ar verkti, nes neturi įkūnyti personažo (nebent to reikalautų pasirodymo konceptas), esi savimi. O teatre tenka perimti kuriamo veikėjo mąstymą, atlikti jo veiksmus: žinai, kad dabar reikia iššauti, ir šauni, nėra kito pasirinkimo, ištirpsti vaidmenyje, tavęs nebelieka. Taip pat konvenciniame teatre erzina pertek­linės, dirbtinės priemonės, kurių atsikračius, mano manymu, galima sukurti kur kas paveikesnį kūrinį.

Ką atsineši iš teatro į performansą?

Ištvermę, valingumą išbūti, nesvarbu, kaip jautiesi ar kas nutinka. Taip pat gebėjimą paleisti ir kartu suvaldyti situaciją, atsikratyti, ko nereikia, nes teatruose, kuriuose dirbau, dažnai turėjome minimalias priemones ir skrupulingai atrinkdavome, ką žiūrovai išvys scenoje. Dar iš teatro atsinešu norą paveikti žiūrovą per skirtingas jusles. Performansai panašūs į teatrinę patirtį tuo, kad juose yra tekstas, balsas, kartais muzika, vizualas ir mano pačios prezencija: kostiumas ir aš; tai elementai, kurie veikia ir teatre. Mano performansai gana sceniški – to neneigiu, nes teatras visuomet bus vieta, iš kurios atėjau ir iš kurios, beje, dar neišėjau. Tiesiog praplėčiau savo kūrybines ribas.

Ar pastebi, kuo skiriasi vizualiojo ir scenos menų laukuose vyraujantys dėsniai? Taip pat aplinka, santykiai su kolegomis ir žiūrovais?

Visų pirma, labai skirtinga patirtis aukštosiose mokyklose. VDA pajutau daug laisvės, čia nėra nesveikos konkurencijos tarp bendrakursių ar dėstytojų ir studentų, jutau mokytojų siekį pakylėti, padėti profesiniame kelyje. Žinoma, kalbu tik apie Skulptūros katedrą, nes turiu patirtį tik čia. Taip pat džiugu, jog magistro studijų metu teko daug keliauti. Man patinka, kad vizua­liojo meno lauke išlieka galimybė būti autonomiškai, kurti vienai, nors bendrakursiai buvo palaikantys, draugiški ir šilti.

Santykis su publika skiriasi galbūt tuo, kad žmonės atėję į teatrą tikisi, jog bus paveiktos skirtingos jų juslės, sukeltos įvairios emocijos. Natūralu, nes teatras yra menų sintezė, o vizualiajame mene didesnis dėmesys kreipiamas į tai, ką žiūrovas pamatys. Nors, kita vertus, gyvename grynųjų menų nykimo laiku, ir disciplinos tarpusavyje sąveikauja, maišosi, todėl darosi sunku atskirti publikos poreikius galerijoje ar teatre. Kartais performatyviame mene gali būti mažiau veiksmo, daugiau vyksmo, koncentracijos į vizualumą, o nuėjusi į galeriją pamatysi fiziškai intensyvų performansą su stipriu naratyvu. Pastebėjau, kad galerijos lankytojas jautrus regimam vaizdui, nes čia svarbi kiekviena detalė. O teatro auditorija gali atleisti ir kokią,,kliurką“, jei tik yra veikiama istorijos, personažų.