Jos balsas radijo eteryje sklido ne vienus metus. Ir – padėtas taškas. Radikalus pokytis: žurnalistė Gabija Lunevičiūtė tampa miestų gide. Negana to, ji įkuria profesionalių gidų – Miestų istorijų – mokyklą, jau šį spalį kviesdama į naują kursą. Gido profesija šiandien, kaip reta kada, itin populiari, tačiau profesionalių ekskursijų vedlių, gebančių sukurti tokią atmosferą, kad pažintum ne tik miestą, bet ir atrastum save, savo tapatybę, mieste, – vienetai.

Pasaulio pažinimas prasideda nuo kambario, namo ir kiemo, kur esame gimę, augę ir kur galime būti patys geriausi pasaulyje gidai. JAV XX a. rašytojas Williamas Faulkneris gyveno nedideliame žemės lopinėlyje Joknapatofos apygardoje, tačiau sugebėjo įžvelgti esmingiausias žmonijos problemas.

Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, man labai gera. Nuo gegužės pradžios iki nukrintant paskutiniam medžio lapui iš savo krašto stengiuosi niekur neišvažiuoti, nes šalys, kuriose oro temperatūra per 40 laipsnių, – ne man. Taigi didžiąją atostogų dalį praleidau ten, kur jūra ir miškai, – atokiame Latvijos vienkiemyje. Ar vedu ekskursijas, ar dirbu savo Miestų istorijų mokykloje, – visur esu apsupta žmonių, todėl nuošalumo ir vienišumo dažnai labai pasiilgstu. Pasiilgstu laiko, kai galiu nesirūpinti, kaip atrodau, kas rytą eiti su chalatu prie jūros, ir nereikia sukti galvos, kaip čia politkorektškai pasielgti vienoje bei kitoje situacijoje.

O mano vaikystės aplinka – Mildos gatvė Antakalnyje su vadinamąja rašytojų kolonija, įskaitant ir čia gyvenusį mano senelį prozininką Juozą Aputį. Viena, ko niekada netrūko namuose, – gerų knygų ir puikių paveikslų. Visa tai ir formavo bei skatino norą pažinti pasaulį. Iš Antakalnio jis nusidriekė į Senamiestį, kur nuo šešerių pradėjau lankyti Salomėjos Nėries gimnaziją, o Didžiojoje gatvėje dirbo mano močiutė, – taigi ši teritorija ir trajektorija buvo dar vienas tyrinėjimo objektas vaiko akimis. Studijų metais didelį įspūdį padarė Ispanijos Kadakeso žvejų miestelis, paženklintas Salvadoro Dali dvasia, ar Ronda, susijusi su Ernesto Hemingway’aus vardu ir jo ten sukurtu romanu „Kam skambina varpai“, su tiltu, kuriuo vaikščiojo rašytojas ir kuriuo paskui dažnai ėjau aš. Visa tai buvo be galo įdomu, tas istorijas lukštenau kaip svogūną – net gatvių pavadinimų reikšmių netingėdavau išsiaiškinti. Tai darau, kad ir kur keliaučiau, – po Afriką, Aziją, Pietų Ameriką…

Ar nuodugniai ruošiatės kelionėms naršydama internete, ar mėgstate nerti į nežinomybę, neprognozuodama, o kas gi nutiks už poros žingsnių?

Renkuosi antrą variantą – kelionių nežinomybę. Netikėtumai, atradimai ne tik tenkina mano beribį smalsumą, bet ir veikia kaip koks seratoninas. Jei lankausi pirmą kartą kurioje nors užsienio šalyje, tada, savaime suprantama, ten viskas nežinoma, bet koks džiaugsmas ką nors atrasti, tarkime, Vilniuje, kur kasdien šlifuojame šaligatvius. Būtent šis aspektas ir buvo priežastis tapti gide ir įkurti mokyklą, kad tais nustebimais pasidalytume ir su kitais žmonėmis. Štai vieną vasaros rytą prabudau gal šeštą valandą savo namuose Kalnėnų gyvenvietėje ir mąstau, kad savo Lutį, Kavalieriaus karaliaus Karolio spanielį, šįkart vedžiosiu ne įprastu maršrutu, o visai kita kryptimi. Jau po valandos, pervažiavusi geležinkelio tiltą, buvau Liepkalnyje, senojoje Vilniaus autobusų stotyje, kurią šešiasdešimtmečiai prisimena kaip savo vaikystės stotį, dar už kelių žingsnių patekau į vieną iš Šv. Stepono gatvės kiemų ir išvydau apleistą, tačiau reto gražumo namą. O už tvoros – dabartinė autobusų stotis: nesitikėjau ją taip staiga čia išvysti. Einu dar – ir štai Šaltinių bei Mindaugo gatvių sankryžoje atsiduriu priešais statinį, kuris XX a. pradžioje buvo turtingiausio Vilniaus gyventojo Izraelio Bunimovičiaus šokolado fabrikas „Viktorija“ (pats verslininkas gyveno pa­state, kur dabar įsikūrusi Kultūros ministerija). Tačiau nustebino, ką pamačiau buvusio fabriko kieme – namą, savo architektūra nenusileidžiantį Nea­poliui. Jei tokį pamatyčiau Italijoje, tikrai mažiau stebėčiausi, bet Vilniaus peizaže jis iškyla kaip kontrastas. Ypač didelį įspūdį šie netikėti atradimai ir jų istorijos daro tiems, kas gyvena nuo tos vietos vos per porą šimtų metrų, o namo nėra matę arba apie jį nieko nežinojo. Taigi rytinis spanielio vedžiojimas truko net tris valandas, tačiau patyriau tiek atradimų ir malonumo, tarsi būčiau atostogavusi. Ir darsyk įsitikinau, kad Vilnių naudinga apžiūrėti iš visų pusių.

Ar smalsumas turi stabdžius?

Smalsumas, susijęs su rizika, dideliais pavojais, stipriais nudegimais, – taip, privalo turėti ribas. Bet smalsumas, norint ką nors sužinoti, pažinti, visada yra nesutramdomas. Tai, kad mano pirmoji profesija – žurnalistika, irgi, matyt, ne atsitiktinumas. Nors… būdama tada šešiolikos, nežinojau, ką rinktis, tik jaučiau, kad būtent žurnalistika gali suteikti visus pasaulį tyrinėti mėgstančio žmogaus instrumentus. Čia jau pasirinktos srities klausimas – kas tau ateityje bus smalsu: žmonių gyvenimai, politinės aktualijos, ekonomikos tendencijos, ekologijos pokyčiai ar kultūriniai įvykiai. Kita vertus, mano noras labiau pažinti pasaulį susijęs su tyrinėjimų ir atradimų magija. Patinka nuolat ko nors mokytis. Beje, nuo šio rugsėjo vėl esu Vilniaus universiteto studentė – užsibrėžiau tapti psichologijos specialybės magistrante.

Nejaugi radijo žurnalistika nebetenkino jūsų aistros pažinti pasaulį?

Keliauti radijo garsais – vienas nuostabiausių dalykų: čia šitiek magijos! Tačiau laikui bėgant pajutau, kad atsiranda vis daugiau rutinos, nebesu tokia laiminga, vieniša… Vadinasi, artinosi pokyčių metas. Prieš dešimtmetį nugirdau, jog veikia kažkokie gidų kursai. O tie „kažkokie“ – tai istorijos, menotyros, geografijos, psichologijos, retorikos paskaitos… Tiesa, kai kadaise pirmąsyk radijo studijoje skaičiau tekstą, o vėliau jo įrašą davė paklausyti, savęs neatpažinau. Paskui – reporterio imtuvas per petį, kelios kasetinės juostos – ir pirmyn! Viena įspūdingiausių mano, tuomet dvidešimtmetės, kelionių garsais buvo Lisabona. Iki šiol girdžiu, kaip, tvarkydami vieną iš senamiesčio gatvių, kelininkai įkalinėja akmeninį grindinį. Visa tai norėjau įamžinti savo reporteryje, bet imtuvas tuo metu kaip tyčia užstrigo, pajutau, kad kažką būsiu sugadinusi ir jokių reportažų neparvešiu. Ištiko beveik panika, skambinu vadovui. O jis: „Matote Vasco da Gamos tiltą? Tai eikite ir nušokite nuo jo…“ Laimei, jau buvau šiek tiek apsipratusi su šio žmogaus cinišku humoru ir žinojau jo gera linkintį charakterį. Kalbu apie savo specialybės mokytoją Lietuvos nacionaliniame radijuje Audrių Braukylą, išmokiusį mane „kalbėti“: kurti naratyvą taip įtaigiai, kad klausytojas patikėtų kiekvienu ištartu garsu; kad mama, rengdama vaikus į mokyklą, tarkime, Senojoje Varėnoje, suprastų kiekvieną frazę ir nenueitų nuo radijo imtuvo, kol laida nepasibaigs. Pagelbėjus kolegoms portugalams, radijo reportažai iš Lisabonos tuomet buvo padaryti ir pasiekė Lietuvą. Iki šiol akyse matau mažą mergaitę, kuri, kol tėvai gėrė kavą terasoje, pasilypėjusi ant rašytojo Fernando Pessoa (skulptūros) kelių, garsiai skaitė portugališką vaikišką knygelę. Vaiko, – jai šiandien turbūt jau gerokai per dvidešimt, – balsą įamžinau reporteryje. Tai buvo viena įspūdingiausių mano išvykos į Lisaboną akimirkų. Ir viena nuostabiausių kelionių garsais. Būtent tada, tą akimirką, ir būtent ten. O mano radijo mokytojo vaizdingi posakiai, kuriais jis ir kritikuodavo, ir pagirdavo darbą, liko visam gyvenimui.

Ne taip seniai, vieną karštą vasaros popietę, grįžau automobiliu nuo jūros, ir mano ausis pagavo radijo žurnalisto Edvardo Kubiliaus laida apie Platelius. Ir pagavo taip, kad pamiršau karštį, pasijutau, tarsi pati vaikščiočiau su tais jaunais plateliškiais po jų miestelį ir paežerę, sėdėčiau su jais valtelėje ar be kelių minučių prieš vidurnaktį stovėčiau ant tiltelio… Edvardas buvo puikus gidas, panardinęs į Platelių vasaros atmosferą… Taigi radijo žurnalistikos pamokos dabartiniame mano, gidės, darbe yra aukso vertės, nes čia taip pat reikia tam tikros retorikos, talento manipuliuoti tekstu, garsu, vaizdu ir netgi pauzėmis, kai jos būtinos. Pagaliau dar gali „pasijungti“ ir aplinkos kvapai, nenumatytas triukšmas. Kai iš viso to padarai vieningą dramaturgiją, kūrybiškai susidoroji su netikėtomis improvizacijomis ir jos neišmuša iš vėžių, štai tada šioje kelionėje nelieka nė vieno abejingo ekskursijos lankytojo.