Ar esate girdėję apie siurrealistę fotografę Lee Miller? Arba apie itin politišką DADA fotomontažo kūrėją Hannah’ą Höch? XIX a. skulptorė Edmonia Lewis, kaip ir XX a. Barbara Hepworth, sulaukė šlovės ir pripažinimo, bet nė viena iš šių moterų menininkių nepasiekė „visuotino pripažinimo“ statuso, kaip Salvadoras Dali, Marcelis Duchamp’as ar Henry’is Moore’as, tačiau ne todėl, kad jos nėra tokios pat svarbios, novatoriškos ar pažangios.

Katy’ės Hessel užmojis aprašyti, išskirti, pagerbti ir chronologizuoti pernelyg dažnai užmirštamą moterų indėlį į meną – įspūdingas ir pribrendęs. Jos knyga „Meno istorija be vyrų“ yra enciklopedinė ir apimties, ir tikslo požiūriu.

SVARBUS VAISTAS

Pasiėmiau knygą su savimi į tolimą skrydį ir ji užėmė didžiąją dalį mano rankinio bagažo. Fiziškai tai labai sunkus kūrinys – rimtas atsakas į šešių šimtmečių meno kritiką, orientuotą į vyrus. Šis veikalas yra solidus priminimas, kad nors moterų indėlis į meną nuolat buvo nepastebimas arba nustumtas į šalį, tai jokiu būdu neatspindi jų kūrybos apimties.

Knyga „Meno istorija be vyrų“ remiasi dviem svarbiausiais tekstais. Pirmasis aiškiai atpažįstamas jos pavadinime: Ernsto Gombricho „Meno istorija“ buvo įvadinis vadovėlis ištisoms vaizduojamojo meno studentų kartoms. Moterys jos puslapiuose beveik visiškai neminimos. K. Hessel teigia, kad 1950 m. išleistame E. Gombricho leidinyje nebuvo nė vienos menininkės. Netgi atnaujinus 16-ąjį leidimą, moterų skaičius jame padidėjo iki vienos. (Verta paminėti, kad Giorgio Vasari „Dailininkų gyvenimuose“, pirmą kartą išleistuose 1550 m., figūruoja keturios moterys dailininkės).

Man norisi K. Hessel knygą pavadinti E. Gombricho leidinio „palydove“, tačiau toks apibūdinimas klaidingas. Moterys nuo seno buvo vyrų „kompanionės“ meno pasaulyje; o ši knyga yra apie menininkes kaip tokias, o ne kaip vyrų pagalbininkes. Tai pataisa apgailėtinai nesubalansuotam, vienpusiškam meno istorijos supratimui, kuris kartu su mumis pasiekė XXI amžių.

Antrasis K. Hessel tekstas, kuriuo ji remiasi, yra 1971 m. „ARTnews“ žurnale pasirodęs Lindos Nochlin straipsnis „Kodėl nebuvo didžių moterų menininkių?“ L. Nochlin pavadino vyriškąjį menininko-herojaus mitą kaip „ištisą, romantišką, elitistinę, individualistinę ir monografijas gaminančią pakraipą, kuria grindžiama meno istoriko profesija“.

L. Nochlin idėjos, stulbinusios tuo metu, kai buvo paskelbtos pirmą kartą, tebėra kultūriškai reikšmingos. Londono nacionalinės galerijos kolekcijoje moterų menininkių darbai sudaro tik 1 proc. (tiksliau – 21 iš 2300.) Pirmoji didelė personalinė moters dailininkės – Artemisios Gentileschi – paroda ten buvo surengta tik 2020 m. (A. Gentileschi tam prireikė 400 metų).