,,Tarp išraiškos galimybių ir jų apribojimo skleidžiasi ir vystosi kalba, atverdama savo potencia­lą“, – kartą rašė XX a. pabaigoje kūręs dramaturgas Jeanas Lucas Lagarce’as (1957–1995). Nuo XXI a. pradžios jis yra vienas dažniausiai pristatomų šiuolaikinių pjesių autorių Prancūzijoje. Jo kūriniai Prancūzijoje ir Europoje reformavo klasikinį dramos modelį, leisdami skleistis organiškai, iš personažo gelmių gimstančiai kalbai. Visgi Lietuvos publikai šio menininko asmenybė ir kūriniai nėra plačiai žinomi.

Jeanas Lucas Lagarce’as gimė 1957 m. vasario 14 d. Herikūre, Rytų Prancūzijoje, protestantiškoje šeimoje. Po aštuonerių metų šeima persikėlė į Monbeljaro regioną, Valantinjė miestelį, kur ,,Peugeot“ automobilių gamykloje prie surinkimo linijos dirbo abu jo tėvai. Vėliau, rašant pirmuosius kūrinius, šio mažo miestelio patirtys jį įkvėps atskleisti socialinių skirtumų ir provincijos problemas. Būsimas dramaturgas Monbeljaro regione praleido mokyklos metus, kur jam būnant vos trylikos prasidėjo Jeano Luco kelionė į teatrą, kai pastūmėtas prancūzų kalbos mokytojos spektakliui parašė savo pirmąją pjesę. Baigęs mokyklą, J. L. Lagarce’as pradėjo permainingą kelionę Besansone, aktyviame regiono centre, kur vietos universitete studijavo teatrą ir filosofiją. Bendradarbiaudamas su kolegomis studentais, jis kūrė pamatus mėgėjiškai teatro trupei ,,Le théâtre de la Roulotte“, skirtai Avinjono festivalio įkūrėjui, legendiniam Jeanui Vilarui atminti. Būtent kartu su trupės įkūrimu išryškėjo duali kūrėjo gyvenimo kryptis, jam bandant laviruoti tarp režisūros ir dramaturgijos ne tik menine, bet ir finansine prasmėmis – dar dramaturgui esant gyvam, jo režisūrinių darbų pelnas dažniausiai remdavo dramaturginę kūrybą.

Nors J. L. Lagarce’o kūrybinė veikla ankstyva, jis netruko pasukti akademiniu keliu, kiek atsitraukdamas nuo dramaturgijos, bet niekada – nuo teatro. Tyrinėjimų metais gilinosi į sudėtingą teatro ir valdžios sąveiką Vakarų civilizacijoje. Jo tyrinėjimai apėmė epochas nuo graikų iki klasikinio teatro, nuo Antono Čechovo pasaulio iki šeštojo dešimtmečio scenos meno atstovų, žymėjusių naujų laikų pradžią: Eugène’o Ionesco, Jean’o Genet ir Samuelio Becketto. Šios studijos, žvelgiant į tolesnius jo darbus, tartum vertė kūrėją savęs klausti – kaip jis gali tapti vienu iš jų?

Klausimas neliko retoriniu, veikiau tapo gyvenimo teze. Jeano Luco ankstyvieji kūriniai, tarp jų ,,Konstrukcinė klaida“ (Erreur de construction, 1977) ir ,,Dar kartą, Kartagina!“ (Carthage, encore, 1977), ryškiai atspindėjo absurdo teatro, ypač E. Ionesco, įtaką. Kartą dramaturgas atvirai pripažino meilę šiam autoriui, kurio kūryba jį supažindino su siurrealizmo, paradoksalios egzistencijos elementais, vėliau suformavusiais paties kūrybinę tapatybę. Nenuostabu, jog dramaturginės kūrybos pradžioje autorius sulaukė aštrios kritikos, kad jo darbai panašėja į minėto E. Ionesco ar S. Beketto pjeses. Kartą apie savo paties režisuotą E. Ionesco pjesę ,,Plikasis Sopranas“ (La Cantatrice chauve) pasakė, kad šis kūrinys ,,visų pirma yra teatro parodija, kokių Prancūzijoje nedaug. E. Ionesco šaiposi iš detektyvo žanro, bulvarinio, buržuazinio, angliškojo teatrų, B. Brechto, inscenizacijos ir visko, kas tarp jų!“ Tai puikiai apibūdina ir paties J. L. Lagarce’o kūrybą, jo absurdo inspiruotas dramaturgijos suvokimas oponavo tradicinėms angliško Renesanso ar klasikinio (XVI-XVII a.) prancūziško teatro normoms, kurioms daug dėmesio skyrė Jeano Luco amžininkas Bernardas-Marie Koltèsas.

J. L. Lagarce’o meninė vizija ėmė formuotis po Paryžiuje įvykusios premjeros ,,Madam Knipper kelionė į Rytų Prūsiją“ (Voyage de Madame Knipper vers la Prusse Orientale, 1980). Šiame kūrinyje jis atidavė duoklę A. Čechovui ir taip padėjo pamatą savitam teatriniam stiliui, kurį šiandien atpažįsta kiekvienas frankofoniškojo teatro mylėtojas. Spektaklio veiksmas skleidėsi tuščioje teatro scenoje, sąlyginai primenančioje anglų režisieriaus Peterio Brooko ,,Tuščios erdvės“ idėją. Dramaturgas žiūrovus lydėjo per atsitiktinius, krypties nerandančių personažų – pabėgėlių, sprunkančių nuo neįvardyto karo Europoje – susitikimus. Prieš spektaklio premjerą mažojoje Odeono salėje (dabar vadinama Rodžerio Blino salonu) režisierius Jeanas-Claude’as Fallas rašė: ,,Iš tiesų ši pjesė veikia kaip įspėjimas tiems, kurie atsisako stebėti ir dalyvauti istorijos vyksme, kurie bando tikėti, kad tai, kas yra, visada buvo ir bus. […] Argi šis aklumas jau nėra Vakarų civilizacijos likimas? Argi ji netiki, kad tik pati viena ir nuo amžių rašo šio pasaulio istoriją?“