Rūtos Prusevičienės paklausus, ką veikia, kai nedirba, moteris sako nežinanti atsakymo, nes visas jo gyvenimas susietas su mylima profesija (26 metai Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kuriai vadovauja jau 17 metų).

Darbas R. Prusevičienei – tai ne karjeros aukštumos, o kasdienybė: bendravimas su muzikos pasaulio žmonėmis, iškylančių klausimų sprendimas ir, visų svarbiausia, nenutrūkstamas ryšys su muzika, kurios kismas, kaip sako pati, ypač įtraukia, pagauna ir nepaleidžia. Perduoti tradicijas, sugerti modernias tendencijas, atskleisti dar neatrastus klasikos klodus ir dalintis lietuviška kūryba su kuo platesnėmis auditorijomis – pagrindinės vertybės, lydinčios R. Prusevičienę nuo pat pirmųjų žingsnių profesiniame kelyje.

Daugelyje Vakarų Europos šalių klasikinė muzika yra elitinis reiškinys, suburiantis gana siaurą, tam tikro socialinio sluoksnio publiką. Lietuvos istorinė praeitis ir geopolitinė situacija – kitokios. Kokia čia auditorija?

Lietuvoje šiam žanrui elitinis statusas negalioja, ir to mums pavydi daugelis valstybių. Nei dėl amžiaus, nei dėl pajamų ar išsilavinimo niekada nevyko segregacija – muzikiniai renginiai buvo prieinami visiems norintiesiems, nes didžiosios kultūros institucijos Lietuvoje yra dotuojamos valstybės. Lietuvos nacionalinės filharmonijos salėje yra žmonių, kurie įsigyja abonementus visam sezonui, net pageidauja sėdėti tose pačiose savo mėgstamose vietose, kur puikiausia akustika ir geriausias vaizdas. Matome ir ištisas klausytojų dinastijas, besikeičiančias kartas: mažieji po koncerto vaikams atsiveda tėvelius, seneliai – anūkus, šie užaugę – savo antrąsias puses ir vaikus. Architektas Augis Gučas neseniai pasigyrė, kad yra vyriausias Lietuvos nacionalinės filharmonijos klausytojas – čia lankosi nuo šeštojo dešimtmečio. O praeitą sezoną net sukūrėme trumpą vaizdo filmuką apie lankytoją, kuri, atėjusi anūkėlei pirkti bilieto į koncertą vaikams, nusipirko bilietus net į 21 koncertą.

Kaip pasiekiate savo auditoriją? Ar klasikinės muzikos komunikacijai reikalingi kokie nors ypatingi, specialieji efektai?

Tie, kam reikia – žino, kaip susirasti. Tokiai auditorijos daliai apie koncertus nereikia net priminti, nes lankytis juose yra natūralus įprotis, suformuotas natūralaus poreikio. Daugelis klausytojų, ypač profesiškai susijusių su medicina, pripažįsta terapinį muzikos poveikį – jiems tai yra pats didžiausias atsipalaidavimas ir „persikrovimas“.

Norėdami pasiekti naujų žmonių, naudojamės visais šiuolaikinės komunikacijos kanalais ir būdais: socialiniais tinklais, džiaugiamės intensyviu ilgamečiu bendradarbiavimu su LRT ir įvairiais Lietuvos dienraščiais. Jau šeštus metus pasirodymus įrašinėjame į skaitmeninę koncertų salę www.nationalphilharmonic.tv, svarbiausieji nugula LRT archyvuose, daugelis jų iš karto patenka į EBU (European Broadcasting Union) platformą, kurioje įrašus randa kitų šalių publika. Kartais tik po kurio laiko sužinome, kad koncerto klausėsi keturi milijonai žmonių visoje Europoje. Tad tikriausiai tokiai sklaidai labiau reikalinga informacija nei ypatingi, novatoriški formatai.

Kas jums pačiai yra klasikinė muzika?

Man ji reiškia viską. Nuo ketverių metų dainavau, grojau. Mama buvo fortepijono mokytoja, senelis – vargonų meistras ir vargonininkas, dėdės ir tetos – muzikologai, pedagogai. Pasirinkimas eiti šiuo keliu buvo natūralus, savęs kitur nelabai ir įsivaizdavau. Ypač vertinu muzikos klausymosi patirtį, nes ji suteikia galimybę rasti sąsajas tarp publikos ir atlikėjo, suvokti, kaip pastarasis, interpretuodamas kūrinį, jį perteikia klausytojui; kaip šis galimai jį pajaus – muzikiniuose tekstuose užkoduotas žinutes ar virpesius. Įdomu, kaip tą kūrinį girdi kitų profesijų žmonės – kartais visai kitaip nei šios srities profesionalai. Mėgstu dirbti su klasikinės muzikos kontekstais ir kontrastais, juos stebėti. Mano darbe nėra nė vienos tokios pačios dienos, tokios pačios programos. Jeigu praeitais metais Petras Geniušas koncerte atliko Ludwigo van Beethoveno sonatas, šiemet jos skambės jau kitaip. Tas kismas yra nepaprastai įtraukiantis, pagaunantis.

Keliaudama aplankote koncertų sales, jas tarsi kolekcionuojate. Ką atrandate įdomaus?

Ilgametis Lietuvos klausytojų ir atlikėjų lūkestis yra susijęs su laukiamomis naujomis Vilniaus ir Kauno koncertų salėmis. Kol kas neturime aukščiausios akustikos simfoninės muzikos koncertų salės. Jau seniai keliaudama po pasaulį – gastrolėse su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu, Lietuvos kameriniu orkestrais ar individualiai – domiuosi koncertinėmis in­frastruktūromis. Didžiulį įspūdį paliko Japonijos koncertų salės, kurios yra labai didelės, akustika jose tobula. Teko susitikti bei bendrauti ir su žymiausiais akustikos žinovais japonais, kurie įrenginėja pagrindines koncertų sales. Lūkestis, kad tokią turėsime ir Vilniuje, skatina domėtis tam tikrais fizikiniais ir techniniais parametrais. Ne kartą esu buvusi koncertų salių užkulisiuose, kalbėjausi ne tik su meno, bet ir su techninių projektų vadovais, studijavau brėžinius. Šis impulsas visada su manimi – kur tik nuvykstu, visur klausausi, kaip salėje skamba muzika.