„medituoju retai, keletą / kartų per mėnesį“, – knygoje Karvedys pavargo nugalėti (2005) sako Donaldas Kajokas,  – „sykiais / gailiuosi, o sykiais sakau / kad mano vidinė kelionė / įgijo naują / dimensiją. Kaimyne / Dieve, matomės itin retai, todėl / nenusibostam, nespėjame / nusišnekėti – pasibūnam / pasisėdim / pasinesiklausinėjam“ (eil. „medituoju retai…“).

Man su D. Kajoku panašiai, tačiau skirtumas tas, kad, viena vertus, gana dažnai medituoju jo poeziją, rečiau – prozą, pasibūnu, pasisėdžiu, pasiklausinėju ir pasinesiklausinėju, kita vertus, į nuolat akiratyje šmėžuojančią meditaciją, jos esmingesnį suvokimą greičiausiai esu patekusi iš čia, iš D. Kajoko tekstų. Poezijos, ne prozos, ne esė, nors pastarieji man labai įdomūs.

Kad neatrodytų per saldu, pasakysiu, jog ne tik iš D. Kajoko poezijos, lygiai taip pat ir iš Maironio, ir iš geros poezijos apskritai. Ir ne tik iš jos, taip pat ir iš dailės, meno. Pavyzdžiui, Algimanto Švėgždos natiurmortų (kokių nors laimės šulinių) ar Stasio Eidrigevičiaus smūtkelių, kurių akyse egzistencinis šiurpas ištirpęs tyroje pasaulio priėmimo būsenoje, o ji kažkiek yra ir meditacija.

Donaldas Kajokas buvo bene pirmasis man iš lietuvių poetų (nors ne vienintelis iš rašančių literatų), kuris leido nesidrovėti tokios patirties, o savo eilėraščiu kvietė rimtam pokalbiui, ir eilėraštis buvo tik pretekstas. D. Kajokas buvo ir yra ypatingas tuo, kad neįtikinėjo, nepasakojo ir neapdainavo, bet kaip koks Zen meistras, ar Dao, kaip koks nors Zuangzi kvietė akibrokštui, netikėtumui, nuotykiui daugialypėje tikrovėje, kuri tokia mūsų suvokimui ir yra tik meniniame tekste, pavyzdžiui, poezijos. Cituoju dvi ištraukas iš to paties eilėraščio:

„Artėjame, ir vandeniu skaidriu / be garso slysta lengvos mūsų valtys, […] / tačiau dvi tuščios valtys prasilenkia, / nes mes tik atsispindime jose.“ (eil. „Artėjame, ir vandeniu skaidriu…“, rink. Žeme kaip viršūnėmis, 1980). Štai tas daugialypės tikrovės atspindėjimo jausmas eilėraštyje man ir yra svarbiausias skaitant D. Kajoko poeziją. Ne tik formų, spalvų ar vaizduotės grožis, bet prisilietimas prie to, kas nėra nei žodžiai, nei daiktai, spalvos ar tūris, bet tai, be ko to grožio visai ir nebūtų.

„Mano darbai, – viename savo darbų katalogų (F. Barleto, 1993) įrašė A. Švėgžda, – tai bandymas pirštais prisiliesti prie DIDŽIOSIOS PASLAPTIES. Tad neieškokite manęs pas romantikus, kuriems gamta – tai tik aukštų idealų tarnaitė, nėra manęs ir pas siurrealistus, pasiklydusius Froido dvasinėse gilumose, toli esu ir nuo superrealistų, pasaulį reginčių per ciklopišką fotoaparato akį.“

Kadangi A. Švėgždos dailės kalba man atrodo itin artima D. Kajoko poezijos kalbai, noriu kiek stabtelėti prie to „bandymo prisiliesti prie DIDŽIOSIOS PASLAPTIES“, prie to „piršto“ D. Kajoko poezijoje, nes DIDŽIOJI PASLAPTIS, kaip ir šios eseistikos lapė (kn. Lapės gaudymas, 2013), gaudoma be prievolės pagauti, be sunkiasvorių pasažų, žaismingai, ironiškai, paradoksaliai, vien stebint nesibaigiantį lapės šokį sniege. Paslapties šokį vykstančios kasdienybės fone. Tai nuostabos, džiaugsmo ir netgi netikėto juoko dalykas D. Kajoko kūryboje, beje, gana netikėtas lietuvių literatūroje.