Ko vizualusis menas mus gali išmokyti apie kvapus, smarvę ir paslaptingą medžiagą ambrą? Lizzie Marx seka „banginio pėdsakais“ per visą istoriją, atrasdama Olandijos aukso amžiaus kvapų paradoksus.

BLOGAS ŽENKLAS

XVII a. į Nyderlandų pakrantes jūra išplaudavo įvairių rūšių ir dydžių banginių. Kartais jie jau būdavo pradėję pūti, kartais į krantą išplaukdavo leisgyviai, kurtinančiai dejuodami, spaudžiami savo kūno svorio. Kol irdavo, susikaupusios dujos kai kada pasiekdavo kulminaciją, ir viskas baigdavosi bjauriu sprogimu. Jei banginio nenuplaudavo potvynis, vykdavo ilgas ir sunkus procesas, kol masė suirdavo ir toji vieta savaime apsivalydavo.

Olandijos Ost Indijos bendrovės įsigytos ambros iliustracija iš G. E. Rumphiaus knygos „D’amboinsche rariteitkamer“ (1705)

Milžiniški padarai pritraukdavo reginiu susižavėjusių stebėtojų, o tarp jų – ir dailininkų, kurie, apsirūpinę piešimo reikmenimis, fiksavo, ką matė ir ką užuodė. Janas Saenredamas pavaizdavo 1601 m. gruodžio 19 d. į krantą išplaukusį kašalotą. Banginis tįso ant šono į krantą atgręžęs papilvę. Aplink gaišeną būriuojasi minia smalsuolių, lipa ant išsipūtusio kūno, norėdami apžiūrėti. Apraše dar išsamiau apibūdinta banginio būklė: kairėje pusėje matomos prasivėrusios žiaunos, dešinėje – prakirsta nugara, lauk drimba žarnokai. Stovėdamas prie pat banginio žiomenų Saenredamas įamžino save, ant pakrantės vėjų blaškomo popieriaus lapo piešiantį lavoną. Scenos centre – Ernstas Casimiras I, Nasau-Dyco grafas, karvedys ir Nasau valdovo, princo Maurico sūnėnas. Kaire ranka prie nosies jis laiko prispaudęs puošnią, kutuotą nosinaitę, kad prisidengtų nuo smarvės.

Graviūroje išraižytos olandų rašytojo ir poeto Theodoro Schreveliaus lotyniškos eilutės asocijuojasi su dvoku:
Jo beformybė, angos, vedančios giliai vidun,
jo žiaunos, iš kurių srovena skystis ir gausybė kraujo.

Paveiksle ne tik vaizduojami iš banginio nasrų ir nugaros išvirtę viduriai, bet ir slogi atmosfera. Tvyrant maitos smarvei, grafo nosinaitė atrodo beprasmė.

Anot Schreveliaus, banginis – tikra pabaisa ne tik dėl įspūdingo dydžio, bet ir todėl, kad buvo tikima, jog jis yra ženklas. Remiantis anuometine samprata, monstrai – tai būsimų katastrofų pasiuntiniai, nes monstrum, lotyniškai siaubūnas, reiškė ir baisuoklį šiuolaikine prasme, ir pranašą. Atsiradusio banginio perspėjimai išsipildė praėjus kelioms dienoms: 1601 m. gruodžio 24 d. įvyko Saulės užtemimas; po 9 dienų – žemės drebėjimas, o 1602 m. birželio 4 d. – Mėnulio užtemimas. Šie grėsmingi įvykiai aprašyti raižinio apvade.

1618 m. graviūra buvo perdaryta, siekiant įamžinti kitą nelaimę, ištikusią Olandų respubliką pasirodžius banginiui. Kūrinio viršuje iš debesų išnyra Mirtis – giltinė, nusitaikiusi strėlėmis į sparnuotą moterį. Skydas su trimis kryžiais leidžia ją identifikuoti kaip Amsterdamo mergelę. Per 1601–1602 m. maro protrūkį Mirtis valdė miestą, o paveiksle daroma prielaida, kad kašaloto pasirodymas buvo viso to pranašystė.

Naujųjų laikų pradžioje medicinos teorija teigė, kad ligos plinta dėl kvapų, kuriuos skleidžia užsistovėjusios ir nešvarios medžiagos. Po dar vieno maro protrūkio Nyderlanduose 1667–1669 m. iš lotynų į olandų kalbą buvo išverstas vokiečių mokslininko Atanazijaus Kircherio veikalas apie marą „Scrutinium Physico-Medicum Contagiosae Luis, Quae Pestis Dicitur“. Jis rašė, kad maro priežastys yra lavonai, užterštas oras ir į pakrantes išplauti pūvantys banginiai. Galbūt nematomas ligos užkratas, kurį išskiria maita, galėjo išplisti toliau nei jūros pakrantės ir nepastebimai prasiskverbti į miestus. Grafo skepetaitė antrojoje graviūros versijoje įgauna naują, grėsmingą reikšmę. Iš tiesų jis laiko nosinę ne tik saugodamasis nuo baisios irimo smarvės, bet ir nuo galimos infekcijos.

Ost Indijos paukščių ekskrementai, kadaise laikyti ambra, surenkami į dubenėlį. Iliustracija iš Justo Fido Klobiaus „Ambræ historiam“ (1666)

KVAPŲ PARADOKSAS

Kol Amsterdame siautėjo maras, Beverveike smirstančio banginio viduriuose slypėjo kvapų paradoksas. Nesuvirškintiems kalmarų snapams dirginant kašaloto žarnyną, jame gaminasi nepaprastai kvapni medžiaga – ambra. Ši masė gali kauptis metų metus, kol kašalotas ją išskiria arba ji pratrūksta žarnose ir galiausiai pašalinama iš organizmo. Medžiaga pamažu iškyla į vandenyno paviršių, o veikiant sūriam vandeniui ir saulės spinduliams, jos kvapo kompozicija pasikeičia nuo bjauraus fekalijų dvoko iki nuostabaus, viliojančio aromato. Pilka masė jūroje gali plūduriuoti metų metus, kol išplaunama į krantą, o čia ji puikiai užsimaskuoja akmenuotame paplūdimyje.

Ankstyvųjų Naujųjų laikų Europoje ambros šaltinis buvo mįslė. Anuomet manyta, kad ši substancija – galbūt banginių maistas, kad ji galėjo atkeliauti iš povandeninės salos arba susidarė iš kalnų purvo. Gal tai buvo medaus koriai, nukritę nuo uolų prie pat jūros, arba Rytų Indijos paukščių ekskrementai, tokie aromatingi todėl, kad sparnuočiai mito kvapniais vaisiais ir vabzdžiais, suteikdavusiais ambrai nuostabų kvapą. Vitenbergo mokslininkas Justus Fidus Klobius buvo linkęs pritarti paukščių teorijai, o ambrai skirtame jo veikale pavaizduoti keturi uolėtame kraštovaizdyje įsikūrę jūros paukščiai, apsupti vabzdžių spiečiaus. Klūpintis vyras renka išmatas, o prie jūros kitas ambros rinkėjas ieško naujų jos klodų. Klobiaus leidinyje išvardyta ne mažiau kaip 18 ambros kilmės hipotezių, kurios visos daugiau nei šimtmetį išliko neįtikėtinos.

Sidabrinis olandiškas pomanderis su graviruotais paukščiais (apie 1600–1625). Visus segmentus, kuriuose yra kvepalų, galima atidaryti. Amsterdamo valstybinio muziejaus kolekcijos

Didelė sėkmė aplankydavo tuos, kas rasdavo ambros. Olandijos Ost Indijos bendrovei (VOC) dirbęs botanikas Georgas Eberhardas Rumphius gamtos istorijos knygoje aprašo surastą neįsivaizduojamai didelį gabalą. Beveik šešių pėdų (apie 1,82 m) aukščio luitą 1693 m. Amsterdamo VOC rūmai įsigijo iš Tidoro (Molukų salos) karaliaus ir už jį sumokėjo 116 400 auksinų, t. y. maždaug 1,13 mln. šiandieninių eurų. Pateiktose iliustracijose nėra jokių užuominų apie stiprų kvapą, tačiau jose kruopščiai įamžintos marmuro uolos – kalvota ambros radimvietės topografija.

Rembrandtas van Rijnas Autoportretas, 1669. Aliejus, drobė, 65,4 × 60,2 cm. Iš „Mauritshuis“ muziejaus Hagoje kolekcijos

Ambra dažnai buvo perkama dėl aromato ir skonio. Ji pagardindavo Ang­lijos karaliaus Karolio II pusryčių stalą – buvo barstoma ant kiaušinienės iki pat valdovo mirties 1685 m., kai prieskonių stiprumas užmaskavo neva jį nužudžiusius nuodus. Pusė uncijos (maždaug 14 gr) šio smulkiai tarkuoto pagardo sudaro olandiško ambros pudingo receptą – tai hedonistinis skanėstas iš kiaulės taukų, migdolų, cukraus, ragaišio, muskuso (muskusinių elnių kvapiojo sekreto) ir apelsinų žiedų vandens, verdamų su ambra paršiuko žarnoje. Šia aromatinga substancija ne tik gardino maistą, bet ir impregnavo odos gaminius, kad sušvelnintų po rauginimo likusius nemalonius pokvapius. Saenredamo vaizduojamoje scenoje smalsuoliai, stebėję Beverveike į krantą išmestą kašalotą, šildosi odinėmis pirštinėmis ir kailinėmis movomis, nuo kurių veikiausiai dvelkia ambra. Stovėdami priešais paplūdimyje išmestą banginį, jie akis į akį susipažįsta su savo pūvančiu parfumeriu.

Buvo manoma, kad dėl stiprumo ambra padeda išvengti ligų. Naujųjų laikų pradžioje medicinos teoretikai teigė, kad ligų priežastis gali būti smirdančios medžiagos, o kvapnios substancijos gali apsaugoti organizmą. Ambra buvo dedama į smilkalus, skirtus namams apvalyti, ir į saldinto vandens nuovirus marui iš organizmo pašalinti. Viena žaviausių apsaugos nuo šios ligos priemonių buvo pomanderis – pakabukas kvepalams laikyti. Pavadinimas kilęs iš lotyniškojo pomum ambrae (ambros obuolys), nes pagrindinis mišinio komponentas buvo kašaloto kvapas. Į šešis prabangaus sidabrinio pomanderio skyrelius kadaise buvo pilami įvairaus aromato balzamai. Ambra veikiausiai maišyta su cinamonu, rozmarinu, gvazdikėliais ir kitomis kvapiosiomis medžiagomis. Kai kuriuose pomanderių receptuose buvo naudojamai suakmenėję medžio sakai – gintaras (amber), kuris skyrėsi nuo ambros, bet jo kvapas taip pat buvo siejamas su apsauga nuo ligų. Ankstyvaisiais Naujaisiais laikais ambra buvo viena svarbiausių apsaugos nuo maro priemonių. Saenredamo graviūroje pavaizduota pūvanti gaišena iliustravo Amsterdamo nelaimių kilmę ir – paradoksalu – giliai jos viduriuose glūdinti kvapnioji substancija buvo šių bėdų sprendimas.

ANT LYGAUS PAVIRŠIAUS TEPAMI ALIEJAI

Praėjus keliems dešimtmečiams po to, kai į krantą išmestas banginis išpranašavo Amsterdamo likimą, į Rembrandto van Rijno studiją atvyko miesto svečiai pasigrožėti naujausiais jo darbais. Kaip pasakoja tapytojo biografas Arnoldas Houbrakenas, lankytojams priėjus per arti paveikslų, dailininkas juos traukdavo šalin, sakydamas: „Dažų kvapas jums būtų nuobodus“. Aliejiniai dažai – tai susmulkintų pigmentų ir linų sėmenų aliejaus (aštraus kvapo rišamosios medžiagos) derinys. Iš šio mišinio gaminami nuostabiai elastingi ir brangakmeniams prilygstantys dažai, kuriais išgaunamos smulkios detalės ir įvairios tekstūros. Rembrandto autoportrete jie naudojami ne taupiai, o kone skulptūriškai. Dailininkas tepa kūno spalvos aliejinius dažus, kad sukonstruotų savo nosį, o norėdamas atkartoti galvos apdangalo klostes išbraižo mėlynų ir geltonų dažų linijas, atskleisdamas po jomis esantį tamsų pagrindą. Studijoje linų sėmenų aliejaus kvapas turėjo būti išties troškus, ir Rembrandtas tuo naudojosi, norėdamas įtikinti lankytojus atsitraukti nuo paveikslo, kad kuo geriau matytųsi šiurkštūs, impasto būdu užtepti dažų sluoksniai. Paveikslas išsaugojo didžiąją dalį savo spindesio, tačiau kvapas laikui bėgant išblėso.

Manyta, jog, norint iš tiesų atsikratyti dažų kvapo, menininkui reikia sukurti darbus, kurie taip sužavėtų žiūrovą, kad šis nejustų aitraus studijos oro. Beveik prieš 20 metų iki Houbrakenui aprašant Rembrandto studiją, dailininkas ir kritikas Rogeris de Pilesas pastebėjo, kad prasta tapyba „visada smirda palete“. Jei meno kūrinys nepakankamai stimuliuoja stebinčiojo vaizduotę, prasiskverbia tikrovės kvapai, ir paveikslas virsta tik keliais užteptais aliejais ant lygaus paviršiaus. Tačiau greičiausiai De Pileso aforizmas turėjo išimčių. Stebint pūvančių vaisių natiurmortą, žiūrovo dėmesys nebūtinai nukryps į studiją. Atvirkščiai, blizgaus aliejaus kvapas veikiau sužadins jo atmintį ir atgaivins gaižų puvėsio tvaiką.

Kvapų gausa paveiksluose aptinkama gana dažnai. Dailininkai mikroskopiniu tikslumu vaizdavo turtingą Olandų respublikos daiktiškąją tikrovę. Aromatų užuominų galima įžvelgti peizažuose, didinguose istoriniuose paveiksluose, kasdienio gyvenimo scenose ir portretuose. Jie sklinda iš nedidelių anglimi kūrenamų židinių ir burbuliuojančių puodų, linksmai liejasi ir sklaidosi nuo sustingusios materijos. Meno kūriniuose išsibarstę kvapams skirti reikmenys: molinės pypkės, tabokinės, pomanderiai, šatelainiai, saldainių maišeliai, muskato riešutų trintuvės, smilkalinės, arbatinukai, vaistų indeliai, vėduoklės, pirštinės ir puošnūs kvepalų indai. Saenredamo graviūroje apie kvapų sklidiną atmosferą byloja išvirtę banginio viduriai ir grafo nosinaitė. Paveiksluose fiksuojant vizualinius dalykus, atskleidžiamas ir kvapas, kurstoma žiūrovo vaizduotė.

Pieteris Janszas Saenredamas „Amsterdamo senamiesčio rotušė“, 1657. Aliejus, medžio plokštė, 65,5 × 84,5 cm. Iš Amsterdamo valstybinio muziejaus kolekcijos

KAULAS ANT FASADO

Banginių kelionė baigiasi prie Amsterdamo rotušės, tiksliai nutapytos Pie­terio Saenredamo, kurio tėvas Janas daugiau nei prieš pusę amžiaus matė milžinišką banginį ties Beverveiku. Nors rotušė sudegė prieš daugelį metų (Rembrandtas nutapė rūkstančius jos griuvėsius), dailininkas šią sceną pavaizdavo iš atminties – pasinaudodamas kai kuriais ankstesniais eskizais detaliai perteikė pastelinius statinius su žolynų kuokštais, aptrupėjusiais akmenimis ir be paliovos siūruojančiomis langinėmis, taip pat žmonių figūrėlėmis, klaidžiojančiomis gatve ir besiilsinčiomis po arkomis. Būtent virš Vierschaar (Aukščiausiojo Teismo) arkados kairiosios arkos matyti kabėmis pritvirtintas storas lenktas banginio šonkaulis. Iš kur šis kaulas atsirado, nežinoma, tačiau jis buvo pakabintas ant fasado jau tada, kai 1601 m. Janas Saenredamas pamatė į krantą išmestą kašalotą. Dar prieš banginiui atplaukiant į Beverveiką, šie monstrai paliko didelį įspūdį Amsterdamo gyventojams.

Banginių kaulai buvo dažnas reginys ant viešųjų pastatų. 1577 m. į krantą išmesto kašaloto uodega ir apatinis žandikaulis kabojo Olandijos Aukščiausiojo Teismo salėje Hagoje kaip amžinas atminimas. O 1596 m. po kelionės į Novą Zemblą grįžęs pirklys Janas Huygenas van Linschotenas padovanojo banginio žandikaulį Harlemo miesto merijai eksponuoti ir įamžinti šią keistenybę. Nors irimo procesas būdavo ilgas, kol banginiai netekdavo buvusios savasties, jų kūniškas egzistavimas tęsėsi dėl išlikusių visceralinių kvapų. 1549 m. Livorno mieste banginio skeletas buvo eksponuojamas Florencijos Loggia dei Lanzi galerijoje. Tačiau netrukus ekspoziciją teko išmontuoti. Kaulų viduje esantys čiulpai buvo gerokai sušvinkę ir skleidė nepakenčiamą smarvę. XVII a. banginių medžiotojai bandė tą dvoką sušvelninti, išgręždami kauluose skyles skysčiams nuleisti, tačiau tai nepadėjo.

Nuostabu, kaip banginio šonkaulis turėjo žadinti fantaziją, kad galėtum įsivaizduoti Joną prarijusį žvėrį, gėrėtis beribe Dievo kūrinija ar susimąstyti apie besiblaškančius padarus, kuriuos medžiotojai nukaudavo harpūnais šiaurinėje Špicbergeno salos pusėje. Taip pat prisiminti istorijas apie Olandijos pakrantėse išmestus banginius. Jei rotušėje saugomas kaulas skleistų irimo kvapą – šaltiniai neskelbia tokių detalių, – stebėtojo akis galėtų atkurti banginio kūną, o mintys nuneštų į paplūdimį, kuriame pūdavo jo gentainiai.

Iš anglų kalbos vertė Viktorija Sab
Versta iš: https://publicdomainreview.org/essay/picturing-scent/

LIZZIE MARX yra Kembridžo universiteto Pembruko kolegijos meno istorijos doktorantė, tyrinėjanti kvapo vizualizaciją ir jo reikšmes XVII a. olandų mene. 2018–2019 m. ji buvo Andrew W. Mellono stipendininkė Rijks muziejuje. Parodos „Fleeting – Scents in Colour“, skirtos kvapams XVII a. dailėje, („Mauritshuis“ muziejus, Haga) tyrėja, kuratorės asistentė bei leidinio bendraautorė.

Tekstas publikuojamas pagal CC BY-SA licenciją,
iliustracijos – pagal viešosios srities (PD) licenciją