– Tu eisi į pantomimą?
– Tai toks tuščias dalykas…
… Aš einu į teatrą, kad išsiblaškyčiau, pailsėčiau, o pantomima mane dar labiau sujaukia…
(Replikos, girdėtos gatvėje)

Jeigu jau yra dvi nuomonės, tikriausiai, esama ir trečiosios. Ar ne geriausia jos ieškoti ten, apie kuriuos šnekama? Taigi, pašnekovas – Kauno dramos teatro pantomimos trupės vadovas ir režisierius Modris Tenisonas.

Trečioji nuomonė bus tų žiūrovų, kurie vis dėlto ateina į teatrą… Aš galiu tik bandyti atsakyti – kodėl.

Iš pradžių buvo sensacija. Stebuklas! Kiek šlovės. Aplodismentų! Dar kiek laiko, ir – fit! „Meno gerbėjų“ minia išretėjo, palikusi tuos, kuriems reikia ne premjerų, o teatro. Mada – trumpa. Tačiau pantomima surado savo žiūrovą – ypatingą, jauną. Manau, neklystu, tvirtindamas, kad į mūsų spektaklius ateina ne „praleisti laiką“ ar iš „neturėjimo kur dingti“. Dabar jau, turbūt, kiekvienam aišku, kad Lietuvos pantomima toli nuo balaganinės, cirkinės klounados su „juokingais“ triukais ir skambiais antausiais.

Vadinasi, tik tuo atveju, kai menas – gyvybiškas poreikis, kai atsiranda būtinybė pervertinti savo dvasines vertybes, kūrybos poveikio troškimas, nesibijant pabūti savimi, atveda žmones pas mus. Ir todėl pantomimos žiūrovas – aktyvus dalyvis, vardan kurio gyvena aktorius, teatras. Todėl aš už tai, kad salėje sėdėtų dešimt žiūrovų, o ne šimtas atsitiktinai atėjusių į teatrą.

Ar kartais, keldami tokius reikalavimus, jūs nesibijote būti nesuprasti?

O ko žmogus reikalauja iš meno? „Aš nieko ten nesuprantu“, – formulė, deja, dažnai sutinkama ir gąsdinanti. Su ja ypatingai sunku ginčytis. Ji tariama be apgailestavimo. Ja koketuojama. „Aš nieko ten nesuprantu“, – taip ramiau praeiti pro van Gogą ar Pikaso, skaičiuoti vamzdelius, vargonams gaudžiant Bachą. Ši formuluotė – lengviausias, bet iš esmės – baisiausias kelias į meną. Ką aš suprantu – „gerai“, ko nesuprantu – „blogai“. Argi tapyba tėra daikto atvaizdavimas, kurį galima atpasakoti? Pasakyti – čia nutapytas portretas! O kas gi yra grafika, skulptūra? Ir nejaugi M. K. Čiurlionio „Pavasario sonata“ – tiktai Lietuvos gamtos peizažas? O teatras – daugiau ar mažiau išraiškingai perteiktas tekstas, kai suprantamas kiekvienas atskiras žodis?

Pantomimos spektakliai reikalauja didelio susikaupimo, įtampos, žiūrovo fantazijos. Ir tik tada ateina ta ypatinga būsena, kai reakcija – pati betarpiškiausia, kai žiūrovas iš esmės tampa bendraautoriumi, kūrėju.

Įrodyta, kad 70–75 procentus informacijos žmogus priima regėjimu, o tik 14 – klausa, kad pasyviausias stebėtojas, sekdamas aktyvų veiksmą, noromis nenoromis išgyvena ir pasąmonėje jį pakartoja.

Aktoriaus gestas – konkretus judesys, iššauktas išorinio arba vidinio impulso, stimuliuoja vidinį stebėtojo judesį sąmonėje ir pasąmonėje. Vystydamasis erdvėje, laike ir žiūrovo akivaizdoje, priešingai kitoms meno sritims – muzikai, tapybai, grafikai, skulptūrai ir netgi žodžiui, judesys geba pažadinti kur kas betarpiškesnę reakciją, o todėl ir yra labai efektingas. Būtent tokiame betarpiškame bendravime matau teatro esmę, tai, ko neturi kinas, televizija.

Ir jeigu kūrybą sulyginsime su dovana, tai mes turime tik vieną troškimą: kad žiūrovas norėtų priimti tą dovaną – širdim ir protu. Ir būtent iš pagarbos mūsų žiūrovui negalime jam dovanoti banalaus suvenyro. Norisi kur kas daugiau: atiduoti žmogui – Žmogų.

Repeticija. Sėdint kampe, vos girdisi, ką šneka M. Tenisonas. Labai ramiai, minkštai, be pozos. Rodos, maksimali galimybė būti savimi. Ir – absoliutus susiklausymas. Darbas, panašus į maldą. Jam – gyvenimas ir jame – gyvybė. Čia savi įstatymai, kuriuose nėra falšo, netikrų gaidų. Kiekvienas raumuo paklusnus minčiai, būsenai.

Pratimas seka pratimą. Auga įtampa. Tik laikrodis bešališkas – skaičiuoja ir skaičiuoja. Oras tarytum įsielektrina. „Ritmas. Logika. Švarumas. Išbaigtumas. Tiksliau. Dar sykį. Bandom. Kartojame. Dar sykį. Vizualinis ritmas. Gerai! (Berods, vienintelis „gerai“ per tris pašėlusios įtampos valandas.)

Atsipalaiduojam. Visiškai atsipalaiduojam. Jauskime, kaip plaka širdis…“

Vitas Luckus. Iš ciklo MIMAI, 1968–1972

Papasakokite apie savo „duoną kasdieninę“, šito darbo prasmę. Vėl žodis – režisieriui.

Pantomimos aktorius scenoje, vaizdingai tariant, – smuikas, smuikininkas, kompozitorius ir netgi muzika. Aktorius – ir forma, ir turinys, gyvas meno įsikūnijimas. Aktoriaus kūnas – vienintelis, tobuliausias instrumentas gamtoje, nes juk būtent gyvas žmogus – nepakartojamas kaip visata. Ir tik tada žmogus – aktorius scenoje atsiduria prieš žmogų – žiūrovų salėje.

Ir todėl aktorius privalo būti ne tik gražių proporcijų, stiprus, lankstus, tobulai valdantis savo jausmus, būseną, nervus, žinoti jausmų reiškimo dėsnius. Bet ir pats turi jaustis savo epochos piliečiu – gyvu žmogumi ir menininku.

Trenažas susideda iš daugybės pratimų – atsipalaidavimo, lankstumo, ištvermės. Didelė reikšmė skiriama grafiškam ir skulptūriniam raiškumui, linijai ir formai, jos ritmui. Muzikiniai pratimai išugdo melodijos, harmonijos ir kompozicijos suvokimą. Pratimai moko organizuoti erdvę. Daug laiko atima improvizacijos – vaizduotės lakumo, disciplinos, technikos tobulėjimui, bendrumos pajutimui reikalingi dalykai. Pratimai, esantys šiuolaikinio baleto ir šokio šiuolaikinės dinaminės mokyklos arsenale, yra pantomimos „Fuga“ pagrindas. O aktoriaus užduotis – atiduoti mintį, dvasią, nuotaiką, atkuriant koloritą, kurį padiktavo Čiurlionio muzika ir tapyba, be galo asociatyvi šio menininko kūryba.

Po fizinio trenažo – sudėtingesnė pakopa: reikia įsigilinti į vidinį žmogaus „aš“, išmokti pamatyti, pajungti ir organizuoti savo jausmus, būseną, tai, kas taip neapčiuopiama, neužfiksuojama, reikalauja iš aktoriaus visiško kūno, kvėpavimo, pulso paklusnumo, milžiniškos vidinės disciplinos, sugebėjimo susikoncentruoti. Tam naudojame jogos sistemos elementus. Aktorius įsigilina savyje, perprasdamas savo žmogiškąjį pradą, priartėja prie savo egzistavimo esmės.

Visa tai, turbūt, galima vadinti aktoriaus saviruoša?

Taip. Nes aktorius ir tik aktorius yra teatrinio meno pagrindas. Teatro neišgelbės nei prašmatnios dekoracijos, nei originali muzika ar klasikinė pjesė. Negelbės ir išviršinis aktorinis meistriškumas, jei aktorius neturės ką pasakyti žiūrovui. Pantomimoje aktorius – žmogus. Toks, koks jis yra, be epochos kostiumo, smulkmenų, papuošalų, žmogus su savo vidiniu pasauliu, problema, opia ir suprantama žmogui, esančiam salėje. Tada atsiranda kontaktas su žiūrovu, aktorius sugeba sujaudinti jį, pasiekti ir vesti paskui save, gyventi drauge, šnekėtis su juo. Aktorius ir žiūrovas – neįmanomi vienas be kito. Apmaudu, jei žiūrovai dėl vienų ar kitų priežasčių nenori mūsų suprasti. Ir dar apmaudžiau, kai reikalauja parodyti viską raidiškai.

Po trenažo prasideda sunkiausia ir įdomiausia – repeticija – darbas prie naujo spektaklio.

Repeticija – naujo spektaklio gimimas. Papasakokite, kaip gimė šis spektaklis?

Naujo spektaklio – „XX amžiaus kapričio“ – sumanymas konkretesnis, tikslesnis, negu iki šiol buvusiųjų. Spektaklyje šnekama apie savybes, būdingas miesčionijai, susmulkėjimui, reiškiniams, galiausiai atvedantiems į nužmogėjimą. Tai tas konfliktas, kuris atsiranda tarp meno ir miesčioniškumo. Istorija rodo, kad fašizmo psichologija, jo raida, kelias į vadovavimą masėms prasideda panaudojant žemuosius žmogaus instinktus, polinkius, miesčionišką demagogiją. Visa tai sąlygoja dvasinių vertybių, kultūros naikinimą. Menininkas privalo turėti labai aiškią idėjinę platformą, nes meno poveikis šiandien aktyvesnis, negu kada nors anksčiau. Tai suprasdama, karinė chunta Graikijoje siekė sudeginti 70000 plokštelių su Mikio Teodorakio dainomis, reakcinės jėgos kalino Amerikos liaudies dainų atlikėją Džoaną Baez – kovotoją prieš karą Vietname…

Pirmąją savo premjerą jūs parodėte po penkerių trupės gyvavimo mėnesių. Spektaklis „Štai žmogus!“ tapo reiškiniu lietuviško teatro gyvenime. Dabar tai atrodo paprasta. O iš tiesų?

Kai galvoju apie nueitą kelią, manau, kad kitaip nebuvo įmanoma. Tempai, terminai, kelias – toks ir tik toks. Žinoma, nelengva pradėti iš nieko. Turiu galvoje tradicijas, šio žanro informacijos, mokyklos, tam paruoštų žmonių ir scenarijų stoką. Viską – patiems, viską – nuo pirmo žingsnio. O juk reikalavimas, kuriant trupę, – kartkartėmis surengti koncertus, padėti sceniniam judesiui, esant reikalui – dalyvauti spektakliuose…

Mūsų kolektyvo augimo impulsas – nuolatinis, nenutrūkstantis naujo ieškojimas, eksperimentai. Tai ne madinga frazė, – greičiau protestas prieš amatininkiškumą, štampą, vienadienę madą. Juk, jei iš anksto žinotume rezultatą, kartoti ar kopijuoti, kas sena, – tebūtų apgailėtina gamyba arba ėjimas į kompromisą, norą įsiteikti žiūrovui. Tai, kas veda į kūrybos, o galiausiai ir kolektyvo mirtį.

Kova už ieškojimą mene – ne bevaisis epigonizmas ar efekto vaikymasis, madingumas. Kova ne už dvi valandas, kurias žmogus praleidžia salėje, o už jo galimybę atgimti, pamatyti, kas ir yra išties žmogiška.

Spektaklio metu scenoje visada juntamas salės pulsas. Tai įrodymas, kad mus supranta, kad sudominome. Didžiausias, visada laukiamas atpildas – nuotaika, vyraujanti salėje, pati betarpiškiausia reakcija. Išvažinėjome Lietuvą. Buvome pas kaimynus. (Beje, pantomima turi palankiausias sąlygas gastrolėms išraiškos internacionalumo dėka.) Sutinka mus įvairiai ir į tuos pačius dalykus skirtingai reaguoja, sakysim, į triko… Kartais salėje neišsivaduojama iš nuostabos, kad scenoje aktoriai – „beveik kaip nuogi…“ Tačiau dėmesys jau laimėtas!

Prie rūstėjančių marių, vėjui blaškant paskutinį rudens auksą, baltų Pažaislio bokštų vienatvė ir freskų rimtis baroko skliautuose dar įstabesnė. Spalio 27-oji sutrikdė įprastinę nuotaiką. Bažnyčia dar nebuvo regėjusi tokių „apeigų“. Pantomimos trupė, švenčianti savo trečiąjį gimtadienį, surengė improvizacijų koncertą. Šiandien galima be abejonės tvirtinti, kad improvizacijos – toji momento kūryba muzikos, architektūros, aplinkos poveikyje – brandžiausias puslapis kūrybiniame kolektyvo gyvenime… Tuo labiau kad išvakarėse buvo ne mažiau įdomi improvizacija – koncertas su Maskvos džiazo trio. Abu koncertai – tarytum repeticija, pasufleravusi mintį, kaip ateityje turėtų atrodyti koncertai Vitražo ir skulptūros galerijoje… Ir jau tolesnėje praeityje paliko dvi įdomios parodos Dramos teatre. Ekspozicijoje – tapyba, grafika, skulptūra… Darbų autoriai – pantomimos trupės aktoriai.

Šie užsiėmimai, – kalba M. Tenisonas, – ne pikantiškumo dėlei ar iš vadinamojo „antrojo pašaukimo“. Kai kurie aktoriai net neįtarė esą gabūs piešimui arba taip greitai suprasią molį… Svarbiausia šiuose darbuose, ypač miniatiūrinėse skulptūrėlėse – išraiška, nuotaika, judesys. Ir neatsitiktinai. Juk ir šie užsiėmimai – tobulesniam ritmo, linijos, kūno padėties organizavimui. Nes pantomimoje formos ir turinio ryšys tampresnis ir didesnis, negu dramos teatre. Jungdama ir sintetindama pagrindines visų menų išraiškos priemones, pantomima per sąmonę ir pasąmonę veikia žiūrovo širdį, protą, intelektą, pažadina asociacijas, o juk jausmų asociacijos – meno kalba aplamai… Galbūt aš kalbu labai nesuprantamai? Bet juk visos išsakytosios tiesos – senos. Išskyrus, galbūt, vieną sąvoką – Lietuvos pantomima!

Publikuota žurnale „Nemunas“, 1970 m. kovas, Nr. 3, 19–20 psl.
Kalba netaisyta

Už leidimą publikuoti nuotraukas dėkojame Tatjanai Luckienei-Aldag.