„Iš kur mes atėjome? Kas esame? Kur einame?“ – prancūzų menininko Paulio Gauguino paveikslo pavadinime – vieni fundamentaliausių egzistencinių klausimų, kuriuos retai, jei apskritai kada nors, užduodame gerdami savo rytinį kavos puodelį. Tai, kad nemaža šiuolaikinės visuomenės dalis gana patogiai gyvena nė nepradėdami ontologinių svarstymų, visai nestebina. Viena vertus, kaip rodo socialinės apklausos, prasmės paieškos žmogų dažnai glumina; kita vertus, šiandien jos šaltiniu gali tapti beveik bet kas. Tad nenustebkime, jei net pažįstamų intelektualų kompanijoje prabilę apie būtį būsime priversti pasijusti nejaukiai, o gal ir apkaltinti paprasčiausiu neturėjimu ką veikti.

Nors gyvenimo prasmės tema išties intriguoja, šį kartą jos sąmoningai vengsiu, nes šių laikų buitinėje egzistencinėje savistaboje pirmiausia klausimų kelia ne pats reiškinys, o sąlygos, leidžiančios apmąstyti būtį dar gerokai iki pasiekiant aplinkybes, kurios anksčiau ar vėliau kiekvieną neišvengiamai panardina į egzistencines krizes. Tad kas gi nutiko, kad sokratiškasis priesakas – jog neapmąstytas gyvenimas nevertas gyventi, – kuriuo remiasi didelė dalis kultūros ir filosofijos tradicijos, šiandien vis dažniau tapatinamas su niekveika?

Veiksnių – begalė, tačiau vienas esminių, spėčiau, – mūsų santykis su laiku.

LAIKO KULTŪRA IR EKONOMIKA

Skirtingos kultūros laiką suvokė nevienodai, tačiau žmogaus gyvenimas beveik visada būdavo organizuojamas pagal kelias pasikartojančias kategorijas: būtinybių laiką – reikalingą palaikyti fizinę ir materialią gerovę; socialinį – apimantį šeiminius ir gimininius ryšius, bendruomeninę veiklą, politiką, ritualus ir įvairius visuomeninius vaidmenis; bei prasminį – nukreiptą į kontempliaciją, refleksiją, religines, kultūrines ir menines veiklas, mokymąsi, kūrybą bei saviugdą.

Tai, kam skiriame savo laiką, o kartu ir dėmesį, tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip laisvos valios aktas. Mūsų sprendimus dažniausiai lemia biologiniai, ekonominiai, technologiniai, kultūriniai ir psichologiniai veiksniai, kurie atspindi ir leidžia geriau suprasti konkrečios epochos zeitgeistą.

Vienas pirmųjų ryškių istorinių žmogaus santykio su laiku pokyčių įvyko neolito revoliucijos metu (~10 000 m. pr. Kr.). Klajokliškam gyvenimui virtus sėsliu, kasdienybės ritmas tapo labiau priklausomas nuo pasikartojančių gamtos ciklų. Suklestėjusi žemdirbystė leido kaupti materialias gėrybes, vis mažiau rūpintis išlikimu ir daugiau dėmesio skirti bendruomeniniams ryšiams. Stiprėjantys giminystės saitai, besiformuojančios socialinės hierarchijos sudarė prielaidas kurti ankstyvąsias valdžios formas, o iki tol vyravęs individualus santykis su laiku virto kolektyviniu, grindžiamu bendru darbu, nuosavybe ir galia.

Perkėlus dėmesį nuo išgyvenimo prie gyvenimo, išryškėjo egzistencinė įtampa, kylanti suvokus būties trapumą bei laikinumą. Antikos ir Viduramžių laikotarpiu susiformavo civilizacijos, kurių visuomenėms prasminis laikas tapo vienu svarbiausių žmogaus gyvenimo matmenų. Refleksija, simbolinė vaizduotė ir įvairios meninės praktikos leido geriau pažinti žmogų supančią tikrovę, tačiau kartu skatino suvokti ją kaip kur kas sudėtingesnį ir asmenybę pranokstantį reiškinį.

Taip žmogus nuolat paskirdavo minutę kitą ritualams, religinėms apeigoms, šventėms bei kitoms prasminėms praktikoms. Vienas ryškiausių tokio pokyčio pavyzdžių – antikinėje Graikijoje kilusi scholé, reiškusi ramų, nuo kasdienių rūpesčių išlaisvintą laiką, skirtą mąstymui, mokymuisi ir dvasinei veiklai. Su tikrąja žmogaus laisve sieta scholé buvo suvokiama kaip visiška išgyvenimo būtinybės, nuolatinio užimtumo ir veiklos perpildytos būsenos – ascholia – priešingybė. Nematuojama produktyvumu, tačiau savaime vertinga, scholé buvo suprantama kaip aukštesnė būsena, skirta tiesos paieškoms, dorybių ugdymui ir kontempliacijai.

Svarbus laiko matavimo ir paskirstymo lūžis siejamas su vėlyvaisiais Viduramžiais ir Renesansu, kai paplito mechaninis laikrodis. Jis tapo ne tik patiriamas, bet ir tiksliai matuojamas. Miesto bokšto, o vėliau ir kišeninis laikrodis keitė žmogaus savivoką: iki tol nuo išorinių veiksnių priklausiusi gyvenimo vyksmo samprata virto objektyviu techniniu rodikliu, išreiškiamu valandomis, minutėmis ir sekundėmis.

Šis tikslumas laipsniškai skverbėsi į kasdienį žmonių gyvenimą. Augant miestams, plečiantis prekybai ir amatams, vis labiau reikėjo punktualumo, tvarkaraščių ir apskaitos. Laikas ėmė reikšti ne tik gyvenimo tėkmę, bet ir tapo pelno, skolos, darbo bei sutartinių įsipareigojimų matu.

Humanizmo laikotarpiu stiprėjo įsitikinimas, kad žmogus pats gali formuoti savo likimą, planuoti ateitį ir keisti pasaulį. Reformacija, ypač protestantiškoji etika, dar labiau išryškino darbo, drausmės ir produktyvumo reikšmę. Laiko švaistymas pradėtas suvokti ne tik kaip praktinis nuostolis, bet ir kaip moralinė problema. Mokslo revoliucija galutinai panaikino dalį ankstesnio laiko mistiškumo ir tapo fizikos kategorija – išmatuojama, universalia ir racionalia. Galiausiai Apšvietos epochoje iškilusi pažangos idėja įtvirtino mintį, kad ateitis gali būti geresnė už praeitį, o žmonija – judėti pirmyn pasitelkdama mokslą, protą, techniką ir švietimą. Taip laikas tapo ne tik tėkme, bet ir pažangos erdve.

Industrinės revoliucijos aušroje susiformavo naujas mūsų santykis su laiku. Žmogus palengva tolo nuo gyvenimo pagal saulę, derlių ar bažnytines šventes, vis dažniau jo kasdienybę veikė laikrodis, darbo planas, pelno siekis bei pažangos idėja. Tai, kas anksčiau buvo siejama su gamtos kaita, religiniais ritmais ar bendruomene, virto ekonominiu ištekliumi – išmatuojamu, standartizuotu ir skirtu produktyvumui didinti.

Iki tol svarbią vietą užėmusias prasmines praktikas palaipsniui keitė modernaus kapitalizmo pagrindus formavusi protestantiškų vertybių sekuliarizacija. Darbui tapus ne tik išgyvenimo, bet ir moralės klausimu, visuotinis triūsas virto prasmės šaltiniu, našumas – dorybe, o neveiklumas – kalte. Maxo Weberio aprašytoje protestantiškosios etikos logikoje modernus žmogus ėmė dirbti ne tam, kad išgyventų – jis gyveno tam, kad dirbtų.

XX a. reikšmingai santykį su laiku paveikė ir vartotojiškos visuomenės bei žiniasklaidos iškilimas. Begalinio augimo mitu įtikėję žmonės susidūrė su nauju iššūkiu – masinės produkcijos pertekliumi. Šią problemą buvo galima spręsti bent dviem būdais: mažinant gamybą arba ieškant naujų ekonominio gyvenimo formų, kurios net ir laisvalaikį paverstų rinkos logikos dalimi. Vis dėlto poilsis, galėjęs tapti savotiška atsitraukimo nuo kapitalistinės sistemos ir kontempliacijos erdve, ilgainiui išaugo į dar vieną vartojimo teritoriją, kurią sėkmingai aptarnavo Theodoro W. Adorno ir Maxo Hork­heimerio konceptualizuota ir kritikuota kultūros industrija.

Daugybė filmų, serialų, žurnalų, muzikos, televizijos, radijo, reklamos ir kitų medijų ilgainiui buvo pradėtos kurti taip, kad patenkintų kuo platesnės auditorijos poreikį. Dėl to žymi kultūros dalis pamažu virto standartizuotu laisvalaikio produktu, vis labiau siaurinančiu erdvę vaizduotei, refleksijai, intelektualiniam augimui ir kitokio santykio su pasauliu paieškoms. Buvimas su kitu žmogumi ėmė stokoti spontaniškumo, o prasminis laikas buvo perkeistas dėmesį stimuliuojančiu pramoginiu turiniu. Lėtos, gilios ir tylios kontempliacijos vietą užėmė greita, fragmentiška ir triukšminga prasmės simuliacija.

NUO SCHOLÉ IKI ASCHOLIA

Laikas veikiausiai niekada nebuvo neutralus – jo paskirstymą formavo vienokie ar kitokie galios santykiai. Skirtingos institucijos ir socialinės jėgos – darbdavys, valstybė, mokykla, šeima, technologijos, rinka – lemia, kiek laiko žmogus gali skirti būtiniausiems poreikiams, o kiek – rūpinimuisi kitais, kūrybai ar tiesiog nieko neveikimui. Tai aiškiai iliustruoja Roberto Oweno idėja: aštuonios valandos darbui, po tiek pat poilsiui ir miegui. XIX a. ši mintis tapo kovų prieš pramonės revoliucijos sukeltą išnaudojimą simboliu. Nors tokia schema nebūtinai atitinka nūdienę gyvenimo tikrovę, ji net ir po kelių šimtų metų tebėra svarbi politinė, ekonominė, sveikatingumo ir teisinė gairė.

Šiandien vis dažniau kalbama apie augančias pajamas, daugiau laisvalaikio ar keturių dienų darbo savaitę, bet vis dėlto Marko Fisherio aprašytas alternatyvų neturintis kapitalistinis realizmas ir Jonathano Crary analizuojamas nesustojantis 24/7 režimas leidžia manyti, kad ateitis žada ne tiek daugiau individualių laiko pasirinkimo galimybių, kiek vis gilesnę produktyvumo reikalavimų skvarbą į tas gyvenimo sritis, kurios buvo suvokiamos kaip išskirtinai asmeninės. Kitaip tariant, našumo kultūra vis dažniau peržengia formalią darbo, poilsio ir miego skirtį.

Norint suprasti šios situacijos ištakas, būtina atsigręžti į platesnį istorinį ir sociokultūrinį kontekstą. Civilizacijose, kuriose laiko gaires apibrėžė žmogų pranokstanti kosminė ar dieviška tvarka, gyvenimo ritmą nulemdavo gamtos ciklai, religiniai ritualai, liturginiai kalendoriai ar moraliniai dėsniai. Kai transcendencija nustojo būti svarbiausiu individo santykio su laiku orientyru, modernybėje jos vietą ilgainiui užėmė istorinio judėjimo, tobulėjimo ir pažangos idėja. Kartu vis didesnė reikšmė teikta kasdieniam darbui, laikytam ne tik būtinybe, bet ir pašaukimu bei vienu pagrindinių prasmės matų. Tačiau industrinio kapitalizmo epochoje nepakako vien vidinės žmogaus motyvacijos nuolat triūsti ir siekti produktyvumo. Reikėjo naujų priemonių, galinčių tvarkyti visuomenės gyvenimą jau nebe dvasiškais, o pasaulietiniais pagrindais. Michelis Foucault knygoje „Disciplinuoti ir bausti“ parodė, kaip šią funkciją perėmė drausminančios institucijos – mokyklos, kariuomenė, fabrikai, ligoninės ir kalėjimai, formavę žmogaus elgesį bei santykį su laiku.

Foucault, analizuodamas Jeremy Benthamo išplėtotą panoptikono konceptą, iškėlė mintį, kad veiksmingiausias tvarkos palaikymo mechanizmas remiasi ne nuolatine kontrole, bet nežinojimu, kada esi stebimas. Jeremy brolio Samuelio sukurta žiedinė statinio architektūra su centre esančiu stebėjimo bokštu, iš kurio sklindanti šviesa neleidžia matyti prižiūrėtojo, pradžioje buvo suvokiama kaip tobulo fabriko modelis nepaklusniems darbuotojams kontroliuoti. Pamažu ji tapo platesne modernių disciplinos institucijų schema. Stebėjimo neapibrėžtumu paremtas tvarkos palaikymas prižiūrimuosius palaipsniui pavertė savęs pačių prižiūrėtojais – disciplinuojančiais ne tik savo elgesį, bet ir mintis bei ketinimus. Įdomu, kad panoptizmas ilgainiui panaikina aiškų galios centrą, nes kiekvienas stebintysis tampa ir galimai stebimuoju.

Panoptikone mažuma kontroliuoja daugumą, o technologijų amžiuje įsigalėjo priešingas reiškinys. Analizuodamas visuomeninius pokyčius Thomas Mathiesenas publikacijoje „Žiūrovų visuomenė“ atskleidė sinoptikono sampratą, apibrėžiančią daugumos galimybę stebėti mažumą per įvairias, visų pirma – žiniasklaidos priemones. Sekdamas technologinių naujovių skverbimąsi į kasdienį gyvenimą, Mathiesenas parodė, kad jos gali kurti naujus galios santykius, leidžiančius individus valdyti ne draudimais, ribojimais ir bausmėmis, o pasiūlius galimybių, privilegijų ir laisvių.

Nepertraukiama gamyba ir vartojimu grįsta pasaulėvoka reikalavo ne tik paklusnaus darbuotojo, bet ir įsitraukusio, save nepaliaujamai optimizuojančio subjekto, gebančio visą savo laiką pritaikyti prie kapitalizmo ritmo. Šį istorinį poslinkį Gilles’is Deleuze’as esė „Prierašas apie kontrolės visuomenę“ nusakė kaip perėjimą nuo disciplinos visuomenės, grindžiamos uždaromis institucijomis, prie kontrolės visuomenės, veikiančios nuolatinio stebėjimo, reguliavimo ir elgesio moduliavimo režimu.

Foucault idėjos atspindėjo industrinio kapitalizmo realybę, kurioje žmogus nepertraukiamai keliavo iš vienos disciplinuojančios organizacijos į kitą: šeimą keitė mokykla, šią – aukštesnio lavinimo institucija, darbo rinka, retkarčiais – ligoninė, galbūt kardomoji įstaiga – kiekviena jų turėjo savas taisykles ir tvarkaraščius. Globalizacija, skaitmeninės technologijos ir nuolatinis reikalavimas prisitaikyti pamažu ištrynė ribas tarp darbo ir poilsio, viešo ir privataus gyvenimo, produktyvumo ir savirealizacijos. Anksčiau darbas turėjo savo vietą, o darbo diena – pabaigą. Šiandien išmanieji telefonai, nešiojamieji kompiuteriai ir lengvai pasiekiamas internetas leidžia vykdyti veiklą bet kur ir bet kada, todėl spaudimas būti našiems vis dažniau persikelia į tas sritis, kurios kadaise buvo siejamos su asmeniniu laisvalaikiu.

„Viskas iškart ir visur“ realybę gerai iliustruoja Deleuze’o įvesta divido (angl. dividual) sąvoka. Skirtingai nei individualumas, grindžiamas vientisos tapatybės idėja, dividas nusako žmogų kaip į daugybę duomenų fragmentų išskaidytą subjektą, įvairiose vietose paliekantį virtualius pėdsakus. Laike ir erdvėje fiksuojami atsiskaitymai mokėjimo kortele, interneto naršymo ar DI užklausų istorija, elgesys socialiniuose tinkluose, per dieną nueitų žingsnių ar išmiegotų valandų skaičius, širdies ritmas, koordinačių duomenys, dėmesio trukmė, muzikos klausymo įpročiai, seksualiniai pasirinkimai, emocinės reakcijos, balso tonas, pirkimo impulsai ar net stabtelėjimai ties konkrečiu turiniu ekrane tampa savotišku kiekvieną mūsų atspindinčiu skaitmeniniu Frankenšteinu. Šis pavidalas leidžia subjektą stebėti, vertinti ir kontroliuoti pasitelkiant įvairius balus, reitingus bei algoritmines prognozes, nusakančias jo atitiktį pageidaujamam elgsenos modeliui. Esame skatinami prisitaikyti, nes renkama, kaupiama ir tinkluose sisteminama informacija gali ne tik suteikti, bet ir apriboti mūsų galimybes dalyvauti socialiniame, kultūriniame ar ekonominiame gyvenime.

Laiko virtimo produktyviu ištekliumi istorija vis spartėja. Šiandien šis procesas atrodo beveik autonomiškas – tarsi kapitalizmas pats kurtų sąlygas savo tolesnei plėtrai. Neatsitiktinai Markas Fisheris ir Nickas Landas kapitalizmą nusako beveik metafiziniais terminais: Landui jis iškyla kaip nežmogiška, savaime greitėjanti jėga, o Fisheriui – kaip visą tikrovės suvokimą persmelkianti atmosfera, kurioje alternatyvos ima atrodyti nebeįmanomos.

Ankstesnėse visuomenėse žmogaus elgesį labiau veikė išoriškai primesta drausmė arba lankstesnės, sunkiau pastebimos kontrolės formos. Tačiau Byung-Chul Hano aprašytoje nuovargio visuomenėje kontrolė persikelia į patį subjektą: jis tampa ir savo produktyvumo prižiūrėtoju, ir savęs paties išnaudotoju. Šios būk­lės paradoksas tas, kad žmogus jaučiasi laisvas, galintis rinktis ir save realizuoti, tačiau jo veiksmus vis labiau organizuoja ne išoriniai draudimai, o vidinis produktyvumo imperatyvas – pareiga siekti tikslų, tobulėti ir tapti „geriausia savęs versija“.

Visas laikas palaipsniui tampa potencialiai produktyvus. Poilsis vis dažniau suvokiamas kaip būdas tobulėti, atkurti našumą ar veiksmingiau išnaudoti gebėjimus, o hobiai, sportas, kelionės ir savęs pažinimas nuosekliai praranda savitikslę vertę ir tampa dar viena efektyvumo siekio forma. Nejučia gyvenime nyksta cikliškumas ir aiškios skirtingoms veikloms dedikuoto laiko perskyros. Tylą ir gylį, iš kurių galėtų rastis prasminis laikas, užgožia hiperaktyvumas, nesiliaujantys stimulai ir greitis. Esame pavargę ne todėl, kad trokštame daugiau, o todėl, kad niekada nepatiriame būsenos, kai galėtume jaustis pakankami.

„NUPRASMINTAS“ LAIKAS

Kai kurie autoriai teigia, kad nuovargio visuomenę šiandien keičia išsekimo, apatijos, algoritminės, posthumanistinės ar kitokios diagno­zės. Visa tai nurodo tą patį lūžį – momentą, kai amžinas reikalavimas siekti daugiau ima prasilenkti su žmogaus galimybėmis. Gamtos ir ateities kartų gerovės sąskaita gyvename jau seniai, tačiau dabar vis dažniau nepaisome ir savo pačių emocinių bei kūniškų ribų. Šį poslinkį liudija prastėjanti psichikos sveikata, perdegimas ir normalizuojamas išsekimo jausmas.

Būtent todėl šiuolaikinė socialinė kritika ieško ne tik naujų teorinių išvadų, bet ir būdų kvestionuoti dominuojančią tvarką, nuo jos atsiriboti. Vieni kalba apie sąmoningą santykių su savimi ir kitais kūrimą, menines bei kultūrines praktikas, netradicinius gyvenimo būdus. Kiti primena lėtumą, tylą, ritualus, kontempliaciją, dėmesio susigrąžinimą, leidžiančius kovoti su produktyvumo kultu. Vis dėlto ironiška, kad net šios pasipriešinimo strategijos vėlyvajame kapitalizme neretai įtraukiamos atgal į rinką ir paverčiamos vartojimui lengvai įsiūlomais produktais.

Paulis Lafargue’as knygą „Teisė tingėti“ (1883) pradeda Gottholdui Ephraimui Lessingui priskiriamais žodžiais: „Būkime tinginiai visur, išskyrus meilę ir gėrimą, išskyrus pačią tinginystę.“ Galbūt nuoširdi niekveika – reta maišto forma, iki galo nepaklūstanti produktyvumo logikai – ir sudaro sąlygas laikui, kai gali rastis tikroji prasmė. Ir galbūt vienintelis dalykas, kurį iš tiesų reikia kvestionuoti, yra neigiama „niekveikos“ reikšmė.