2016-aisiais su choreografe Birute Letukaite ruošėmės būsimam tarptautiniam šokio festivaliui „Aura 26“ ir susitikimui su latvių režisieriumi, scenografu, pantomimos aktoriumi ir teatro įkūrėju Muodriu Tenisonu. 1966 m., dar būdamas dvidešimt vienų, jis iš Rygos atvyko į Lietuvą ir drąsiai ėmėsi reformuoti to meto teatro sceną. Pakeliui į pasimatymą mano kompanjonė nostalgiškai dalinosi, kad anuomet Laisvės alėja žingsniuodavęs Muodris buvo įspūdingo stoto, gražus, įliemenuotą ilgą paltą vilkįs vyras, į kurį negalėjai neatkreipti dėmesio. Prabėgus daugiau nei keturiems dešimtmečiams, M. Tenisonas trumpam sugrįžo į Kauną, kad šokio festivalyje pristatytų kartu su Simona Orinska kurtą filmą „Butoh X“ (2014).

Nustebau sutikusi jį, tarsi nužengusį iš B. Letukaitės prisiminimų: pražilusį, bet vis dar aukštą, vilnoniu paltu, per petį permestu šaliku, preciziškai apkirpta barzda, ramių akių, neskubių judesių, malonaus balso tembro. Legenda, pagalvojau, atsistojusi greta, kad įsiamžinčiau nuotraukoje atminčiai. Juk nuo jo prasidėjo visos Lietuvos pantomimos istorija.

1967 m. vasarą M. Tenisonas su savo pantomimos trupe iš Vilniaus Valstybinio jaunimo teatro persikėlė į Kauno akademinį dramos teatrą. 1970-ųjų rugpjūtį trupė tapo Kauno muzikinio teatro dalimi. Žmogaus, unikalia metodika dirbusio su aktoriais, kurie neverbaline kūno kalba išreiškė giliausius jausmus dvasinės patirties ištroškusiems žiūrovams, veikla nutrūko 1972 m., po Romo Kalantos susideginimo. Muodris buvo vienas pirmųjų, pripuolusių gelbėti Romo. Neilgai trukus Tenisono pantomimos trupės veikla buvo sustabdyta, o režisieriui įsakyta palikti Kauną ir grįžti į gimtąją Latviją. Knygoje „Giedrius Mackevičius (1945–2008) ir jo Teatras“ rašoma: „Kultūros funkcionierius siutino iš Vakarų atplūstantys jaunimo muzikos, mados, punk kultūros vėjai. Nervino ir pantomimos trupė, nors garsi Lietuvoje, net visoje SSRS, nors iš gastrolių atveždavo daug pinigų Kauno muzikiniam. Tačiau jie ir jų laiškas, išsiųstas praėjus savaitei po R. Kalantos susideginimo, buvo susieti su antisovietine veikla.“

M. Tenisonas sukūrė pantomimos spektaklius „Ecce Homo!“ (1967), „Sapnų sapnai“ (1968), „Saugokit peteliškę!“ (1969), „XX amžiaus capriccio“ (1970), „Koliažas“ (1971), prisidėjo prie dramos spektaklio „Mamutų medžioklė“ (rež. Jonas Jurašas, 1968). Teatrologas, Nacionalinio Kauno dramos teatro meno vadovas doc. dr. Edgaras Klivis rašo: „Legendos dalimi yra tapusi trupės intelektualinė savišvieta: disputai, muziejų lankymas, platus kūrybinis spektras, lydėjęs aktorinius trenažus. Toks dinamiškas atvirumas derėjo su nuoseklia kūrybine programa, autoriniais M. Tenisono scenarijais, kuriuose nuolat varijuojama etine individo ir minios konflikto tema, alegorine forma, kurioje jaučiama H. Tamoszewskio pantomimos įtaka, laipsniškai sudėtingėjančia mimo technika ir mizanscena.“ Komunos principu veikusi trupė buvo alternatyva repertuariniams meinstrymo menininkų kolektyvams: netradicinės spektaklių vietos, alternatyvūs vadybos, vaidybos ir dramaturgijos metodai, plastinė raiška, žmogaus kovos su likimu ir pasipriešinimo tamsai tema – tai neabejotinai darė įtaką ir formavo ryškiausias kūrėjų kartas.

Šiame 1970-ųjų archyvuose rastame žurnalistės Ramutės Vaitiekūnaitės interviu su legendine asmenybe atsiskleidžia Tenisono požiūris į menininko būvį ir tikslą, gyvybišką kūrybos poreikį, aktoriaus veiksmo iššauktą vidinį stebinčiojo virsmą, nužmogėjimo pavojų ir gyvasties dovanas, unikalias kūrybines metodikas bei judesio meno universalumą. Taurumo kupinos Muodrio mintys ir jas iliustruojančios pantomimos trupės narių gyvenimą užfiksavusio Vito Luckaus nuotraukos yra tarsi liudijimas šių dienų kūrėjams ir meno vartotojams apie kultūros galią ir svarbą.