Atkūrimo kvadratas

„Iš vasario į pavasarį“ gali būti vien fonetinis sąskambis ir nieko daugiau. Bet gali būti ir etimologinės sąsajos, sąvaržos, sankabos, neaplenkiant klišių sąstingio, poetinių sąveikų ir giminingų sandų suokalbio, iš kurio kyla svarbiausias klausimas: prasminį kirtį dėsime ant „vas-vas“ ar ant „ar-ar“?SKAITYTI DAUGIAU

Latviškasis Kaunas

Pasaulyje iš gausios baltų šeimos esame likę tik mes ir latviai. Labai taikliai mus yra apibūdinęs latvių poetas Knutas Skujeniekas (Knuts Skujenieks): „Mes gal ir pasiginčysim, ir susibarsim, ir kartais net pasipyksim. Bet mes visada liksime broliai!“SKAITYTI DAUGIAU

Napoleono ordonansas pasiliko Lietuvoje

„Sakei, kad esi iš Lietuvos, iš Kauno? Tada čia tau, – pasakė bendradarbė 2007 m. Kopenhagoje, numesdama man ant stalo šūsnį popierių. – Mano sesuo parašė. Man nereikia.“ Surasti Grėtės Toft, parašiusios Balindžių, Baldamų, Gerbelinų, Gerselijų ir Vėverių istoriją, taip ir nepavyko, gal ieškojau nebesurandamo; nežinau, su kuria iš šių šeimų ir kaip ji susijusi. Prasidėjusi Sudūvoje napoleonmečiu, išdrikusi per Daniją, Vokietiją, Rusiją, tarpukariu atvykusi į Lietuvą, ši giminė vėl grįžta į Kauną iš mechanine mašinėle kažkada Kopenhagos priemiestyje Hellerupe išspausdintų rankraščių.SKAITYTI DAUGIAU

Kelionė į Kauno art deco savaitę 2032-aisiais

Ši publikacija – tarsi laiškas sau, laiškas iš praeities į ateitį ir kartu – iš menamos ateities į dabartį. Iš Čikagos kilęs vienas žymiausių modernizmo architektų Viljamas Leonardas Pereira (1909–1985, William L. Pereira) yra pasakęs, kad architektūros misija – kurti planus, kurie užtikrintų ateitį. Norėčiau, kad ir mes, kauniečiai, savo darbuose pirmiausia matytume kuriamą ateities iššūkius atitinkančią dabartį. Tad kokia ji bus tada, kai atsinaujinusiam „Nemunui“ sukaks 25 metai, o mano atvykimui į Kauną – dar daugiau?..SKAITYTI DAUGIAU

Vytautas Stulpinas | Eilėraščiai

bus tau keltis
Su aušra pakaitom bunda ežeras ir atkrantė. Pusryčiai – valtyje, lyjant bejėgiui lietui. Bus tau keltis anksti, dangstytis – išeisi taip pat, kaip buvai čia atėjęs. Brėkštant vakarui, akmenys ima rasot. Bus tau delnas paremti smakrui, kas jau buvo, ir buvo ne sykį tame kambary, kur mėlynas laikrodis – lyg tilvikas. Laiptų pakopos vis žemyn, kas kartą ilgesnės saulėlydžio rusnės. Nelyginant marška smaliukės sode ir už jo, o sodas – bežemis. Bus tau keltis anksti trumpais, netvirtais žingsniais.SKAITYTI DAUGIAU

Jis ir jo „company“

Saulis Dičiūnas užaugo Vilijampolėje, gyveno J. Naujalio gatvėje visai šalia Romo Kalantos, kurio namas stovėjo Panerių gatvėje. Romas buvo metais vyresnis. Iš pradžių jie mokėsi vienoje mokykloje, paskui R. Kalanta perėjo į vakarinę mokyklą dabartiniame Vytauto prospekte.SKAITYTI DAUGIAU

James Joyce | Eilėraščiai

 
All day I hear the noise of waters Making moan, Sad as the sea-bird is when, going Forth alone, He hears the winds cry to the water’s Monotone. The grey winds, the cold winds are blowing Where I go. I hear the noise of many waters Far below. All day, all night, I hear them flowing To and fro.SKAITYTI DAUGIAU

Remis Ščerbauskas

Su fotografu Remiu Ščerbausku apie jo kūrybą kalbėjomės pro kavinės langą stebėdami miesto gyvenimą, koks įamžintas ir autoriaus darbuose, tačiau vos pabandžius jo kūrybą priskirti gatvės fotografijos žanrui, kilo daugybė klausimų. Ar pakanka nuotraukose užfiksuoti praeivius, kad tai būtų vadinama tikra gatvės fotografija? Jei ne, ko tuomet trūksta? Ir jei neapčiuopiame įprastų šio žanro bruožų, kodėl tie vaizdai vis dėlto sulaiko žvilgsnį ir išlieka atmintyje? Pažadėjau pabandyti rasti nors dalį atsakymų ir užrašyti keletą užuominų tiems, kuriems maga R. Ščerbausko fotografijas interpretuoti patiems.SKAITYTI DAUGIAU

Vabzdžių žingsniais paskui Ramūną Motiekaitį

Kartais prie knygos, paveikslo ar nudilusio namo kampo mus priveda atsitiktinumas, o kartais idėjų pamėtėja ir pasirinkimų link nukreipia aplinka. Pasirinkimai mus lydi visą gyvenimą, o kūrybos pradžioje jie autoriui nejučia tampa įkvėpimo šaltiniu. Tokie apmąstymai privedė prie kompozitoriaus Ramūno Motiekaičio muzikos ir jo estetinio pasaulio. Antai kūrinyje „Light on Light“ (2004) trombonui ir styginių kvartetui, trumpai anonsavęs muzikinės kompozicijos „įrankius“ (aktualesnius muzikos profesionalams ar tyrėjams nei klausytojams), jis ieško gilesnių kūrybinės gijos užuomazgų, klausdamas: „… Kokie dar būtų inspiracijos šaltiniai ir potekstės? Arabiškų rašmenų tatuiruotė ant vieno atsitiktinai sutikto žmogaus peties, pašnabždėjusi šį pavadinimą? Pirmapradis šaltinis, šviesa, virstanti daugiaplaniu, fragmentišku mirgėjimu? Ar noras virtuoziškesnės, aktyvesnės ir tokiu būdu atlikėjus bei publiką maloninančios muzikos?” Ką byloja minėtų klausimų tirados? Tai, kad atsakymai visada slypi kažkur „aplink tiesą“. Supranti, kad nė vienas jų, vos tik įgarsinamas žodžiais, nėra tikslus ar baigtinis, o tik bandantis įsirėminti labiau apčiuopiamais prasmių ženklais.SKAITYTI DAUGIAU

Apie muziką ir tapybą viename asmenyje

Apie muziką ir dailę viename asmenyje pradėti kalbėti (o gal atvirkščiai – nekalbėti?) galima nuo garsiojo mūsų tautiečio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio laikų – nuo tada, kai jis muzikoje (simfoninėse poemose) pabandė prabilti vaizdais, o tapyboje (prisiminkime sonatas) – garsais. Regis, būtent toks probleminis-diskusinis laukas yra kur kas derlingesnis, duodantis daugiau naudos, nei marškinių plėšymas ant savųjų krūtinių giriantis, kad MKČ dėka esame pirmieji abstrakcionistai tapyboje, „apdėję“ net patį Vasilijų Kandinskį. Iš tiesų – prisiminus, kad dar XVI a. pradžioje, kai Albrechtas Düreris nupiešė savo sapną – absoliučiai abstrahuotą kompoziciją, ar XIX a., Gustavui Moreau virpančiais potėpiukais „išaudus“ ne vieną ne-figūratyvinį peizažą ar mitologinę sceną, ginčytis dėl abstrakcionizmo pirmystės yra tuščias laiko gaišimas…SKAITYTI DAUGIAU

Marselietė

Dailininkės Marcės Katiliūtės (1912–1937) atminimui Ar sava mirtimi mirė Sapfo? Jos nenužudė vyrai. Nors vėliau, po kelių šimtų metų, bandė. Nupiešė šokančią nuo uolos: nemylimą ir negražią. O mes jais šiukštu netikėkim. Kai žiūriu į savo akis – o aš dažnai matau savo akis, net nežiūrėdama veidrodin – jos išsiplečia, tampa bedugnės. Didelės, mėlynos akys. Didesnės ir mėlynesnės nei fotografijose. Ne moteriškos – žmogiškos. Aš visų pirma – žmogus, o tik paskui moteris.SKAITYTI DAUGIAU

Naglis Rytis Baltušnikas

Tapytojas, grafikas ir neprilygstamas kulinaras Naglis Baltušnikas – šiuolaikinis dailininkas, kurio instrumentų arsenale rasite ne tik pieštukų, teptukų, dažų, emalio, mozaikos plytelių, šviesos instaliacijų, statybinių medžiagų, bet ir adatą su siūlu. Jis nuolat keičia priemones ir technologijas, kuriomis kuria. Ir jam labai svarbu žaisti kūrinių formomis bei koncepcijomis. Intriguoti, ironizuoti, šokiruoti, išmušti iš vėžių – keli ingredientai, kuriais Naglis paskanina savo kūrybos patiekalus. Menininko perfekcionizmas atsiskleidžia skanaujant iš smulkiausių detalių kruopščiai kuriamą jo urbanistinį peizažą, kuriame suguldyta įvairiausių mus supančių ženklų sistema – nuo instrukcijų, perspėjimų, draudimų iki pikseliais šviečiančių brūkšninių kodų.SKAITYTI DAUGIAU

Rytis Zemkauskas: mano laidos kaip žolė

Žurnalistas, prodiuseris, režisierius, scenaristas, kultūrinių TV laidų autorius („Lankos“, „Alchemija“, „Snobo kinas“, „Pasivaikščiojimai“, „Mano kiemas“, „Vakarų efektas“, „Panikos kambarys“), filmų garsintojas, VDU docentas, projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ Mito skyriaus vadovas, rašytojas, poetas… Jeigu reikėtų sumaketuoti vizitinę kortelę RYČIUI ZEMKAUSKUI, visos veiklos tiesiog netilptų jos averse, nebent 5-ių punktų šriftu. Pamėginkim pažvelgti anapus TV ekrano: kas ir koks yra žmogus, prakalbinęs ir atskleidęs mums tiek daug kultūros veidų ir reiškinių.SKAITYTI DAUGIAU

Gytis Lukšas ieško šaknų

Vasario 16-ąją buvo įteiktos Nacionalinės kultūros ir meno premijos. Šiemet tarp laureatų yra ir kino režisierius Gytis Lukšas, įvertintas už kūrybišką nacionalinės literatūros adaptaciją kino kalba. Dabar, kai įprasta atvirai kalbėti ir net rašyti knygose, kad sovietmečiu nesukurta jokių vertingų literatūros, teatro ir kino kūrinių (skaitykite knygą „Nugenėta pušis“ ir klausykitės jos autorės įrašytų pokalbių per radiją ir TV), taip ir knieti pacituoti G. Lukšo žodžius, pasakytus prieš trejetą metų, kai jis keliuose Lietuvos miestuose organizavo „Lietuviškas kino pamokas“: „Noriu priminti, kad būtent okupacijos metais buvo sukurta daug filmų, kurie sudaro mūsų kino aukso fondą. Štai „Herkus Mantas“ – iki šiol vienintelis istorinis lietuvių filmas, kuriame okupantų kariuomenė masinėse scenose vaidino ir vokiečių riterius, ir prūsus. „Skrydis per Atlantą“ – pasakojimas apie Darių ir Girėną, kurį kuriant dalyvavo visa Lietuva, buvo daugiausia žiūrovų anuomet surinkęs lietuviškas filmas. „Velnio nuotaka“ – pirmas lietuviškas miuziklas – iki šiol esantis legendiniu pavyzdžiu.“ Gerų anuomet sukurtų filmų sąrašą nesunkiai galima tęsti. Be jokios abejonės, mūsų kino aukso fonde yra ir keli G. Lukšo kūriniai.SKAITYTI DAUGIAU

Literatūra ir tinklas

Štai kanadiečio poeto, „menininko programuotojo“ Jimo Andrewso kūrinys „arteroids 3.11“ (https://vispo.com/arteroids/indexenglish.htm). Poetas jį pristato kaip „poezijos kovą su proziškumo pajėgomis“, o kritikai priskiria vadinamajai žaidžiamajai literatūrai.SKAITYTI DAUGIAU

Zach

Kiekvienas miestas, net atokiausi jo užkaboriai, pulsuoja energija, sugeria nuotaiką, saugo istoriją ir įtraukia žmones. Miestų istorijos dažniausiai pasakojamos žodžiais, bet kai jas ant pastatų sienų ima „rašyti“ gatvės menininkai, pilki statiniai atgimsta ir praskaidrina kasdienę rutiną. Juk tikrai bent kartą jūsų žvilgsnį prikaustė piešinys (tiesa, greitai subjaurotas grafitininkų) ant „Lietuvos“ kino teatro sienos Vilniuje arba visai neseniai pagyvėjęs „Kauno įvairių tautų kultūros centro“ pastato kampas. Savo idėjas ant jų įkūnijo pasaulyje vienu geriausių gatvės menininkų vadinamas ERNESTAS ZACHAREVIČIUS.SKAITYTI DAUGIAU

Šiuolaikinis šokis Lietuvoje: saugus žaidimas

Rašyti apie šiuolaikinį Lietuvos šokį sudėtinga. Viena vertus, jo kūrėjai vis dažniau neria į nepatogias erdves ir stengiasi sudominti kuo įvairesnę publiką. Galime džiaugtis, kad Vilnius, Kaunas ir Klaipėda yra tarsi atskiri šokio centrai, kuriuose kuriami pasirodymai ne tik garsina Lietuvos vardą užsienyje, bet ir plečia šiuolaikinio šokio suvokimą. Mūsų menininkai studijų arba gastrolių metu semiasi įkvėpimo iš eklektiškų užsienio eksperimentų ir juos subtiliai įkomponuoja į savo kūrybą.SKAITYTI DAUGIAU

Išalkęs prašalaitis laikas arba ir laikinumas sensta

Pirmą kartą švelnion akistaton su tikru Laikinumu stojau sužinojusi, kad drugeliai gyvena tik vieną dieną. Tarsi visuose kituose gyvenimo receptuose šio ingrediento tiesiog nebūtų pasitaikę. Keista, tačiau tuo metu, nors ir suvokdama mirties ir pabaigos egzistavimą gyvūnų (ir žmonių) pasaulyje, mirtį, gresiančią senatvėje, įsivaizdavau kaip kažkokio mistinio amžinojo gyvenimo vainikavimą. Drugelių realybė mane šokiravo: „Pala, pala, kaip – vieną dieną?“ Galvoje nesąmoningai kūrėsi žydro dangaus fone krintančių spalvotų drugelių vaizdiniai – laikinumo vadovėlio iliustracijos.SKAITYTI DAUGIAU

Samanta Kietytė | Eilėraščiai

 
Tu paklausi, kaip sekėsi, Aš atsakau, normaliai, kaip visada (š)mirinėjau, kaip tu? A, keitei karbiuratorių, smagu, smagu, iš esmės Juk mes visai vienodi, Aš keičiu veidus, tu karbiuratorius, aš juodinu savo sielą, O tu rankas, ir visai gi viskas gerai, o kaipgi, Pasimylim mašinoj, valgom mėsainius, rūkom Paslapčia vienas nuo kito, viskas kaip visada Ir truputį daugiau Truputį daugiau, nes Mes nesimylim, mes dulkinamės Dulkinamės taip aršiai, lyg bausdami vienas kitą Už tai, kad nemokam uždusti vienąkart ir Nebeklausti, o ką dabar galvoji, ko Toks be nuotaikos, kaip diena praėjo? Praėjo Ir ką, nebesugrąžinsi, neatstatysi, nesurenovuosi kaip Mano bendrabučio, kurį gręžia ir gręžia kaip supuvusį dantį Ir mano protas jau išgręžtas, ištratintas Grąžtų ir sąvokų, mano meile, ko plečiasi tavo vyzdžiai kaip juodieji kvadratai, ko plečiasi, ko skečiasi tavo rankos, ne Nereikia manęs apkabinti, tai aš tave apkabinsiu, štai jau skečiasi Mano kojos, lipu ant tavęs, ant supistų Vilniaus gatvių Duobėtų, randuotų kaip mano veidas, atgręžtas šiurkščiam vėjui, Čaižančiam surambėjusią odą ir akis, išsiplėtusiais vyzdžiais, Įsmeigtais į tave.SKAITYTI DAUGIAU

Lukas Šidlauskas

Jonas Basanavičius
Jonas Basanavičius – lietuvių visuomenės veikėjas, vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, mokslininkas, gydytojas, nusipelnęs hipsteris. Jo vardu Lietuvoje vadinamos gatvės, mokyklos, kiti pastatai, objektai. Redagavo laikraštį „Aušra“. Tuo metu niekas nepalikinėdavo anoniminių komentarų po straipsniais, nes nebuvo interneto (logiška). Anoniminiai komentarai būdavo siunčiami paštu (logiška). Jonas Basanavičius yra gavęs ne vieną laišką be atgalinio adreso su tekstu „Gaidys“, „Lochas“, „Kas tas Basanavičius?“, „Kiek galima apie tą tautinę dvasią, nebeturit daugiau apie ką rašyt?“, „Pyrmas“ ir pan. Kartais laiškas su tekstu „Pyrmas“ į redakciją ateidavo dviem savaitėm vėliau (laiškanešio trichineliozė).SKAITYTI DAUGIAU