Jis ir jo „company“
Rita BANY
Saulis Dičiūnas užaugo Vilijampolėje, gyveno J. Naujalio gatvėje visai šalia Romo Kalantos, kurio namas stovėjo Panerių gatvėje. Romas buvo metais vyresnis. Iš pradžių jie mokėsi vienoje mokykloje, paskui R. Kalanta perėjo į vakarinę mokyklą dabartiniame Vytauto prospekte.
Tada, ankstyvoje jaunystėje, visas jų „avangardas“ nešiojo džinsus – tie, kurie iš užsienio gaudavo siuntinius, puikavosi „Levis“ ar „Wrangler“, kiti pirkdavosi indiškus „Miltons“. Saulis dėvėjo „miltonsus“, tokius pat, tik juodai dažytus, nešiojo ir Romas. R. Kalanta buvo vienišius. Net į šokius neidavo, tik pamindžikuodavo prie „Dobilo“ kultūrnamio durų Vilijampolėje. Jie pažinojo vienas kitą, bet artimai nedraugavo. Romas nešiojo ilgus plaukus, buvo tylus ir užsidaręs. Saulio kompanijai nepriklausė, nors savo išvaizda rodė, kad pritaria gėlių vaikų judėjimui.
Nuo 1970-ųjų Saulis „plotuose“ su bičiuliais švęsdavo Vasario 16-ąją. Turėjo pasisiuvę trispalvę. Susirinkdavo, išgerdavo vyno už pokario partizanus, praliejusius kraują dėl Lietuvos laisvės, taip pat – už nuožmius viduramžių karius. Paskui klausydavosi vinilų. Jo draugai mėgo „The Beatles“, „Led Zeppelin“, taip pat artroką: „King Crimson“, „Yes“, „Genesis“. Vasarą jie rinkdavosi Istorijos muziejaus sodelyje, kavinėje „Kava-ledai“, kurią vadino „kavaledžiu“. Gerdavo kavą ir rūkydavo, visi buvo ilgaplaukiai. Taip reiškėsi jų hipiavimas.
Kauno gėlių vaikų sambūriai Lietuvoje atsirado bene pirmieji. Susibūrė vadinamieji Fontaniniai, būriavęsi prie fontano. Jiems priklausė Džyza, Arkadijus, Petras. Hipiai, nors jie taip savęs neįvardijo, nesitaikstė su sovietine santvarka, stengėsi atsispirti brukamoms komunistinėms nesąmonėms, išsiskirti iš kitų apranga ir nekomformistiniu gyvenimo stiliumi. Kaune būrėsi roko grupės: „Raganiai“, „Gėlių vaikai“, „Bočiai“, „Vaizbūnai“. Jie grodavo KPI, Medicinos instituto fakultetų salėse. Nemaža muzikantų dalis buvo žydų kilmės, vėliau jie išvyko į Izraelį. „Aš irgi grodavau mušamaisiais, kai pakviesdavo, – pasakoja Saulis. – Mokiausi pas tuometinį grupės „Aitvarai“ būgnininką Viktorą Teluchiną. Mūsų Vudstokas vykdavo Liepojoje, ten koncertuodavo Rygos, Talino roko grupės. Pasiklausyti muzikos, pašėlti, parūkyti, susipažinti su gražiomis hipiuojančiomis merginomis rinkosi visos Sovietų Sąjungos neformalai. Psichotropinių medžiagų neturėjome, todėl eksperimentuodavome su vaistais: norėdami sukelti vizijas didesnėmis dozėmis gerdavome tazepamą, relaniumą, ciklodolį. Likdavome apduję, ir tiek… Tai buvo 1970–1971 m. Daug vėliau mus pasiekė marihuana, LSD, tokie populiarūs tarp gėlių vaikų Vakaruose.
Liepojoje, kur vykdavo roko koncertai, buvo dislokuotas rusų karinis laivynas. Ten gyveno daug kariškių vaikų. Jie puldavo mus, „hiparikus“, jiems nepatiko nei roko muzika, nei laisvi jaunuoliai, užsikrėtę vakarietiška hipių dvasia. Pamenu, Liepojoje per koncertus nebūdavo laisvos vietos, merginas ir vienas kitą laikydavome ant pečių, kad geriau matytume sceną, o anapus užtvarų mus sekdavo niūrūs rusų jūrininkų ir kareivių paaugliai. Kartą po koncerto prie parduotuvės jie, mosuodami peiliais, užpuolė mus. Propagavome taiką ir meilę, nenorėjome muštis, tad nuo rusų užpuolikų – paradoksas – mus išgelbėjo vietinė latvių milicija.
Po R. Kalantos įvykių šį festivalį uždraudė. Tada vasaromis rinkdavomės Palangoje, gyvendavome palapinėse, ten virdavome valgį, brazdindavome gitaromis, mylėjome merginas. Miegodavome kopose, žiūrėdami į nakties dangų. Pamenu, virš „Šachmatinės“ kavinės buvo skaitykla. Kartą su draugu Algiu sutaisėme jiems muzikos aparatūrą, už tai mums leisdavo groti vakarietišką muziką. Skambėdavo „Jethro Tull“, „Yes“, Rickas Wakemanas, Billy Cobhamas. Poilsiautojai rinkdavosi „Šachmatinėje“ arba susėsdavo netoliese pasiklausyti modernios progresyviojo roko muzikos. Keista, niekas to nedraudė. Gal sovietinė milicija buvo per daug atsilikusi ir nesuvokė, kas ir kodėl grojama? Kartą teko „sutranzuoti“ į Kauną plokštelių ir tą patį vakarą grįžti atgal. Tą naktį pėsčiomis žygiavau iš Klaipėdos į Palangą, nes uostamiestyje atsidūriau vidurnaktį. Per keturias valandas atkulniavau iki „Šachmatinės“ su vinilais po pažastimi.
Palangoje gyvendavome entuziastingai ir draugiškai. Mūsų kompanija dalydavosi maistu ir pinigais. Vienas vyrukas valgykloje dirbo virėju, tad prinešdavo mums maisto. Jautėmės kaip Dievo užantyje: vasara, muzika, merginos, meilė ir taika. Labiausiai pasiilgstu būtent vasarų – nostalgiškų muzikos naktų, grojimo gitara, nerūpestingumo.”
Saulio šeimoje buvo laikomasi tautinių tradicijų. Augo penki vaikai. Brolis buvo susijęs su disidentine veikla Vilniaus konservatorijoje. Jis dingo be žinios 1968 m., priežastis iki šiol nežinoma.
Saulio tėtis, tarpukario Kauno inteligentas, menininkas, buvo bohemiškos natūros. Namuose Saulis nuo mažumės vartė nepriklausomybės metais leistus „Kario“ žurnalus, „Naująją Romuvą“, skaitė antisovietinę literatūrą. Klausėsi „Amerikos balso“ transliacijų. Buvo naivus berniokas, todėl parašė laišką į JAV, prašydamas radijo redaktorių, kad leistų jam paklausyti „Kridensų“. „Creedence, clear water revival.“ Saulis žinojo, kad visa iš Sovietų Sąjungos siunčiama korespondencija tikrinama, bet galbūt tai buvo politinis manevras, šiaip ar taip, laiškas pasiekė adresatą, o S. Dičiūnas, žinoma, atsidūrė saugumo akiratyje. Vieną vakarą jis su broliu žaidė šachmatais ir nepatikėjo savo ausimis: „Amerikos balso“ diktorius perskaitė jo pavardę bei laišką ir išpildė muzikinį pageidavimą. Koks džiaugsmas buvo išgirsti muzikinį linkėjimą iš JAV. Aišku, kitas laiškas nenuėjo, nes daugiau savo prašytų dainų jis neišgirdo.