Keramikės Noe Kuremoto kūryboje jungiasi japonų kultūrinis paveldas ir moderni estetika, formos švarumas ir turtingas simbolizmas. Jos darbų prototipai – religinės keramikos dirbiniai: hanivos – figūrėlės, randamos Japonijos Kofun periodo (IV–VI a.) kapavietėse; dogu – vaisingumo deivės skulptūrėlės, išlikusios net iš Džiomono laikotarpio (14 000–400 m. pr. Kr.); daruma – lėlės-budistiniai sėkmės talismanai – ar shimekazari – naujametiniai piktąsias dvasias atbaidantys šiaudų vainikai. Per amžius nusistovėjusias formas menininkė transformuoja į šiuolaikišką, minimalistinę, tačiau ryškią akmens masės keramiką. Baigusi studijas viename geriausių Londono koledžų – Šv. Martyno meno mokykloje, Noe jėgas pirmiausiai išbandė videomeno ir performanso srityse, tačiau po maištingojo paieškų periodo sugrįžo prie jaunystėje pamėgtos srities.

Netikėta, kad visą gyvenimą judriuose didmiesčiuose praleidusi menininkė jau trečius metus apsistojusi Lietuvoje, miškų apsuptame Zarasų rajone. Iššūkių keliančiai žiemai einant į pabaigą, nuotoliniu būdu šnekučiavomės apie jos parodą Kriaunų miestelyje, besikeičiantį požiūrį į Japoniją, motinystę, šios derinimą su kūryba bei įnoringos gamtos kaprizus. Britiška tartimi angliškai puikiai kalbanti Noe vienodai nerūpestingai pasakoja juokingas istorijas ir atskleidžia itin asmeniškas patirtis, pažindžiusi naujagimę lyg niekur nieko tęsia nutrūkusią mintį. Charizmatiškosios keramikės požiūris leidžia naujai pažvelgti į gyvenimo kaimiškose Lietuvos vietovėse privalumus ir įvertinti meno galią.

Lankydamasi jūsų parodoje Kriaunų muziejuje, nustebau, pamačiusi tokios aukštos meninės kokybės darbus tokioje nuošalioje vietoje, ir tik vėliau sužinojau, kad, nors gyvenate netoli Sartų ežero, darote tarptautinę karjerą ir rengiate parodas Londone, Romoje, Majamyje bei kitur. Tad kaip nusprendėte eksponuoti savo kūrybą Kriaunose? Norėjote prisistatyti vietos bendruomenei?

Nuo namų iki Kriaunų – tik 20 minučių kelio automobiliu, tai artimiausias mūsų kultūros centras – čia ne Londonas, kur ant kiekvieno kampo rasi po galeriją! Muziejaus kuratorius miestelio gimtadienio proga norėjo pakviesti iš aplinkinių kaimų išvykusius žmones sugrįžti. Panašūs procesai vyksta visur, bet šitai ypač aktualu Lietuvai – daug jaunuolių išvažiuoja, išsikrausto į Vilnių ar Kauną, o jei ne, tada į Londoną ar dar kur… Tai mane palietė, nes būtent dėl minėtosios priežasties sutikau savo vyrą Edviną Vavilovą, kuris kilęs iš Kauno, bet būdamas jaunas architektas išskrido į Londoną ieškoti didesnių galimybių. Tačiau galiausiai jis grįžo į tėvynę. Taigi, kai kuratorius pasakė, kad norėtų mūsų sugrįžimo žinia pasidalyti su miesteliu, pagalvojau – kokia puiki proga pristatyti savo hanivų ciklą.

Kokių reakcijų po parodos atidarymo sulaukėte iš vietos gyventojų?

Jie buvo tokie draugiški, tokie malonūs! Net surengė nedidelį vakarėlį, padovanojo medaus, atnešė gėlių. Nors pastarųjų pasitaiko ir Londone, bet tikrai ne medaus ar obuolių sulčių, atkeliavusių iš pačių lankytojų sodų. Dar gavau tą spygliuotą pyragą, šakotį – daug šakočio! Buvo labai malonu. Turėjau galimybę pažinti apylinkės žmones. Juokinga – nors gyvename Lietuvoje, visgi neturime jokių kaimynų, tad gana sunku su visais susipažinti.

Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie hanivas, kas tai ir kuo šios skulptūrėlės aktualios mūsų laikams?

Gimiau Osakoje; ten yra parkas, kuriame brolis važinėdavo riedlente. Jos mėtydavosi netoliese, bet, kadangi buvome vaikai, į tas terakotos šukes tikrai nekreipėme dėmesio. Visi, užaugę Japonijoje, žino, kad hanivos keramikinės figūros maždaug IV a. būdavo dedamos į karstų vidų, nes jų paskirtis – apsaugoti mirusiųjų sielas. Mano protėviai jas gamino, kad karalių sielos nepasiklystų kelionėje į kitą realybę, tačiau aš susimąsčiau – o kaipgi dabartinė mūsų kelionė? Man, gyvenusiai tokiame didmiestyje kaip Londonas, atrodo, kad siela kartais miršta net tebesant gyvam… Pavyzdžiui, ketvirtadienio vakarą ten visur girdėti padrąsinimai: „Mums pavyks, rytoj penktadienis!“ Ar galite įsivaizduoti, kad nuo pirmadienio iki penktadienio įmanoma parduoti sielą, o ją atgauti tik šeštadienį ir sek­madienį? Ir tai laikome gyvenimo norma.

Mano kūryba nėra kažkas radikaliai naujo, nes man ir neįdomu bandyti būti radikaliai. Vietoj to pasirinkau rimtai permąstyti tradicijas. Štai, žmonės gamino hanivas ilgus šimtmečius, galbūt todėl, kad dar nebuvo Darwino teorijos, ir patys daug labiau tikėjo prietarais… Vis tik jiems reikėjo išreikšti savo pasaulėvoką – kūno nebėra, bet ar tai reiškia pabaigą? Manau, jie kūrė taip, kaip tuo metu galėjo geriausiai; šiandien mes darome tą patį.

Visi turime akis ir tikime, kad jomis regime, tačiau be pravažiuojančių autobusų, kuriuos stebime tik tam, kad mūsų nepartrenktų, rodos, nieko daugiau nematome. Jei paprašytumėte žmonių, tarkime, nupiešti medį, nustebtumėte, kiek daug jų atsakytų, jog jiems sunku atskirti žalius atspalvius, pavaizduoti skirtingus lapus, šakas, nes tai padaryti tikrai yra gana sudėtinga. Dažnu atveju manome matantys medį, bet iš tiesų tik prisimename kadaise regėtus medžius. Menininko darbas yra stebėti pasaulį, atkreipti dėmesį į tai, ko kiti plika akimi nemato. Taigi, tą ir darau; mano darbai universaliai kalba šiandienos žmonėms, visai nesvarbu, ar jie japonai, ar ne.

Pasakojate, kad senovės Japonijoje tikėta, jog haniva saugo sielas pomirtiniame gyvenime, o šiuolaikinės pačios kurtos hanivos skulptūrėlės turėtų jomis pasirūpinti šiame pasaulyje. Kokią apskritai įžvelgiate meno paskirtį mūsų laikais? Ar jis iš tiesų gali būti toks galingas, kad apsaugotų sielas?

Manau, visas menas yra galingas – antraip tai ne menas. Jis privalo būti stiprus. Pavyzdžiui, mes gyvenome Rytų Londone, kuris tradiciškai buvo pramoninis rajonas, valdomas darbininkų klasės. Nesirikiavo eilės norinčių ten kurtis, todėl menininkai tiesiog užkimšo sandėlius ir daugybę aplink išsimėčiusių fabrikų, kuriuos 10-ajame dešimtmetyje galėjome išsinuomoti už juokingai mažą kainą. Vieta tuomet merdėjo, bet kai atsikraustė kūrėjai, jie gatvėse ėmė rengti performansus, sukti filmus, visur ėmė skambėti muzika, daugelis pradėjo ten lankytis norėdami tiesiog pasižiūrėti, kas vyksta. Taigi netrukus jauni bankininkai, turėję laisvų pinigų, nutarė investuoti į ten buvusį nekilnojamąjį turtą, tai paskatino kainų kilimą. Po to, žinoma, joks menininkas nebegalėjo sau leisti gyventi Rytų Londone.

Ką bandau pasakyti šiuo pavyzdžiu, tai kad tradiciškai būtent kūrėjai grąžina gyvybę įvairioms vietoms, ir manau, jog to reikia ir šiandieninei Lietuvai. Viena iš priežasčių, kodėl mano vyras Edvinas grįžo, buvo jo noras kultūrinę produkciją kurti čia. Tikiuosi, kai kurie jauni talentai, kurie nusprendė išvykti iš Lietuvos XX a. pabaigoje ar XXI a. pradžioje, norės sugrįžti ir kultūriniu požiūriu apvaisinti savo šalį taip, kaip pasielgė menininkai Rytų Londone. Deja, valdžia apie tai nemąsto, nes toks posūkis neįvyksta greitai. Tarkime, daugybė žmonių keliauja aplankyti Romos. Ne todėl, kad ji ekonomiškai labai svarbi, bet dėl vietos kultūros – ten važiuojama pasižiūrėti meno, Siksto koplyčios. Beje, išvydęs Siksto koplyčią, niekada nebebūsi toks pats. Štai tokia yra meno galia.

Kalbate apie grįžimą į tėvynę, bet juk dabar gyvenate Lietuvoje…

Teko priimti sprendimą, nes ištekėjau už vyro, kuris, taip atsitiko, buvo lietuvis. Tikrai vis labiau pasiilgstu gimtosios šalies, be to, mano tėvai sensta. Negana to, dar esu ir motina, turinti tris vaikus – jie taip pat toli nuo tėvynės. Tačiau kai pora kilusi ne iš to paties pasaulio krašto, abu žmonės privalo rimtai apsvarstyti, kur įsikurti. Žinojau, kad Edui svarbiau grįžti į Lietuvą nei man į Japoniją.