Pjesės „Patina“ centre – motinos ir dviejų su ja gyvenančių sūnų istorija. Vieną dieną žmona nusprendžia palikti vyresnėlį. Motina sumoja, jog sūnui privalu tučtuojau ieškoti naujos pačios. Netrukus potencialiai tinkama kandidatė atvyksta į jų namus pristatyti savo gerųjų savybių. Ji greitai tampa šeimos dalimi, pamažu viskas rimsta ir grįžta į senas vėžes, o tuo pat metu palengva veriasi tamsios šeimos paslaptys…

Kūrinio idėjinis atspirties taškas – vieno įžvalgiausių nūdienos mąstytojų Zygmunto Baumano išsakyta mintis, jog „žmonių solidarumas yra pirmoji vartotojų rinkos triumfo auka“. Pasak jo, socialinių įgūdžių nykimą skatina ir spartina dominuojanti vartotojiško gyvenimo būdo įkvėpta tendencija kitus asmenis laikyti vartojimo objektais. Pjesėje svarstoma: kokios yra ribos? Kiek toli galime eiti, ieškodami maksimalios naudos sau?

(Ištrauka)
IV scena

Motina nueina prie durų. Žiūri pro akutę. Atidaro. Įeina Adelė

ADELĖ: Ar viskas gerai? Skambinau keletą kartų.
MOTINA: Ką jūs čia darote?
ADELĖ: Aš grįžau.
MOTINA: Kaip jūs išdrįsote?
ADELĖ: Tai svarbu, labai.
MOTINA: Užeikite. Henrikai, patieskite ką nors. Nuo jos bėgte bėga vanduo.
ADELĖ: Buvau miške. Pradėjo lyti.
Aš noriu jums kai ką pasakyti.
MOTINA: Henrikai, patieskite. Kam šlapdyti geras kėdes. Išbrinks po to mediena. Atšoks dažai.
Adele, sėskitės čia.
ADELĖ: Ačiū.
Aš noriu jums kai ką pasakyti.
MOTINA: Aš pirma noriu paklausti. Kodėl pavogėte lėkštę su mūsų maistu? Ir šakutę?
ADELĖ: Aš privalėjau. Be maisto būčiau mirusi iš bado.
MOTINA: Kodėl grįžote?
ADELĖ: Viską suvalgiau.
MOTINA: Kur lėkštė?
ADELĖ: Palikau ją lauke, prie durų.
MOTINA: Henrikai, atneškite ją namo ir išplaukite.

Henrikas išeina

MOTINA: Tai ką norėjote mums pasakyti? Mes daugiau nebeturime maisto. Viską suvalgėme.
ADELĖ: Noriu pasikalbėti su Henriku.
MOTINA: Henrikas dabar išėjęs. Jis negali.
MAGDALENA: Labai gražu.
ADELĖ: Kas jūs tokia?
MAGDALENA: Magdalena.
MOTINA: Magdalena, dar dėl vardo pakalbėsime.
ADELĖ: Magdalena?
MOTINA: Jūs išsiskyrę. Henrikas dabar gyvena su Magdalena.
ADELĖ: Kaip taip gali būti?

Grįžta Henrikas

ADELĖ: Henrikai, jums teka kraujas?
Aš grįžau.
MOTINA: Niekur ji negrįžo, pasakykite jai, Henrikai.
ADELĖ: Kaip tai suprasti?
MOTINA: Jis dabar gyvena su Magdalena. Viskas.
ADELĖ: Henrikai? Ar viskas gerai?
HENRIKAS: Taip.
MOTINA: Na, tai pasakykite.
HENRIKAS: Kai šį rytą mane palikote, iš pradžių mane užvaldė tamsios mintys, bet laikas užgydo visas žaizdas. Mes su Magdalena…
MOTINA: Viktorija.
HENRIKAS: Mes su Viktorija puikiai tinkame vienas kitam, visi taip sako.
ADELĖ: Mes tiek daug nežinome apie vienas kitą.
Vos tik išėjusi supratau, kad padariau klaidą.
MOTINA: Mes dėkojame jums už informaciją. Ar viskas?
ADELĖ: Ne.
MOTINA: Kas dar?
ADELĖ: Aš neturiu, kur eiti.
MOTINA: Jūsų kambaryje dabar gyvena Vik­torija.
ADELĖ: Kaip tai? Henrikai, kas čia vyksta? Kur Tomas?
HENRIKAS: Lovelėje.
MOTINA: Adele, jūs turite atsisveikinti su Tomu.
ADELĖ: Kodėl?
MOTINA: Vaikas jau priprato prie Viktorijos. Tris kartus mama pavadino.
ADELĖ: Tomas kalba?
MOTINA: Vaikų kalba pasakė. Negi dabar atimsite iš vaiko motiną? Jūs turėtumėte nueiti su juo atsisveikinti. Geriau daugiau jo neklaidinti. Jis ir taip daug visko patyrė.
ADELĖ: Kaipgi tai įmanoma?
MOTINA: Viktorija nuostabi, išsilavinusi ir naginga moteris. Jūs turėtumėte tik džiaugtis, kad viskas taip sėkmingai susiklostė.
ADELĖ: Nesuprantu, kas čia vyksta.
MOTINA: Henrikai, liepkite jai eiti.
HENRIKAS: Adele.