FILOSOFIJA IR „GERIAUSIEJI“

Vienas žymiausių antikos vyrų Markas Aurelijus jaunystėje žavėjosi sportu ir daug laiko skyrė imtynėms, boksui, net ritualiniams šokiams su šarvais, vis tik vėliau iki pat senatvės sveikatos neturėjo. Bet šitai nesukliudė jam tapti puikiu karaliumi, karvedžiu bei filosofu. Ne, atvirkščiai – pirmiau filosofu, o tik paskui karvedžiu. Romos valdovas saviugdos kryptimi, atmetęs „tuščių teorijų“ sofistiką, pasirinko stoicizmą, susiformavusį Graikijoje (gal todėl žymiausią savo veikalą „Sau pačiam“ ir parašė graikiškai). Gyvenime jis kaip įmanydamas laikėsi kertinių dorybių, nubrėžtų pirmtakų Zenono, Chrisipo bei vėlyvojo Epikteto, kurias įamžino, pats save perspėdamas: „Stenkis būti paprastas, geras, doras, garbingas, kuklus, teisingas, dievobaimingas, palankus, malonus, ištvermingai atliekantis savo pareigas. Visomis jėgomis stenkis būti toks, kokį tave norėjo padaryti filosofija.“SKAITYTI DAUGIAU

DAIVA GASIŪNIENĖ. PRINCIPAI DIKTUOJA UTOPIJĄ

Daiva Gasiūnienė po architektūros studijų Vilniuje į Anykščius išvyko iš principo. Kaip dabar, taip ir tada – populiariau būti vilniečiu nei mažesnio miestelio gyventoju. Sprendimas atsisakyti pasiūlymų sostinėje tapo jos protestu prieš plaukimą pasroviui. Dėl tokio poelgio susipykusi su tėvais Daiva turėjo susirasti sau darbą bei vietą ir jau po kelerių metu tapo Anykščių miesto vyriausiąja architekte, arba tiksliau, bet kartu ir sudėtingiau, – Anykščių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja. Dabar ji yra turbūt viena labiausiai vertinamų miesto architekčių Lietuvoje.SKAITYTI DAUGIAU

PATI SAU HEROJĖ. Kaip Marie Bashkirtseff atrado naują kelią į šlovę

Po mirties išleistas Marie Bashkirtseff [gim. Marija Baškirceva – red. past.] dienoraštis atnešė šlovę visą trumpą gyvenimą (nuo tuberkuliozės mirė nesulaukusi 27-erių) tapti žymia norėjusiai ir to be atvangos siekusiai tapytojai. Teksto autorė Sonia Wilson domisi šio dienoraščio – vieno ankstyviausių bandymų išgarsėti sukuriant savo „prekės ženklą“ – svarba bei kaip tai formavo moterų ambicijas XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje.SKAITYTI DAUGIAU

SVETIMŠALIS

„Nemune“ debiutuojantis Mantas Stočkus – trečios kartos klaipėdietis, šiuo metu gyvenantis Maltoje. Visai neseniai šiuolaikinės bei modernios literatūros ir kritikos magistro laipsnį Maltos universitete įgijęs kūrėjas itin domisi provokuojančia grožine literatūra bei haiku poezija.
SKAITYTI DAUGIAU

KVARTETAS

Apžiūrėjęs bambukinius skudučius, prie lūpų priglaudęs šaltą fleitos sidabrą, atsainiai nužvelgęs varinius valtornų vamzdynus ir išsikišusius nendrinius saksofonų liežuvius, Edis pasirinko tviskantį fagotą. Instrumentas buvo sunkus, nors patogumo sumetimais pagamintas ne iš palisandramedžio, bet iš lakuoto klevo. Broliui patiko solidus jo svoris ir išsikišęs pūtiklis, primenantis ploną metalinio kavinuko piltuvėlį. Tėtis trūktelėjo pečiais, kelis kartus fagotą pakėlė ir nuleido, o mama pučiamųjų instrumentų skyriaus vadovo paprašė pademonstruoti skambesį. Nors buvo iš anksto sutarta, jog Edis muzikos mokyklą lankys ne tam, kad išmoktų groti, bet kad palengvintų savo ligą, vyras paėmė fagotą, batų padais stipriai įsirėmė į klasės grindis ir išsitiesė, akimirksniu susilygindamas su standžiu instrumento kūnu. SKAITYTI DAUGIAU

MUZIKOS MAGIJA – NE VIEN ESTETIKOJE

Daugelis homosapiensų išdidžiai mano, kad muzika skirta tik jų sieloms, ausims ar kojoms, tačiau ji veikia ne tik žmones, bet ir visą gyvąją gamtą. Bet kuris floristas ar paprastas gėlių augintojas patvirtins, jog dauguma augalų linksta ton pusėn, iš kurios sklinda ne tik šviesa ar šiluma, bet ir „pamėgti“ garsai; senovėje baltai giedodavo medžiams ir t. t. Dar akivaizdžiau į muziką reaguoja gyvūnijos atstovai. Apie tai – truputį vėliau, o dabar, tikiuosi, daugeliui kiek netikėta žinia.SKAITYTI DAUGIAU

MANKŠTINTIS, MOKYTIS, MYLĖTI

Kelios mintys apie senatvę Senatvė a priori yra elegiška, bet neatmestina, kad tuo pat metu gali išlikti elegantiška. Gali, bet, žinoma, neprivalo. Ypač intelektualų senat­vė dažnusyk virsta niurzglia jų nepripažinimo bei kitaniekos dogma, visiems – gyviems ir mirusiems – imperatyviai transliuojama kiekviena miela proga. Ar pasitaiko malonių išimčių? Taip, pasitaiko. Prisimenu Joną Meką, iki 90-ies – ir netgi po – besidaužiusį po berlynų ir paryžių arthousinius kino teatrus su savo filmų retro­spektyvomis ir mėgstamo Pinot Grigio (neminint kitų vynų) buteliais, išdėliotais priešais garsųjį biržietį per jo parodų atidarymus Niujorke, su siaubu visa tai stebint vyresniems vietiniams lituanams. SKAITYTI DAUGIAU

MADOS NERANGUMAS – VALINGAS PASIRINKIMAS AR VĖJAVAIKIŠKAS ATSAINUMAS?

Sakoma, kad mada – laikmečio atspindys. Pro tamsintus akinius žvelgianti jos legenda, žurnalistė ir ilgametė klasikinio žurnalo „Vogue“ redaktorė Anna Wintour antrina šiai minčiai: „Viską, kas vyksta pasaulyje, galime perskaityti madingame įvaizdyje.“ Iš tiesų, minėtoji dizaino sritis sugeria aplinkinius vargus bei džiaugsmus ir visa tai grąžina mums, supakavusi į tendencijos, glamūro ir / ar naujo stiliaus formą. Taip pasaulio aktualijos atsiduria mano, tavo ir mūsų pažįstamų drabužinėse. Tad, turint tai omenyje, nė kiek nekeista, kai rūbuose, kuriuos vilkime, ir žurnalų puslapiuose, kuriuos vartome, atsiranda nūdienos – pandemijos, ekonominės krizės ar karo – atgarsių. Tiesa, kartais jie akivaizdūs, kartais matomi kiek mažiau, bet viena aišku – madai karas yra nepatogus. Panašiai, kaip apsiavus dviem dydžiais per mažais sportbačiais bandyti įveikti maratoną. Norisi pasiekti tikslą (rekordinis pardavimų augimas), o pėdas trina iki žaizdų (gamybos ir tiekimo grandinės trukdžiai, užsidarančios rinkos, visuomenės spaudimas užimti poziciją). Nors daug kas nenori to matyti bei pripažinti, visgi mada ir politika – be galo glaudžiai susijusios, o drabužiai, kaip istorija rodo, gali efektyviai komunikuoti politinę poziciją bei patriotizmą.SKAITYTI DAUGIAU

PRINCAS ANT TREČIO LAIPTO

Indrė Bručkutė (gim. 1994) – dramaturgė, scenaristė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusi kino dramaturgijos studijas, viena iš pagrindinių šiuolaikinės dramaturgijos festivalio „Dramokratija“ iniciatorių ir organizatorių. Rašytojos tekstai turi savitą lengvai atpažįstamą stilių – šių dienų visuomenės vaizdavimą pasitelkiant absurdą. Juose plėtojamų istorijų nuspėti neįmanoma, o likti paniurusiam sekant netikėtumų kupinus siužetus – labai sunku. Tuo įsitikinti padės ištrauka iš vieno veiksmo absurdo pjesės „Princas ant trečio laipto“ (2020).SKAITYTI DAUGIAU

TARP KETURIŲ PASAULIO SIENŲ

2020-ųjų ruduo. Turėjau sulaukti antrojo karantino Rygoje, kad pagaliau perskaityčiau knygą „Kelionė aplink savo kambarį“. Nors iš pradžių nebuvau tikras: perskaityti ar paskaityti. Gal ir buvau jau tai padaręs tais laikais, kai skaityti buvo paprasta, nestigo laisvo laiko, o gėrimai liejosi upeliais. Ar tik François-Xavieras de Maistre’as nebuvo patekęs į kokį nors perestroikos ar ankstyvojo posovietinio laikotarpio rinkinį, pavyzdžiui, „XVIII–XIX a. pradžios prancūzų apsakymai“, „Europos sentimentalizmo proza“ ar pan.? Iš tų nuostabių knygų vargiai kas beatklysta atmintin, beveik nieko, na, kaip bebūtų keista, prašmėžuoja François-René de Chateaubriand’as, kažkas apie indėnus ir Jurijaus Viazemskio bei Lidijos Ginzburg taip mėgtas Benjaminas Constant’as. Prisiminęs Constant’ą, bet užmarštin paleidęs Xavierą, sėdėdamas pusiau įrengtame bute Rygoje po persikraustymo, sutapusio su antrąja koronos banga, ėmiau vartyti Viazemskio tomą, kuris praeitame gyvenime buvo išleistas sovietinėje knygų serijoje „Estetinės minties paminklai“. Na, kad neišprotėčiau nuo derinio „remontas + perkraustymas + lockdown’as“.SKAITYTI DAUGIAU

LIETUVIŠKA KONCEPTUALIOJI KERAMIKA: KAS TAI?

XXI amžiuje, kai meno ribos liejasi tarpusavyje, taikomąją dailę atskirti nuo vaizduojamosios kartais darosi ne tik sunku, bet ir nebebūtina. Todėl neretai kalbant būtent apie konceptualią keramiką lyg ir natūraliai kyla klausimas, kuo gi ji tokia išskirtinė, jog reikia šį apibūdinimą pabrėžti. Norint suprasti, kas yra lietuviška konceptualioji keramika, kartu būtina aptarti ir kas ji nėra. Tad prieš susipažįstant su šia dailės rūšimi galima iškart pasakyti, kad tai ne tas grynasis konceptualizmo apibrėžimas, prie kurio esame įpratę, o veikiau taikomojo ir vaizduojamojo meno ribų nyksmas Lietuvoje XX a. pabaigoje. Kartu ji neatsiejama tiek nuo naujo, keramikos kaip meno, suvokimo, tiek nuo jos istorijos.SKAITYTI DAUGIAU

DIDŽIŲJŲ PIETŲ KORĖJOS KINO MEISTRŲ TRIKAMPIS

Sakoma, kad Azijos kino sėkmės formulė yra smurtas ir groteskas, todėl nenuostabu, jog daugelis Rytų šalių menininkų savo darbuose balansuoja ant labai plonos raudonos linijos – ar jų „eksportas“ bus suprastas už gimtinės ribų. Šiame tekste aptarsiu tris Pietų Korėjos režisierius, kurių kūriniai skirtingais aspektais peržengia stereotipus apie Rytų Azijos kiną. Visi jie garsūs ir už savo išskirtinę kinematografiją vertinami tiek JAV, tiek Europoje, jų filmai nėra pramoga žiūrovui – veikiau tai sunkiai išsprendžiamos moralinės lygtys. Pirmasis režisierius trykšta poezija ir individualizuotu egzistenciniu skausmu, antrasis – įžvalgus, sistemingas, siekiantis aktualumo, na, o trečiasis – didingas pasakotojas, gebantis už nosies vedžioti po intrigų kupinus keršto epus, neišvengiant katarsio. Koks jis, didžiųjų P. Korėjos kino meistrų trikampis?SKAITYTI DAUGIAU

NESAME ISTORIJOS SAUGOTOJAI

Pokalbis su Japonijos rankų šešėlių teatru „Kakashiza“ Tarptautiniai scenos menų renginiai labiausiai intriguoja arba garsiais juose pristatomais kūrėjais bei kūriniais, arba nepažįstamomis kultūros ir teatro formomis bei tradicijomis. Šį pavasarį po septynerių metų pertraukos vėl surengtame tarptautiniame lėlių teatro festivalyje „Kaunas Puppet 22“ vienas įdomiausių programos akcentų buvo japonų rankų šešėlių teatro „Kakashiza“ pasirodymas „Animare“, atskleidęs, kokius skirtingus gyvūnus bei objektus galima sukurti tokiomis paprastomis priemonėmis. Ir nors pažiūrėti spektaklio susirinkusiems vaikams ar suaugusiesiems jo turinys galėjo pasirodyti keistokas, atlikimo profesionalumui bei šešėlius kuriančios trupės vaizduotei priekaištų rasti būtų buvę sunku.SKAITYTI DAUGIAU