Kardeliai ir poezija

Rugsėjis Lietuvoje – šventinių sambūrių ir tradicinio apsiginklavimo metas. Bet kokius reikalus, darbus, poilsius pamiršusi tauta džiūgaudama pasitinka mokslo metų pradžią, mokyklose smagiai ir spalvingai švytruodama kardeliais. Dar antikoje ši kardalapė gėlė simbolizavo kovą ir pergalę, o jos tikėjęsi kariai ant kaklo kabindavosi amuletą – šarvų stiprybę įkūnijantį gladiolės (lot. gladius – kardas) svogūnėlį, turėjusį apsaugoti nuo priešo ginklo. SKAITYTI DAUGIAU

Gintaras Varnas. Teatro magija į žinutę netelpa

Teatro režisierius ir ornitogolas – taip pastaruoju metu spaudoje pristatomas Gintaras Varnas. Jo pomėgis kasmet stebėti ir žieduoti paukščius (įtraukiant į šią veiklą savo studentus) teatro pasaulyje žinomas taip pat puikiai, kaip plačiojoje visuomenėje faktas, jog G. Varnas – vienas iš penkių svarbiausių nepriklausomos Lietuvos teatro režisierių. Net topteli mintis, kad ilgainiui šį kūrėją pažinsime kaip teatro magą.SKAITYTI DAUGIAU

Vytautas Rubavičius | Poezija

akimirkos properšoj

apsvaigę iš laisvės šviesos
kuri vasarą dosniai nuliedavo
palangon sugužėjusius kūnus siautulio šventėn
paryčiais žolynuose blėsdavo kimūs nakties šnibždesiai
aistringi atodūsiai užmirštų gyvenimų draiskanos
kol apvalanti saulės šviesa užliedavo miestą ir parkus

bendravome atviro kodo jausmais
nereikšmingais šypsniais nuojautų geiduliais
susitikdavom ir išsiskirdavom atsiduodami jūros bangų malonei
skaityklėlės vėsa inostrannaja literatura kelios poetinės ištarmės
kurių nepaliauji kartoti svaigus puodelis kavos
susitikimai „ant akmenų“ prie kurių susiburdavo
visi „ilgaplaukiai“ – kas kaip ir pas ką – valkatavimo žinios
pliažo smėlis futbolas leidžiantis saulei
kai lengvas vakaro vėjas vis nekantriau glosto kūną
vėstančių kopų palaima nepažįstamų lūpų lapeliams plevenant
ir laikui tekant pro šalį

niekaip negalėjome įsižiūrėti vienas į kitą jaučiau
šalimais tavo didelį kūną ir kartkartėm veriantį žvilgsnį
tamsų ir tiesų be jokios užslėptos minties
tarsi būtum kažkam pasiryžus ko man nelemta suprasti
skydo balsų šurmulys žiebėsi pirmosios žvaigždės
ilgėjo pirštų šešėliai vis aistringiau
ėmė ulbauti butelio fleita ir nutilo
kopų vėsos prislėgta – neįžiūrėjom veidų
lūpos ir pirštai tikriau pažinojo pasaulį
sušnibždėjai – ne čia
pasivaikščiokim – ir vyno aitra atvėsino

ėjome mėnesio glostomi
alėjų šviesų paliūliuojami
ėjom ir ėjom kol kritom į žolę –
prisišaukėm lietų galingą
nuogi sidabriniai
gal kaip tik tą akimirką
vieną vienintelį mirksnį ir buvome
nuplauti kad išliktume atmintyje
baltesni net už sniegą beveidžiai
neįrašyti į jokią gyvenimo kroniką
anei likimą

paveikslas:
pakylėjimas
skradžiai

1
saukia
iš pačios kūno ertmės
iš juodosios
iš čiulpiančios laiką skylės
blizgiais vočių votais
nudabintos

2
eina kẽliais
pilvais keliauja krūtinėmis
šliaužia liežuviais ir ryja
pirštais ir kūno ertmėm
nusimesdami išnaras
vočių votams mėsingiems
paskimbčiojant

3
sukas kelias ir kyla
prie atnašavimo sosto
ir minios drausmingai – kẽliais
smaigstydamos žvilgsniais
nuogybėj mėsos išmirkytais
kad pagarbintum
ir atsiduotum
bedvasis

4
spalvingoje
sosto aukštybės tamsoj
veidas praamžis – kasdienis
vypteli
vadinasi –
              mūsų
5
saukia
iš visų vidurių
pliekia vytintu sielų bizūnų
kad neužmirštumei paaukot
prakeiksmo šventės ekstazėj
net slapčiausios
tau skirtos
angelo sargo plunksnelės

Aseminis rašymas: priesakai

„Nemuno“ paprašytas, amerikiečių poetas Jimas Leftwichas Lietuvos skaitytojams pasakoja apie vieną neįprasčiausių šiandienos meno krypčių – aseminį rašymą.

Ši kūrybos forma buvo ypač populiari XX a. pr. Europos avangardiniuose judėjimuose, tačiau iš tiesų jos istorija prasidėjo maždaug VIII a., kai du kinų vienuoliai kaligrafai – bepročiu vadintas Zhang Xu ir Huaisu, prie kurio vardo dažnai atsirasdavo epitetas „girtuoklis” – sukūrė naują rašto sistemą. Šioji buvo ypatinga tuo, kad jos rašmenys nieko nereiškė. Sakytume, beprasmiška? Tačiau išsivadavus iš kasdienės, praktinės komunikacijos, tapo įmanoma aprašyti vidinio žmogaus pasaulio įvykius, peržengiančius kalbų bei kultūrų skirtumus ir suprantamus visame pasaulyje.SKAITYTI DAUGIAU

Apie ką Boriso dainos

Religijotyra

Borisas Grebenščikovas kopė į budistų vienuolynus, lankė krikščionių šventyklas ir varstė musulmonų mečečių duris. Jis mokėsi pas Tibeto vienuolius ir bendravo su pravoslavų dvasininkais, perskaitė tiek skirtingų religijų šventraščių, kad lengvai galėtų dėstyti universitete. 1994 m. netgi ėmėsi iš sanskrito versti vieną svarbiausių induizmo knygų – „Bhagavatgytą“ (verčia iki šiol). SKAITYTI DAUGIAU

Trumpa įžeidimų antologija

Jauti šitai užsimezgant giliai savyje. Pamažu. Iš pradžių tai ne ką daugiau nei neaiškus urzgimas, panašus į ištįsusių fantastinės siaubo literatūros meistro Howardo Phillipso Lovecrafto sutvėrimų skleidžiamus garsus. Tai po truputį vis labiau bręsta, formuojasi, taip niūriai, maloniai gludinasi. Įvertinamas atstumas, mėgaujamasi būsimu kirčiu. Tai kyla iš tavo paties vidaus, iš žarnų, įkvepia oro tavo plaučiuose, įgauna jėgų iš tavo širdies, žengia prie tavo burnos.SKAITYTI DAUGIAU

Paskutinis Agnès žodis

Vasarį Berlyno kino festivalyje ji dar lipo į sceną pristatyti savo naujausio filmo „Agnès apie Varda“ (Varda par Agnès, 2019), o pavasarį paliko šį pasaulį. Viename paskutinių interviu, dar prieš filmo premjerą, legendinė kino kūrėja ir menininkė A. Varda sakė nebenorinti pasakoti apie savo darbus, bendrauti su spauda: „Jaučiu, kad, užuot kalbėjusi, turėčiau skirti dvi valandas medžio ar katės stebėjimui. Po Berlyno, mano kalbas pakeis šis filmas.“ Lietuvos kino teatruose „Agnès apie Varda“ sukasi nuo rugsėjo.SKAITYTI DAUGIAU

INGA LIKŠAITĖ. STEBINTI GYVENIMĄ KAIP KINĄ

Pastarąjį dešimtmetį galima vadinti Lietuvos tekstilės aukso amžiumi: tekstilė tapo „trendu“, kai ją į pasaulinio meno sceną išvedė tokios talentingos kūrėjos kaip Laima Oržekauskienė, Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, Monika Žaltauskaitė-Grašienė, Eglė Ganda Bogdanienė, Lina Jonikė, Aušra Kleizaitė, Loreta Švaikauskienė, Almyra Weigel, Inga Likšaitė. Visos jos į tekstilės meną žvelgia konceptualiai, turi savo unikalų braižą. Visgi I. Likšaitės darbai išsiskiria šiuolaikiškumu, netikėtais technologiniais sprendimais, išgrynintomis idėjomis ir minimalizmu, švariu kaip aštraus skustuvo pjūvis. SKAITYTI DAUGIAU

Paspringę ateitimi

Dresdenui tada nesisekė. Šio Vokietijos Demokratinės Respublikos (toliau – VDR) miesto, esančio netoli sienos su Čekoslovakija, tiesiog nepasiekdavo televizijos signalas iš Vakarų. Beveik visa likusi Rytų Vokietija 9-ojo dešimtmečio vakarais panirdavo į transą, žydruosiuose ekranuose stebėdama paslaptingąją Vokietijos Federacinę Respubliką (toliau – VFR). Serialus, sporto transliacijas, žinias, reklamą ir muzikos grupių pasirodymus. SKAITYTI DAUGIAU

Kaip branda tapo viena populiariausių socialinės dokumentikos temų

Socialines problemas reflektuojančio dokumentinio kino padėtis su metais, regis, darosi vis keblesnė. Ne vien dėl temų painumo – kaip įmanoma įtaigiai ekrane parodyti, pavyzdžiui, klimato kaitą? – bet ir todėl, kad nuolatinis informacijos srautas atbukina. Kuo daugiau nesibaigiančių problemų sąrašo pamatome, tuo akivaizdžiau atrodo, kad pakeisti nieko negalime, o emocinę reakciją perauga kone lovecraftiškas menkumo ir beviltiškumo jausmas.SKAITYTI DAUGIAU