Beje, aš niekad dorai nesupratau savo eilėraščių, seniai numanydamas, jog autorystė – abejotinas dalykas; visa, ko reikalaujama iš to, kuris paėmė į rankas plunksną ir palinko prie popieriaus lapo, yra surikiuoti daugybę sieloje išbarstytų užraktų skylučių vienon linijon taip, kad pro jas ant popieriaus lapo nusprūstų saulės spindulys.

Viktor Pelevin „Čiapajevas ir Pustota“

Paskutinė naktis. Ketvirtą ryto įžengiu į virtuvę tokiai pat paskutinei stiklinei vandens. Akys dega, skrandis dega, suprantu, kad kelionei pasiruošęs nesu. Vien dėl to, kad nesiruošiau. Galim į šį kokteilį dar įsviesti nerimo centrifugą, kuri, rodos, tuoj tuoj ir atskirs smegenis nuo kūno.

Miegas – greit prasideda, greit ir baigiasi. Išminu pro duris. Stuburas tartum perlaužtas, iš kak­lo origamį lanksto fotoaparatas.

Toliau – beprasmis prisėdimas autobuse. Kad ir kurioje Vilniaus vietoje gyventum, niekad nesi pernelyg toli nuo oro uosto, tad galima ir pastovėti. Mielas, kompaktiškas, pėstute išvaikštomas miestas. Arba ankštas ir smaugiantis – kaip astigmatiškai pažiūrėsi.

Po to – oro uosto patikros eilė. Čia visad patiriu be galo didelę įtampą – netenku net diržo. Kelnės ne tokios laisvos, kad smuktų, bet apimantis nuogumo jausmas įstabus. Diržas, raktai, piniginė, asmens dokumentas, visi prietaisai – dėžėj, o pats į dėžę įlipti negali. Eini pro vartus, tiesos momentas, nepypteli, lauki, parčiuožia – lėčiau, nei norėtum. O viskas baigiasi greičiau, nei gali patikėti.

O kas, jei tą akimirką visko netektum? Dokumento, galimybės užeiti namo, būdo susisiekti su pasauliu? Nors kelionė, bent jau iš dalies, būdas padaryti būtent tai. Atitrūkti.

7 dienos, 3 šalys. Šiek tiek laiko už ryšio zonos ribų, be planavimo, karštligiško bandymo suspėti visur ir jaustis pakankamai gerai, kad galėtum kitam būti „kokybiškas“ pašnekovas ar atidžiai išklausanti ausis. Šiek tiek laiko nekuriant (vienas iš pažadų, duotų sau prieš išvykstant) ir pilnai atsiveriant pasauliui.

Patirtis sako, kad jei pakankamai atsiversi pasauliui, beprotiškas jo tempas prikrės į burną vabzdžių. Ką gi, tegu. Iki susitikimo.

VOKIETIJA. BERLYNAS

Lėktuvo viduje sūkuriuoja Kōbō Abe’ės smėlynai. Kaitrai, pliekiančiai lėktuvo skardą, atitaria vaizdingai saulės nutviekstas smėlis – jo žvilgesys puslapiuose taip taikliai aprašytas, kad net akina. Smilčių prineša į akis, šnerves, už apykaklės. Net po oda.

Prisipažinsiu – skrendu į Berlyną įtariai, turiu nuojautą, kad nepatiks (rašau šį tekstą po visko praėjus nemažai laiko, tad liudiju – nepatiko). Vešinti benamystė, nepakeliamas šiukšlių kiekis gatvėse, neatpažįstamai dažų išvagotos sienos bei kažko gražaus, artimo stygius, įsismelkęs visame kame. Ir be galo patogus viešasis transportas, kuriuo lengva kirsti dešimtis kilometrų, pamatant daug visko, ko matyti nesinori.

Istorija be antagonisto neišsivers, nes žmonės man – geriausia miesto iliustracija. Vargu ar kas pajėgtų geriau iliustruoti santykį su juo, nei pirmasis, antrasis ir visi kiti įspūdžiai, kuriuos paliks žmogus.

Vėluoja.

„Lipk iš traukinio, dar nevažiuok pas mane, – sako paskambinęs. Buvome sutarę tikslų laiką, kada atvyksiu. – Aš mieste, tuoj sutvarkau reikalus ir ateinu, lauk X rajone. Po valandos prisijungsiu.“ Siūlosi duoti nuorodų, ką verta pamatyti apylinkėse (el. paštu, jokių susisiekimo programėlių nepripažįsta; daugiau skambinti nebesutinka, per brangu). Nė velnio, aš turiu fotoaparatą, esu sotus ir dar nesinaudojau savomis kojomis (ir akimis, taip) – galiu ir paklajoti, laukti neprailgs. Na, jei būtų prailgę, būtų labai prailgę. Pasirodė pavėlavęs geras tris valandas.

Maniau, kad čia mane žmogus ir paliks. Pirmąją naktį. Sėdintį ant suoliuko prie Frankfurter gat­vėje įsikūrusio knygyno ir kavinukės hibrido, kurio viduje džiazmenai atlieka garso patikrą ir ruošiasi dar po valandžiukės čia įsiplieksiančiam koncertui. O galvoje suokia tuštuma, tokia jauki, tokia jauki jauki. Gal iš baimės? Dar po valandos – paskutinis mano griežtai suplanuotas dalykas, koncertas grupės, kurios nebuvau girdėjęs. Bilietas telefone. O po to – potencialiai tuščia.

Netoliese, užbėgdami įvykiams už akių, betono nišose įrengtuose baseinėliuose murkstosi nuogi berniukai. Vaikšto įtartini ir neįtartini, taigi, ir dėmesio nepatraukiantys, žmonės. „Couchsurfingo“ (nežinantiems – internetinė platforma, kurioje gali susirasti laikiną pastogę užsienyje bei pabendrauti su vietiniais) šeimininkas žadėjo, kad čia rasiu įdomios architektūros, bet, užaugus tarp sovietinių blokų, jų brutaliam žavesiui lengva išsiugdyti imunitetą.

Blogiausia tai, kad, jam atėjus, tuštumos pasigendu.

Tuštuma supo ne tik ta, palaiminga, vaduojanti nuo minčių apie sunkumus kitoje skrydžio pusėje. Dar ir ta, kuri šykšti klausimų pokalbiui pradėti. Gal ir gerai, iniciatyvos imasi jis. Pasakoja apie šiuos namukus, anglies deginimą, ekologišką maistą (kitokio sakosi neperkąs) ir apie atsakomybę prieš pasaulį (būti atsakinga, tvirtina, Vokietiją įpareigoja jos dydis). Apie plakatus ant sienų, kuriuos praeiname; jie kviečia žmones į anglies kasyklos protesto akciją. Jis, suprask, šiemet ten negalėjo nuvykti. Apie…

„Tomai, iš ko gyveni?“ – pertraukiu. „Ach! – Nejauki šypsena. – …na, norėčiau kada nors veikti kažką. Kažką, kas galbūt pakeistų pasaulį.“

Tuštuma gyvenantis žmogus – štai jis. Mano guru, sensėjus, mano dvasinio nušvitimo mokytojas, siurbiantis spagečius su ekologišku aliejumi (ir niekuo daugiau!), mano vedlys po atsiribojimą nuo visuomenės normų, gyvenantis kambaryje, mažesniame už jo čiužinį, mano Buda, kurio pilvą trinti gali tiesiog taip, net pakelti marškinėlius prašyti nereikia. Nenešioja, vaikšto pusnuogis.

Beveidžiai namukai, gėlių stendus pro juos stumdantys darbininkai, arabų krautuvėlės, padriki, iš trijų–keturių prekystalių susidedantys turgeliai, monetų kaulyjantys benamiai. Ir mes, praeinantys.

Gal tiesiog sukam į ateinančią dieną? Nieko neprarasim.

Rytojus. Dar viena mano gido pamoka – atsiribok nuo laiko suvaržymų, jis – tik iliuzija. Pramiega mūsų sutartą susitikimą net trimis valandomis.

Pagaliau atsiradęs, atlupa mane nuo pirmos jaukios užuovėjos, kurią tądien radau – aliumininę Jonathano Borofsky’io „Molekulinio žmogaus“ skulptūrą stebinčio upės kranto su čia pat fotogeniškai plūduriuojančiu senu, grafičiais išterliotu laivu. Lydi iki traukinio, kuriuo važiuosime. Užsimena, kad jei bus tikrinami bilietai, jis bėgs, kad tokiu atveju tiesiog susitiksime vėliau. „Ten.“ Valanda kelio iš centro (mes vis dar Berlyne, be galo didelis miestas) ir atsiduriame prie ežero, kur Tomas blaškosi, neurotiškai mirksi ir neranda savo draugų. Šie žadėjo laukti stotelėje.

Imu abejoti jų egzistavimu. Bet juk tiek realybė, tiek jos gyventojai – iliuzija, tiesa? Dargi kai jų veidus slepia smėlio sūkuriai ir skaisti saulė.

Abejonės subliūkšta, vėlgi – norėtųsi, kad būčiau buvęs teisus. Tiesiog ne mano žmonės, gerai? Kol jie pusnuogiai turškiasi vandenyje, skaitau, skęsdamas į Kōbō Abe’ės smėliaduobės dugną.

Orui ėmus vėsti, jie išnyra, susėda ratu, nepaisydami manęs kalbasi vokiškai, dainuoja nemadingai pasenusias dainas, mėgėjiškai pritardami gitara. Tomas klausia, ką skaitau. Sakau, kad tai knyga apie smėlį. Apie neįsivaizduojamą kiekį smėlio, kurį privalu kasti, kad neprapultum.

„Vienas prancūzų filosofijos studentas man sakė, kad Sizifas laimingas, nes stumia akmenį į kalno viršų. Tik mums jis atrodo nelaimingas“, – išsiblaškiusiai perpasakoja daugmaž teisingai nugirstą mintį Tomas.