Esu pakantus karščiui, visada renkuosi šiltesnio klimato kraštus, bet čia temperatūra nuolat vejasi 40 °C ribą, o aš pats skubu iš vienos vėsinamos patalpos į kitą. Netrukus viskas pasikeis, staiga ištiks žiema, kurios metu per daug drėgna; be oro kondicionieriaus, pašildančio namus, taps žvarbu, vadinasi, jis veikia 24/7/365. Nėra tinkamo metų laiko gyventi pravertais langais kaip Vilniuje. Kyla klausimas, kaip tokiomis sąlygomis miestai gali klestėti? Juk Lietuvoje dažnai pasiteisiname, kad šešis mėnesius trunkantis šildymo sezonas atima iš mūsų per daug resursų.

Išsiruošiu į miestą. Vos pradarius duris tvoskia karštis, visas kūnas iš lėto pasidengia drėgmės ir prakaito sluoksniu. Cikados medžiuose triukšmingai poruojasi, įgarsindamos mano kelią metro link. Kinai deklaruoja, kad jų šalis pati saugiausia, bet kiekvienas įėjimas į metro, muziejų, traukinių stotį ar šiaip viešą didelių susibūrimų erdvę užkardytas sustiprinto saugumo patikra, visai kaip oro uoste, turi skenuoti krepšius, kartais – ir kūną. Tik valanda kelio požemiais iki krantinės, iš kolonializmo laikų paveldėjusios „Bund“ pavadinimą. Atvažiavau aplankyti meno centrą. Kinų atsakas „Tate Modern“, taip pat įsikūręs buvusioje jėgainėje ant upės kranto, užtikrintai įsitvirtinęs kaip geriausių šiuolaikinio meno parodų buveinė, tik Ai Weiwei darbų čia išvysti nesitikėkite.

PSA – Power Station of Art. Iš toli matyti bokštas, buvęs kaminas, kuriame įrengiamos specialios instaliacijos. Pats pastatas gigantiškas, septynių aukštų, talpinantis po kelias ekspozicijas vienu metu. Jis pilnas jaunų smalsių kinų, kantriai suvartojančių kiekvieną videomeno kūrinį ar audioįrašą. Laikais, kai dėmesio ciklas sutrumpėjęs iki sekundžių, tai daro įspūdį. Tie žingeidūs Kinijos liaudies respublikos piliečiai kaskart man suteikia vilties, kad, vienai kartai pasikeitus, ši šalis jau bus neatpažįstamai brandesnė, ir diplomatija regione įgaus kitą svorį.

„Išvaduojant Architektūrą“ (Freeing Architecture) – taip pavadinta „Cartier“ šiuolaikinio meno fondo (Fondation Cartier pour l’art contemporain) surinkta paroda, skirta jaunojo japonų architekto Junyos Ishigami (g. 1974) darbų retrospektyvai. Ji kritikų vadinama architektūros metų renginiu, ode laisvei. Taip pat Ishigami šiemet Haid parke Londone sukūrė „Serpentine Pavilion“, o tai, kartu su jo Venecijos bienalės „Auksiniu liūtu“, reiškia, kad Junya jau yra architektūros „mitybos“ piramidės viršūnėje. Išlaisvinęs architektūrą ir save, jis amžiams liks vadovėliuose.

Jei tik pamirštume viską, ką žinome, tik įsivaizduokite, kiek naujų architektūros tipų galėtų rastis.

Junya Ishigami

Minėtąją parodą galima pavadinti manifestu – Ishigami teigia, kad architektūra nėra pakankamai laisva. Jis įrodo, jog išlaisvinti pastatus nuo jų tipologijų ir reglamentų įmanoma. Skurdi fantazija, žemi lūkesčiai ir mūsų prisimesti nesibaigiantys efektyvinimo reikalavimai išstumia architektūrą, jos vietoje lieka statyba. Kaip skiriasi tapymas nuo dažymo, taip ir mies­tovaizdžiuose esama pastatų, apie kuriuos paklausti, veikiausiai atsakytume, kad tai – dar ne architektūra.

Taigi, arenoje pristatoma daugiau kaip 20 įgyvendintų arba šiuo metu realizuojamų projektų, jų procesai skirtingose koncepcijų ir kūrybos stadijose iliustruojami brėžiniais, milžiniškais maketais, filmuota medžiaga.

Ishigami ieško įkvėpimo gamtos reiškiniuose ir objektuose – laisvuose, atsitiktiniuose, nesurežisuotuose: vandens raibuliavimas, miškas, rieduliai, debesys, pramintas takelis… Žinoma, toks požiūris nėra naujas, dar prieš du tūkstančius metų Vitruvius savo veikale „Apie architektūrą“ (De Architectura) dėstė, kad pastatai imituoja gamtą. Medžių kamienai tampa kolonomis, uolos – postamentais, bičių koriai atsikartoja celėse. Mes patys, nors ir save sudievinę kaip pasaulio valdovus, esame gamtos dalis. Daugybė architektų imasi jos perfrazavimo, bandydami ištrinti ribas tarp vidaus ir išorės, bet Ishigami pasiryžęs sukurti visai naują komunikaciją, projektuodamas tokius keistus ir suprimityvintus statinius, kaip ir pati juos supanti gamta. Ne mažiau architektą įkvepia ir neformaliai aplinką suvokiantys vaikai: „Įsivaizduokite, kaip matytume pasaulį, jei būtume mažyčiai kaip elfai. Gyvūnai atrodytų dideli kaip kalnai“, – svarsto jis.

Kiekvieno asmens santykis su naudojamu pastatu yra subjektyvus. Todėl nestebina, kad žmogus, išsikėlęs misiją išvaduoti architektūrą, nesiruošia ignoruoti ir šių skirtingų patirčių galimybės. Jo sukurtame vaikų žaidimų parke Japonijoje visą teritoriją nugulę gyvūnai. Jie yra ir pastatai, ir kraštovaizdis tuo pat metu: apžvalgos aikštelė ant vėžlio kiauto, skliautas meškoje, keistai ilgos mitinės būtybės rankos tapo čiuožykla, šuo – stogine, o begemoto nasruose – urvas. Dėl netikėto mastelio čia pasimeta ir suaugę. Taip Junya pamoko, kad esamus daiktus ir jų dydžius pernelyg dažnai priimame kaip duotybę.

To paties įkvėpimo pagautas jis projektuoja vaikų darželį Kinijoje. Čia pastato planas kuriamas dėliojant gyvūnų siluetus iš vaikų piešinių: aštuonkojis, banginis, krokodilas bei kiti padarai susipina į bendrą kraštovaizdį. Jų galūnėmis ir uodegomis galime kilti ir leistis. Viduje grindys kyla iki pat lubų, tad vietomis erdvės tokios žemos, jog pasiekiamos tik vaikams, o kai kur tilptų nebent elfai. Nuklotas neformaliomis aikštelėmis, takeliais, rampomis, laipteliais ir urveliais darželis išlaisvina vaikus architektūrą vartoti pagal savo fantaziją.

Panašioms idėjoms šovus į galvas kitiems garbingą išsilavinimą įgijusiems architektams, šie jas greičiausiai nuvytų šalin kaip kičines bei naivias ir tučtuojau grįžtų prie santūrių, šimtą kartų patikrintų metodų, kurių niekas tikrai nepasmerks. Išlaisvinti architektūrą visų pirma reikia drąsos ir atsiribojimo nuo išankstinio žinojimo.

Užteko vieno paprasto ir elegantiško sprendimo, kuriuo Junya Ishigami pranešė apie save vos tik įkūręs nepriklausomą studiją. Jo projektas Kanagavos technologijos institutui „KAIT dirbtuvės“ bematant pelnė viso profesionalų pasaulio dėmesį. Vietoje įprasto sprendimo tokio pastato projektavimą pradėti angaru, dėliojant pagal nutylėjimą „teisingą“ 8,4 x 8,4 m kolonų tinklą, Junya kuria iš visų pusių stiklo apgaubtą pastatą, po kurį jos, rodos, pažertos atsitiktine tvarka. Liaunų kolonų miškas šiuo atveju ne tik konstrukcinis elementas; iš tiesų Ishigami taip skaido erdvę, „įrėmina“ stalus, kėdes ir bendradarbiavimo zonas. „Daugelis studentų čia ateina dirbti individualiai, todėl norėjau neformaliai sukurti uždaresnių asmeninių erdvių jausmą, tuo pačiu nesunaikindamas atvirumo pojūčio. Nesvarbu , kokio dydžio erdvė, ji visada turi būti projektuojama atsižvelgiant į žmogiškąjį mastelį“, – paaiškina architektas.