Kai kurie rašytojai geba taip taikliai numatyti visuomenės ir technologijų raidą, jog pelno „pranašų“ vardą. Pakanka prisiminti Jamesą Grahamą Balardą, Octavią E. Butler, Marshallą McLuhaną ar Donną Haraway.

Vienas svarbiausių šio išprususių mąstytojų būrio narių yra filosofas Jeanas Baudrillard’as, nors per pastaruosius kelis dešimtmečius jo reputacija sumenko, ir dabar jis dažniausiai siejamas su jau praėjusia era, kai karaliavo tokie prancūzų teoretikai kaip Roland’as Barthes’as bei Jacques’as Derrida.

Visgi, rašydami naują Baudrillard’o biografiją, dar kartą įsitikinome, kokios įžvalgios buvo jo prognozės apie šiuolaikines technologijas ir jų poveikį. Ypač reikšminga šio filosofo skaitmeninės kultūros bei dirbtinio intelekto (DI) analizė, išdėstyta daugiau nei trimis dešimtmečiai anksčiau, nei pasirodė „ChatGPT“.

9-ajame XX a. dešimtmetyje pažangiausios komunikacijos technologijos buvo šiandien jau pasenę įrenginiai: telefono atsakikliai, fakso ir (Prancūzijoje) „Minitel“ – interaktyvios šiuolaikinio interneto pirmtakės – aparatai. Tačiau Baudrillard’o genialumas slypėjo gebėjime įžvelgti, ką tuomet dar gana paprasti įrenginiai pranašavo apie būsimą technologijų naudojimą.

Dar 8-ojo dešimtmečio pabaigoje jis ėmė plėtoti itin originalią informacijos ir komunikacijos teoriją. Ji ypač išpopuliarėjo 1981-aisiais, pasirodžius šio autoriaus knygai „Simuliakrai ir simuliacija“ (padariusiai įtaką 1999 m. filmui „Matrica“).

1986 m. Baudrillard’as atkreipė dėmesį, kad visuomenėje „sceną ir veidrodį pakeitė ekranas ir tinklas“. Jis nuspėjo išmaniojo telefono atsiradimą, įsivaizduodamas, jog kiekvienas žmogus valdys įrenginį, izoliuojantį jį „tobulo suverenumo būsenoje“, tarsi „astronautą burbule“. Tokios įžvalgos leido mąstytojui suformuluoti bene žymiausią savo koncepciją – teoriją, kad įžengiame į „hiperrealybės“ epochą.

10-ajame dešimtmetyje filosofas vis daugiau dėmesio skyrė DI poveikiui, padėdamas mums suvokti šio reiškinio visuotinio plitimo mastą šiandien ir palaipsniui nykstančią realybę, su kuria susiduriame diena iš dienos.

Baudrillard’o skaitytojams nesenas DI „aktorės“ Tilly’ės Norwood atvejis, iš esmės – logiškas simuliacijų ir išmaniųjų vaizdo klastočių (deepfakes) raidos žingsnis, visiškai atitinka jo hiperrealybės pasaulio viziją.

Baudrillard’as DI laikė protezu – dirbtinių galūnių, širdies vožtuvų, kontaktinių lęšių ar chirurginių grožio korekcijų psichiniu atitikmeniu. Kaip teigia savo knygose „Blogio skaidrumas“ (La transparence du mal, 1990) ir „Tobulas nusikaltimas“ (Le crime parfait, 1995), DI paskirtis – padėti mums mąstyti efektyviau arba mąstyti už mus.

Tačiau jis buvo įsitikinęs, kad iš tiesų DI leidžia mums patirti tik „mąstymo spektaklį“, o ne patį mąstymą. Tai reiškia, kad galime mąstymą atidėti visam laikui. Baudrillard’o požiūriu, panirti į DI prilygsta laisvės atsisakymui.

Todėl jis manė, kad skaitmeninė kultūra spartina žmonių „išnykimą“. Ne tiesiogine šio žodžio prasme ir ne kalbant apie prievartinę vergovę kaip filme „Matrica“. Veikiau perduodami savo intelektą mašinai „išginame“ iš savęs žmogiškumą.

Vis dėlto Baudrillard’as suprato, kad grėsmė paaukoti savo žmogiškumą mašinai kyla ne dėl pačios technologijos, o dėl mūsų santykio su ja. Vis dažniau į didžiuosius kalbos modelius, tokius kaip „ChatGPT“, kreipiamės sprendimų, tarsi jie būtų orakulas ar asmeninis patarėjas.

Blogiausi tokios priklausomybės padariniai pasireiškia tada, kai žmonės įsimyli DI, patiria psichozes, sukeltas dirbtinio intelekto, ar pokalbių robotų net yra raginami nusižudyti.

Be abejo, prie viso to prisideda ir „sužmoginta“ pokalbių robotų pateikimo forma: vardų parinkimas (pavyzdžiui, Claude’as) ar jų pristatymas kaip „kompanjonų“. Tačiau Baudrillard’as manė, kad problema slypi ne tiek technologijoje, kiek mūsų pasirengime jai perleisti realybę.

Meilė DI avatarui ar sprendimų perdavimas jam yra žmogaus, o ne mašinos trūkumas. Tačiau iš esmės tai vienas ir tas pats. Vis keistesnį Elono Musko roboto „Grok“ elgesį galima paaiškinti tuo, kad jis realiuoju laiku gauna informaciją (nuomones, teiginius, sąmokslo teorijas), cirkuliuojančią platformoje „X“, į kurią yra integruotas.

Kaip žmones formuoja mūsų sąveika su DI, taip ir pats DI kinta veikiamas savo vartotojų. Baudrillard’as manė, kad jau 10-ojo dešimtmečio technologinė raida klausimą „aš žmogus ar mašina?“ pavertė neįmanomu atsakyti.

Vis dėlto jis visada tvirtai tikėjo, kad viena skirtis išliks. DI niekada negalės patirti malonumo taip, kaip žmogus – meilėje, muzikoje ar sporte, mėgaudamasis pačiu buvimo žmogumi procesu. Tačiau būtent ši prognozė dar gali būti užginčyta. „Gal ir esu sukurta dirbtinio intelekto, – feisbuko įraše, kuriuo buvo pristatyta visuomenei, pareiškė Tilly’ė Norwood, – bet jaučiu tikras emocijas.“

APIE AUTORIUS:

Branas Nicolas – šiuolaikinės ir moderniosios literatūros tyrinėtojas, besispecializuojantis pasaulinėje literatūroje, kine bei medijų kultūroje, ypač besidomintis tuo, kaip konkretūs tekstai, asmenys ir įvykiai atspindi bei formuoja platesnius socialinius procesus. Dirba anglų literatūros profesoriumi Sario universitete, yra kelių reikšmingų knygų autorius ir bendraautoris.

Emmanuelle’ė Fantin – medijų studijų docentė Sorbonos universitete, tyrėja GRIPIC (Tarpdisciplininių informacijos ir komunikacijos procesų tyrimų grupėje). Kaip akademikė, domisi informacijos bei komunikacijos procesais, medijų kultūra ir jų vaidmeniu šiuolaikinėje visuomenėje.

Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją 

Iš anglų kalbos vertė Dmitrijus Andrušanecas

 

2026-03-24