Šaunus ir, iš pirmo žvilgsnio, net per daug demokratiškas parodos „Leistinas grožio lygis“ atidarymas netikėtai virto savotišku referendumu dėl kūrybos pagrįstumo ir to, kas apskritai dar gali būti vadinama menu. Tapo akivaizdu: visuomenė pavargo galvoti, analizuoti, spėlioti, ką reiškia vienas ar kitas performansas, kodėl tapyboje daugiau plastiko nei spalvos ir kodėl kiekvieną instaliacijos objektą turi lydėti žodis „refleksija“.

Visuomenė mitingavo. Ir, kad ir kaip vulgariai tai beskambėtų estetikai jautrioms ausims, žmonės pareikalavo relakso. Paprasto, aiškaus, suprantamo meno. Gero. Teisingo. Gražaus. Pasak daugumos, menui reikia reformos, nes kasdieną atsiranda mažiausiai po vieną naują meno formatą: perdirbtas skaitmeninis šnabždesys, politizuotas performansas, pasitelkus algoritmus išsiuvinėta poezija, ekologiškai suiręs videomenas. Tačiau nė vienas jų nespėja subręsti. Kūriniai niekaip nepalieka žaliavos stadijos – nei forma, nei turinys neperžengia eskizo ar idėjos ribų. Neįmanoma nieko nei ištobulinti, nei eksponuoti, nei eksportuoti. Viskas išsisemia dar neįvykę.

Meno opozicija bemat pakrikštijo naująsias manifestacijas „vizualiniu kebabu“ – sotus, pažįstamas, nekomplikuotas vaizdas, kurio nereikia kramtyti intelektualiai.

Pareiškimas dėl meno vienovės

Mūsų Visų menų sąjunga, atsižvelgdama į Valstybės kontrolės komiteto rekomendacijas, iškilmingai pareiškia: laikas vienai meno formai! Tokiai, kuri būtų ir matoma, ir girdima, ir skaitoma, ir liečiama, ir – svarbiausia – užuodžiama (jei ne pats menas, tai bent linų aliejus). Mūsų tikslas – sukurti vieningą estetinį darinį, kurį suprastų tiek vaikas, tiek politikas. Ekspertų kolegija siūlo švelnias horizontalias linijas, gelsvus bei žalsvus pustonius ir emocinį neutralumą. Parodų recenzijose turėtų būti draudžiami žodžiai „vizija“, „įkvėpimas“, „regėti“, „reflektuoti“, „kvestionuoti“ ir pan.

Pagarbiai,

Visų menų sąjungos taryba

Savivaldybės potvarkis PV-10: kas grėstų pažeidus įstatymą dėl vienintelės meno formos

Pagal Meninės vienovės Įstatymą Nr. 1 kiekvienas, pažeidęs nustatytą meninę tvarką – nutapęs vertikalią liniją vietoj švelnios horizontalios ar netyčia panaudojęs spalvą, ekspertų laikomą „psichologiškai dirginančia“ (pvz., rausvą), – gali būti nubaustas kultūriniu perkvalifikavimu. Tai trijų (ar net keturių) dalių procesas:

1. Priverstinis dalyvavimas meno aiškinimo kursuose; čia kritikai dėsto, kad „vizija“ yra nesankcionuotas nukrypimas nuo normos, o „įkvėpimas“ – kvėpavimo sutrikimas.

2. Estetinė izoliacija: asmeniui skiriamas butas be paveikslų, kvapų, garsų – tik švelniai gelsvai ir žalsvai dažytos sienos bei vienas lentynoje padėtas ekspertų patvirtintas akmuo, kurį galima paliesti kas trečią dieną.

3. Viešas performatyvus atsiprašymas: jo metu pažeidėjas privalo monotoniškai kalbėti apie nuosaikumą, stovėdamas ant minkšto linų aliejumi ištepto kilimėlio, kol susirinkę ekspertai vieningai linksi.

4. Ypač sunkiais atvejais (pvz., jei prasižengėlis bando reflektuoti) gresia meno licencijos atėmimas ir išsiuntimas į Valstybinio muziejaus Saugomojo sandėlio poskyrį, kur menininkas privalo rūšiuoti ankstyvojo postneutralizmo laikotarpio drobes pagal atspalvių nuosaikumą.

Reziumė. Pasak vieno iš ekspertų: „Menas turi būti aiškus. Kaip dulkių siurblio instrukcija – tik be metaforų.“

*

Ilgiausiai priešinosi romantizmo ir kičo atstovai. Juos daugiausia palaikė laisvieji piliečiai. Pastaraisiais vadinami visokie estetiškai nesuvaržyti – tokie, kurie matydami aukso spalvos rėmą aplink plastikinę pelėdą ištaria: „O, koks nuoširdumas.“ Jie nepažįsta ironijos, bet žino, kad eglutės girliandos gali kabėti ištisus metus, jei tik jos skleidžia „jausmą“. Estetiškai nesuvaržytas žmogus nebijo derinti krištolo su fanera, baroko su IKEA, o romantinę tapybą laiko „tikresne už tikrovę“. Jam gražu tai, kas gražu jam asmeniškai, net jei ekspertai tai vadina „spalviniu triukšmu“, o Visų menų sąjunga – „vizualine anarchija“.

REFORMA

Kai valstybė paskelbė meno reformą, mano pusbrolis (anksčiau garstyčių padažu tapęs antisocialinius avangardinius portretus) kreipėsi į Menininkų registracijos biurą ir buvo priskirtas C lygio kūrėjų kategorijai. Tai reiškė, kad jis gali naudoti tik dvi spalvas (vieną šiltą, vieną šaltą), tik tiesias linijas ir neturi teisės vaizduoti jausmiškai asociatyvių gyvūnų, kaip kad stirna ar gulbė.

Tiesą sakant, gulbės buvo uždraustos po incidento, kai viena ekspozicija sukėlė kolektyvinį meno publikos liūdesio priepuolį, ir dabar buvo leidžiama piešti tik „paukštį iš tolo“. Deja, niekas nepaaiškino, kaip iš tolo jis vis dar turėtų atrodyti kaip paukštis, o ne kaip koks tešlos trupinys ant dangoraižio.

Mano kolega, daręs koliažus iš senų laikraščių ir šunų pažymėjimų, buvo nubaustas 300 meninių vienetų bauda, nes jo darbe pastebėtas „refleksyvus turinys“. O tai, kaip žinia, draudžiama, nes refleksija buvo išbraukta iš oficialiai leistinų meno funkcijų sąrašo, kartu su įkvėpimu, vizija ir viskuo, kas primena „tą keistą jausmą, kai tave užvaldo mintis“. Ministerija išleido informacinį lankstinuką, kuriame paaiškino: „Mintys nėra būtinos menui. Mūsų ekspertai jau pagalvojo už jus.“

Aš pats bandžiau rašyti meninį romaną apie vyrą, gyvenantį spalvotame pasaulyje, bet mano redaktorius (turintis oficialų meno stebėtojo sertifikatą) informavo, kad „spalvotas pasaulis“ yra pernelyg metaforiška sąvoka, pasiūlė knygą pakeisti į vadovėlį mokykloms ir parašyti apie „Erdvinę teritoriją su atspalvių egzistavimo galimybe“.

IR BUVO REGLAMENTUOTAI SAUGU

Po metų mūsų mieste įvyko meno paroda „Estetikos pasekmės“. Kiekvienas lankytojas turėjo užpildyti formą, kurioje reikėjo pažymėti, ar kūrinys buvo „geras“, „teisingas“, ar „gražus“. Aš pažymėjau visus tris, bet stebėtojai mane išvedė iš salės, nes vienam darbui galima priskirti tik vieną vertybę. Už visų trijų pažymėjimą grėsė netekti teisės naudotis meno peržiūros paslaugomis šešis mėnesius.

Toliau – dar linksmiau. Net išrinktoji forma – menas, pasiekiantis penkis pojūčius, – buvo kruopščiai reglamentuota. Meną reikėjo ne vien matyti, bet ir skaityti (be metaforų), liesti (griežtai tik su specialiomis pirštinėmis), girdėti (bet tik C natomis) ir, jei jau būtina, – užuosti (įsigijus kvapų sertifikatą). Viena moteris, bandžiusi interpretuoti paveikslą pagal savo asmenines traumas, buvo apkaltinta meniniu egoizmu ir ištremta į konceptualizmo muziejų, kuriame eksponatai keičiasi kas 20 sekundžių, kad niekas nesuprastų, kas vyksta.

Romantizmo atstovai kovojo iki galo. Vienas jų pastatė instaliaciją, interpretuodamas visus uždraustus žodžius („regėti“, „įkvėpimas“, „vizija“, „refleksija“ ir net „gulbė“). Suprantama, buvo išvežtas apvilktas meniniais tramdomaisiais, o jo darbas – įtrauktas į „Potencialiai pavojingo turinio“ katalogą. Paklaustas, ką išgyveno kurdamas, romantikas tyliai tarė: „Aš tik norėjau dar kartą pajausti drobę teptuku.“

Visi aiktelėjome. Žodis „jausti“ taip pat buvo draudžiamųjų sąraše!

MUMS LEIDO PASIRINKTI GERĄ, TEISINGĄ ARBA GRAŽŲ MENĄ

Dabar gyvename estetiškai saugioje visuomenėje. Menas atitinka reikalavimus, o menininkai kas pusmetį atnaujina savo sertifikatus. Jei nori kurti skulptūras – turi laikyti erdvinio elgesio egzaminą. Jei tapyti – turi žinoti paletės kodeksą (raudona leidžiama tik derinant su mėlyna ir pan.). Literatūrai reikia kalbinio neutralumo licencijos. Visa kita laikoma kiču.

Atsirado kuklus pasipriešinimo judėjimas. Menininkai ėmė slapta piešti gulbes. Aš bijau. Bet tylomis jais žaviuosi.

Kaip rinktis ir nieko nepasirinkti? T. y. piešti gulbę iš tolo – bet iš labai, labai toli, kad net ekspertai nebeatskirtų?

Kai menas buvo paskelbtas nepatogiu, o įkvėpimas – pavojingu, manęs paprašė susikrauti dažus, teptukus ir emocijas į nedidelį permatomą maišelį ir prisistatyti į Meninės produkcijos registracijos centrą. Nuo šiol kiekvienas menininkas privalėjo pasirinkti: ar kurs gerą, ar teisingą, ar gražų meną. Ketvirto varianto – kurti tai, ko išvis negalima paaiškinti, – nebuvo. Bet koks kitas pasirinkimas būtų paskelbtas kičo ir psichinių nukrypimų sinteze arba tiesiog sąmokslu.

Aš pasirinkau gražų meną, nes tai atrodė mažiausiai pavojinga. Geras menas reikalavo moralinės atsakomybės, kurios nesugebėjau prisiimti net už savo kambarinę gėlę, o teisingas privalėjo atitikti tris ideologinius vektorius ir šešias etines kryptis. Be to, žodis „gražu“ vis dar buvo leidžiamas be licencijos, jei jo nevartodavai daugiau nei tris kartus per savaitę.

Minėtam centrui vadovavo sinestetikė, kuri spalvas girdėjo, formas užuodė, o kompoziciją matavo pagal skonius ir poskonius. „Šitas paveikslas – kaip rūgštokas persikas su barkūno užuomina“, – pasakė ji, žiūrėdama į mano abstrakciją. Aš buvau nutapęs liūdną kėdę. Tada dar nežinojau, kad emocinė atmintis paveiksluose buvo uždrausta įstatymu po garsiosios „Verkiančio stalo“ parodos, sukėlusios piliečiams neigiamas emocijas.

Mano dirbtuvėje apsilankė kolega iš avangardo laikų. Dabar jis nešiojo švarką su valstybiniu herbu, jam ant kaklo kabančiame plastikiniame identifikatoriuje buvo parašyta: „Ekspertas. 2 lygis. Teptukų kontaktas ribojamas“.

– Ką čia tapai?

– Gulbę, – pasakiau, nes buvau kvailys ir dar tikėjau, kad nuoširdumas yra vertybė.

– Gulbę?! – Jis pašiurpo taip, lyg būčiau ištaręs „postmoderni empatija“. – Ar tu žinai, kad paukščius dabar leidžiama piešti tik iš tolo? Ir tik kaip foninius taškus peizaže?

– Bet mano gulbė simbolinė. Ji – kaip laisvės šešėlis ant kultūros paviršiaus.

– Simboliai? Šešėliai?!

– Klausyk, – tariau tyliai, – aš nežinau, ką daryti. Mums paliepė rinktis – gerą, teisingą arba gražų meną. Bet kuris pasirinkimas geriausias?

– O kas sakė, kad pasirinkimas turi būti tikras? – Kolega atsiduso ir šiek tiek sušvelnėjo. – Žinai, kai valstybė paskelbė apie meno krizę, viskas dar buvo logiška. Žmonės pavargo nuo eksperimentų. Visi buvo tapę kūrėjais. Kiekvienas piešė, filmavo, fotografavo, dainavo, net virė meninius cepelinus. Mes skendome kūryboje. Ir tai buvo… chaosas. Maištauti jau nebemadinga.

– Tai ir yra menas, – leptelėjau.

– Ne. Tai buvo demokratinis stilių protrūkis. Nuo to momento viskas tapo žaliava. Jokios formos, jokio standarto, nieko verto eksporto. Tada ir nusprendėme – reikia vienos meno formos. Paprastos. Universalios. Kad ją galima būtų liesti, matyti, skaityti, net uosti. Be jokių interpretacijų.

Aš tylėjau. Jis tylėjo. Kažkur netoliese sulojo reglamentuotas šuo.

– Ir kaip dabar gyventi menininkui? – paklausiau.

– Paprastai, – atsakė kolega, – nekvailiok. Rinkis vieną formatą. Išlaikyk tuos reikalingus testus, gauk leidimą. Sukurk saugią kompoziciją. Jokių gulbių. Jokių metaforų. Tapyk tik tai, kas patvirtinta. Menas turi būti lyg A4 formato dokumentų segtuvas – vienalytis, laiku pateiktas, su aiškia antrašte ir be vizualių emocinių išsišokimų. Idealiu atveju – sukurtas taip, kad vertinimo komisijai nereikėtų jo nei matyti, nei vertinti.

Tą vakarą grįžęs namo aš sėdėjau prie tuščios drobės. Bandžiau piešti „tiesiog paukštį iš tolo“. Bet kuo ilgiau žiūrėjau, tuo labiau jis virto gulbe. Ne tokia kaip vaikystėje. Ji buvo ne balta, ne romantiška, o… išsigandusi. Pasislėpusi tarp taisyklių ir paragrafų. Viena koja stovinti už įstatymo ribų. Aš nežinau, ar tai buvo gerai, ar teisinga, ar gražu. Bet žinau viena – ta gulbė buvo tikra. Net jei neleistina.

 

2025-08-22