Sausio pabaigoje visoje Lietuvoje vykstantis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis šiemet pristato programą „Indonezija – tarp vakar ir šiandien“, kurioje išryškėja lietuviams dar mažai pažįstamos šalies kino tendencijos, pasižyminčios savomis įdomybėmis. Pavyzdžiui, komunizmo ir iš balietiško folkloro atėjusios trečiosios lyties temų tiek visuomenėje, tiek kine vengiama, jos laikomos kontroversiškomis, tačiau tarp Lietuvos kino ekranus pasieksiančių šešių trumpametražių indonezietiškų filmų bus galima išvysti ir jas nagrinėjančių kūrinių. Drąsius kultūrinius rakursus besirenkanti programos sudarytoja, tarptautinio Balio trumpųjų filmų festivalio „Minikino Film Week“ programos vadovė Fransiska Prihadi juokauja, kad vieninteliai namų darbai žiūrovams prieš filmų seansus – paguglinti, kur yra Indonezija.

Trumpametražio kino evoliucija

Kadangi trumpametražį kiną vis dar lydi stereotipas, kad jis nusileidžia ilgametražiui, klausiu pašnekovės, kokia situacija Indonezijoje. Pasirodo, ten žmonės vis dar vadina trumpo metro filmus nepriklausomu kinu – indie, o juos pasiekti komerciniuose kino teatruose sudėtinga. „Kai 2002 m. duris atvėrė „Minikino Film Week“ festivalis, trumpametražiai filmai pagaliau tapo kino industrijos dalimi, bet tik dabar, 2026-aisiais, beveik atsikratėme „pradedančiųjų kino“ etiketės. Vertinant situaciją šalyje apskritai, sulaukiama daugiau paramos iš valstybės, tad žmonės aktyviau žiūri ir natūraliai gausiau kuria trumpo metro filmus“, – sako Fransiska. Tada pamini, kad siaubo žanras ir komerciniai amerikietiški filmai su žinomais aktoriais, be abejo, sutraukia daugiau publikos. „Trumpametražis siaubo filmas galbūt ir papultų į geidžiamiausiųjų dešimtuką“, – juokauja ji.

Teiraujuosi, kodėl programoje tik vienas animacinis filmas „Aš esu gėlė“ (I Am A Flower, rež. Arielis Victoras Arthanto’as, 2025). „Animacija ir dokumentika mūsų kino industrijoje mažiausiai populiarios, šių žanrų darbai sudaro vos dešimt procentų visos nacionalinės produkcijos, – paaiškina Fransiska. – Nors labai gera stebėti žaidžiančius ir nestandartiškai kuriančius menininkus.“ Tiesa, išimčių esama: festivalio programoje žiūrovai išvys intymų dokumentinį pasakojimą apie šeimą „Terapeutė pasakė, kad manyje daug liūdesio“ (My Therapist Said, I Am Full of Sadness, 2025), kurio autorė – Indonezijoje kylanti režisierė Monica Vanesa Tedja, gyvenanti ir kurianti Berlyne, neseniai dirbusi su „Netflix“ produkcija.

 

 

Religijos ir kultūrinio paveldo konfliktas

F. Prihadi įsitikinusi, kad trumpo metro filmuose žmonės gali tikrai atverti savo širdis. „Pavyzdžiui, dokumentiniame pasakojime „Kai žengia mėlynieji“ (Pengais Mimpi, rež. Beny’is Kristia, 2025) analizuojama priespaudos tema mūsų tautai emociškai paveiki, jautri. Queer filmai Indonezijoje irgi randa savo auditoriją. Po Saudo Arabijos, esame antra pagal islamo paplitimą šalis, kur meninis turinys – po didinamuoju tikinčiųjų stiklu. Balyje išpažįstamas hinduizmas, taigi jautrios temos čia gali atsiskleisti ir rasti savo auditoriją drąsiau. Nors į Lietuvoje pristatomą programą įtraukti ir LGBT+ filmai, mes jų sąmoningai neišskiriame. Žmonės turi teisę į skirtingą nuomonę: vieni galbūt supras ir priims kūrinį, kiti – ne, bet pagrindinis tikslas – kviesti diskutuoti“, – dėsto ji.

Pasak Fransiskos, platesnis lyčių spektras Indonezijoje yra kultūrinis paveldas. „Balio kultūroje trečioji lytis vadinama bissu arba calabai. Kalbant apie lytį kultūros atžvilgiu, tai ne socialinis konstruktas, o požiūris, kad egzistuoja individai, kurie nei vyrai, nei moterys, o belyčiai dvasiniai tarpininkai tarp pasaulių, turintys abiejų lyčių bruožų ir energijos, – pasakoja pašnekovė. – Tačiau dominuojantis islamas pakoregavo šią tradiciją ir nustūmė folklorą į paribį. Tokie dvasiniai žmonės kenčia dėl savo tikėjimo bei tradicijų ir yra praradę praeityje turėtą didelę simbolinę reikšmę.“

Kinas kaip veidrodis

„Man patinka trumpametražis kinas, nes tai – tarsi fragmentiška žinutė apie pasaulio įvykius. Galbūt išvis nieko nežinai apie tam tikrą temą, bet, pažiūrėjęs filmą, jei ne pažvelgi į veidrodį, tai bent pamatai dalykus iš kitos perspektyvos“, – svarsto programos sudarytoja, paklausta, kokie jos darbo principai. „Jeigu atvirai, Indonezijoje mes tarsi žengėme žingsnį atgal. Mūsų prezidentas militarizavo šalį, tad komunizmo, žmonių teisių temos – tarsi baugūs vaiduokliai. Gal aš pasąmoningai noriu iškelti šias problemas ir pasidalinti žinia, kad vis dar turime galimybę pasakoti savo istorijas, kūrėjai turi teisę apie tai kalbėti. Tarkime, jau minėtas „Kai žengia mėlynieji“ atspindi jaunosios kartos jausmus, o „Išgirskite dainuojantį ping pongą“ (Dengarlah Nyanyian Ping Pong, rež. Andrew Kose’ė, 2025) kalba apie tai, kad po ilgų autoritarinio Suharto režimo metų šalyje jau porą dešimtmečių laisvai bendraujama kinų kalba be baimės. Dabar, kai tik pasitaiko proga, aš irgi visada stengiuosi aktualizuoti šią temą, kad nenugrimztų užmarštin.

Instrukcija, kaip pasiruošti Indonezijos programai

„Ką publikai reiktų žinoti, prieš einant žiūrėti šios programos filmus? – klausiu Fransiskos. – Ar, norint geriau įsigilinti į kontekstą, būtina atlikti kokius nors namų darbus?“ Ji atsako, kad, siekiant sužinoti daugiau, visada naudinga pasidomėti pačia šalimi. „Temos programoje yra bendražmogiškos, tad nemanau, kad reiktų kaip nors specialiai ruoštis, tačiau būtų pravartu „Google Maps“ susirasti, kur toji teritorija, iš kurios atkeliavo filmai. Tarkime, internetiniame puslapyje Thetruesize.com galima pamatyti, kokio mastelio išties yra Indonezija, lyginant su Lietuva. Pažaisti ir patikrinti, kokie skirtingi šalių matmenys, koks vyrauja maistas, kokios tradicijos, religijos, geografinė įvairovė… Didžiulis iššūkis atrinkti tik šešis filmus visai šaliai reprezentuoti“, – šypsodamasi komentuoja festivalio viešnia, drąsindama į programą žvelgti smalsiai.

2026-01-23